„Taigi gimdė tos moterys tūkstantmečius, jokiose paskaitėlėse nedalyvaudavo ir pagimdydavo, tai kam dabar ruoštis?“ – girdžiu skeptišką toną būsimo tėčio, kurį „atsitempė“ jo antroji pusė į paskaitą. „Baisu gimdymo, bet na kažkaip… praeis juk“; „atkentėsiu ir tiek“ – girdžiu su pilvukais sėdinčių mamų mintis. Ir negali ginčytis, tikrai moterys gimdė ir gimdys, nesvarbu, ar ruošiasi tam, ar ne, ir tikrai teks tą procesą patirti. Deja, ne viskas taip paprasta, ir mes šiam procesui turime daugiau galios, nei galvojame.
Psichologė Sigita Valevičienė, sigita.eu
Kodėl mums atrodo, kad gimdymą tiesiog reikia „išgyventi“?
Gimdymas yra procesas, kurį reguliuoja moters kūnas ir kurio metu gimdos kaklelis atsiveria kiekvieno sąrėmio metu, po to vaikelis keliauja gimdymo takais į šį pasaulį. Vieni gimdos raumenys spaudžia vaikutį žemyn, kiti, kur yra gimdos kaklelis, atsipalaiduoja, minkštėja, atsidaro, atverdami vaikeliui kelią. Šiuos gimdos procesus reguliuoja moters hormonai, kurie gaminasi limbinėje sistemoje, jos „žinduoliškose“ smegenyse.
Čia reikalingas mažas intarpas, bet visai į mūsų temą – jei jūs galvojate, kad jūsų smegenys yra tik tos „protingosios“ (neokorteksas), kurios moka spręsti, galvoti, kalbėti, įvertinti, planuoti, logiškai dėlioti, analizuoti, – tai netiesa. Kai prieš jus staiga iššoka mašina, jūsų rega, klausa siunčia šiuos signalus smegenims, smegenis „aprobuoja“ juos, migdolinis kūnas įjungia aliarmo mygtuką, ir jūsų pačios seniausios smegenys, kur yra mūsų instinktai, siunčia atgal impulsą į kūną, ir jūs šokate į šoną, jūsų širdis daužosi, jūsų kvėpavimas padažnėja. Ir tik tada įsijungia jūsų protingosios smegenys ir sako „kas čia buvo?“ Visas šis apsauginis procesas suveikė be jūsų protingųjų smegenų. Tad štai gimdyme ši mūsų smegenų dalis irgi išsijunginės. Dėl to visi patarimai sau ir iš aplinkos: „nebijok“, „nusiramink“, „nesijausk“ neveiks kūno, tai yra neokortekso sritis. Mums reikia žinoti, kaip iš tiesų nuraminti savo kūną.
Taigi grįžkime prie gimdymo. Gimdymas yra autonominis procesas, t.y. vykstantis be mūsų sąmonės, kaip ir daugelis kitų: virškinimas, kvėpavimas, kraujotakos reguliavimas ir milijonas kitų. Jūs negalite sau pasakyti, kurią dieną pagimdysite, kaip greitai tam gimdos kakleliui reikia atsiverti. Nes ne jūs, ne jūsų sąmonė reguliuoja. Čia karalius kūnas, ir mes jam patarnaujame, o tiksliau – stengiamės nesutrikdyti, nesikišti. Taigi šiam autonominiam procesui mes turime labai daug galios.
Tai ką gi galima daryti, jei tai tiesiog vyksta arba ne?
Mūsų kūno veikla skiriasi, priklausomai nuo to, kiek patiriame streso. Jei mes įsitempiame, išsigąstame, jaučiame pavojų, – tada kūnas sako „reikia stabdyti visas funkcijas, kurios nereikalingos išgyvenimui, ir susikaupti pabėgimui“. Kraujotaka teka į galūnes, greitas kvėpavimas pripildo kraują deguonies, širdis pradeda varinėti, kūnas įsitempia. Ir visi puikiai žinome, kaip streso metu mūsų kūnas pasako, pvz., virškinimui: „Baigsi savo darbus, kai aš išgyvensiu egzaminą“. Tuo tarpu, kai jaučiamės saugiai, – galime sau ramiai kvėpuoti, virškinti, atsipalaiduoti. Taip jau suorganizuota gamtos, kad kai nesaugu, gyvūnai negimdytų. Taigi nuo to, kokia sistema – pavojaus (simpatinė) ar ramybės (parasimpatinė), – bus aktyvuota moters kūne, priklausys, kaip vyks gimdymas.
Jei moteris įsitempusi, hormonas adrenalinas smegenyse neleidžia išsiskirti oksitocinui (meilės, ryšio hormonui), nuo kurio priklauso gimdymo veikla. Jos kūno įtampa veikia ir gimdos kaklelį – jis mažai pripildytas kraujotaka ir yra kietas.
Sąrėmiai gali retėti, gimdos kaklelis neatsiverti arba tai daryti labai lėtai. Jos smegenys neišskirs beta-endorfinų – hormonų, kurie yra natūralūs anestetikai ir gali nunešti moterį į vadinamąją gimdymo būseną (moteris būna lyg lengvai apsvaigusi, nes šie hormonai panašūs į morfiną). Įsitempus ne tik gimdymas nevyksta sklandžiai, bet moteris patiria jį kaip labai skausmingą. O skausmo patyrimas – irgi daug streso keliantis elementas.
Tad mūsų darbas gimdymo metu – atpalaiduoti savo kūną, suaktyvinti parasimpatinę nervų sistemą, išmokti jausti. Ir, tiesą pasakius, mes, vakariečiai, nelabai mokame tai daryti. Juk dažnai įsivaizduojame, kad protu pasakius sau, jausmai ir kūnas ims ir paklus. Mes iš tiesų turime išmokti nuraminti savo kūną jausdami, įsivaizduodami, kvėpuodami. Turime išgirsti, ko jis nori, kad jam padėtume, – vandens, masažo, apkabinimo, mylinčių akių. Mes turime žinoti, iš kur kyla mūsų baimės, ir susitikti su jomis.
Bet juk gimdant skauda!
Taip, gimdymas yra intensyvus patyrimas, kuriame daug stiprių pojūčių. Ten tempia, maudžia, duria, dega, dilgčioja… Bet ar juos mūsų smegenys interpretuos kaip „jau skauda!“, priklausys nuo daugelio dalykų. Jei jums leistų vis didėjantį elektros impulsą, prieš tai pasakę, kad tai bus skausminga, jūs patirsite juos kaip skausmingus daug greičiau, nei, pavyzdžiui, jums prieš eksperimentą pasakius, kad susitelkite į savo ramų kvėpavimą ir pasakykite, jei pajusite nemalonų nepatogumą. Kodėl smegenys tą patį stimulą interpretuoja skirtingai? Dėl to, kad kai tikimės skausmo, jau esame įsitempę, mūsų smegenys ieško ir laukia to pojūčio ir daug greičiau pasako „Ai…skauda!“. O jei jūs esate susitelkusi į savo kūną, į kvėpavimą, kurio lėtumas natūraliai aktyvina jūsų ramybės būseną, ir nelaukiate skausmo, tada ta intensyvumo padala, kur jau pajausite nemalonumą, bus daug aukščiau.
Ir per gimdymą vyksta tas pats. Gimdymo metu kūnas nuolatos „šneka“ ir siunčia mums signalus. Tačiau šie pojūčiai priklausys nuo to, kiek jūsų smegenys ieškos skausmo. Ar mes tikimės per gimdymą skausmo? O, taip… Paklausykite mamų, močiučių (kai gimdymai buvo tikrai klaikūs, nes niekas nesirūpino moterimi), savo draugių (kurios negaili papasakoti, „kaip bus baisu“), pasižiūrėkite filmų (kur nieks nenori, kad jūs stebėtumėte ramiai kvėpuojančią ir gimdančią moterį, reikia adrenalino – rėkimų, lakstymo, gyvenimo ir mirties ribos), pridėkite mūsų vakarietišką netikėjimą kūnu ir jo išmintimi, ir suprasite, kad reikia tikrai padirbėti, jog mūsų pasąmonėje nebūtų užkoduota: „Bus košmaras!“, „Reikės kaip nors išgyventi“.
Kas tie hipnogimdymai?
Gyvenant Škotijoje, mane sužavėjo hipnogimdymai. Ne dėl to, kad jie yra kažkokia mistiška hipnozė, ne dėl to, kad jie tikrai padės visai nejausti skausmo, ne dėl to, kad jie tikrai padeda visiems, o dėl to, kad jie duoda tą jausmą, kad galime žengti žingsnelį, nors ir vieną, nors ir mažą, kad gimdymo vaizdinys nebūtų košmaras, kad gimdymą dažniau patirtume kaip gimtadienį, kaip labai ypatingą patyrimą, kad išmoktume girdėti savo kūną, jį nuraminti ir plaukti per tas sąrėmių bangas, o ne jose taškytis.
Ir tai labai paprasti dalykai:
Suprasti gimdymo procesą, kad sąrėmiai būtų susiję ne su kančia, bet su patyrimu, kuris keičia moters kūną ir psichiką bei artina susitikimą su mažyliu;
Išmokti girdėti savo kūną per judesius, pozas, susitelkimą į save;
Stebėti savo kvėpavimą – kaip juo nuraminti save, išlikti su savimi, bet ne su skausmu;
Išmedituoti, perrašinėti tai, kaip mes matome, ko mes tikimės per gimdymą;
Išmokti būti su vaizdiniais, kurie „atkabins“ mus nuo baimės, skausmo. Juk nesvarbu, ar jūs esate prie jūros, ar ją įsivaizduojate ir girdite jos ošimą, – jūsų kūnas reaguos taip pat. Ir taip mes galime atsinešti jūrą, močiutės trobelę, miško pievą, bažnyčios tylą į gimdyklą, ir mūsų kūnai prisimins tą saugumą, tą ramybę ir pasitikėjimą.
Tad linkiu nuostabių gimtadienių, jūros jausmo per gimdymą ir priėmimo, kad tai yra nenuspėjama kelionė, kaip ir pats gyvenimas.
Kas tie hipnogimdymai?
Gyvenant Škotijoje, mane sužavėjo hipnogimdymai. Ne dėl to, kad jie yra kažkokia mistiška hipnozė, ne dėl to, kad jie tikrai padės visai nejausti skausmo, ne dėl to, kad jie tikrai padeda visiems, o dėl to, kad jie duoda tą jausmą, kad galime žengti žingsnelį, nors ir vieną, nors ir mažą, link to, kad gimdymo vaizdinys nebūtų košmaras, kad gimdymą dažniau patirtume kaip gimtadienį, kaip labai ypatingą patyrimą, kad išmoktume girdėti savo kūną, jį nuraminti ir plaukti per tas sąrėmių bangas, o ne jose taškytis.
Ir tai labai paprasti dalykai:
- suprasti gimdymo procesą, kad sąrėmiai sietųsi ne su kančią, bet su patyrimu, kuris keičia moters kūną ir psichiką bei artina susitikimą su mažyliu;
- išmokti girdėti savo kūną per judesius, pozas, susitelkimą į save;
- stebėti savo kvėpavimą – kaip juo nuraminti save, išlikti su savimi, bet ne su skausmu;
- išmedituoti, perrašinėti tai, kaip mes matome, ko mes tikimės per gimdymą;
- išmokti būti su vaizdiniais, kurie “atkabins” mus nuo baimės, skausmo. Juk nesvarbu, ar jūs esate prie jūros, ar ją įsivaizduojate ir girdite jos ošimą – jūsų kūnas reaguos taip pat. Ir taip mes galime atsinešti jūrą, močiutės trobelę, miško pievą, bažnyčios tylą į gimdyklą, ir mūsų kūnai prisimins tą saugumą, tą ramybę ir pasitikėjimą.
Grįžau į Lietuvą turėdama siekį, jog kuo daugiau šeimų patirtų gimdymą kaip gimtadienį, kaip jų šeimos šventę ir susitikimą, kad suvoktų, kas yra gimdymas, koks jis yra, ką mes galime padaryti, kad savo kūnui padėtume, kaip priimti tai, ko negalime pakeisti. Ir kartu su savo drauge ir kolege Irena Strazdiene, jos studijoje „Unijoga“ Kaune, ruošiame poras gimdymui – kvėpuojame, judame, medituojame, kalbame apie gimdymą ir apie tai, kaip bus po jo. Kuo giliau pažįstame gimdymą, savo kūną, tuo didesnis atsiranda mūsų matymas ir atpažinimas, kas vyksta su mano kūnu, kaip jis reaguoja, ko jam reikia.
Tad linkiu nuostabių gimtadienių, jūros jausmo gimdyme ir priėmimo, kad tai yra nenuspėjama kelionė, kaip ir pats gyvenimas.
Daugiau apie hipnogimdymų kursus rasite čia:
sigita.eu/hipnogimdymai/ ir www.unijoga.lt
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
