Fiziškai vaikai autistai neturi jokių išskirtinių bruožų, kurie išduotų, jog kažkas ne taip. Tik po metų, dvejų ar trejų, nuolat stebint vaiko elgesį ir stebintis, kodėl jis kitoks, gali paaiškėti tiesa, jog jis kitoks, nes jis – autistas.
Spausdiname Jonuko mamos pasakojimą, ką reiškia auginti „kitokį“ vaiką.
Vaikas iš Triktrakių šalies
Mūsų šešiametis sūnelis Arnas sugalvojo tokią pasaką – kai Dievas jo mažesnįjį broliuką Joną siuntė į Žemę, velnias į jį šovė, ir broliukas pateko į Tritrakių pasaulį, o tik paskui nuslydo į Žemę.
Ir dabar mažajam broliukui sunku suprasti, kaip čia viskas yra, nes jis iki šiol įsivaizduoja esąs Tritrakių pasauly.
Tritrakiai turi tris kojas ir tris akis – ir mato jie viską kitaip – ir mūsų Jonukas mato viską kitaip. Kai Jonas eina, jis eina pasišokinėdamas – reiškia stato pirma vieną koją, paskui įsivaizduojamąją vidurinę ir tada antrą. Ir kalba tritrakių visai kitokia, bet Jonas įnirtingai bando jos išmokti, dėlto nesimoko mūsų kalbos.
Vaikas, kurį grąžtai domina labiau nei žmonės
Jonui dabar ketveri. Jis gražus berniukas didelėmis mėlynomis akimis. Žmonės bando kalbinti: ,,Labas, koks tavo vardas?“, o jis žiūri į kitą pusę arba šypsosi į tolį. „Gal nori saldainio?“ Jei nori – paims – jei ne, net nežvilgters. Matau, kaip nustemba kalbinusieji žmonės. Sakau, jis nelabai kalba. Kartais Jonukas vaikšto šokio žingsneliu arba atsisėda ant kokio akmens ir sėdi sau, poilsiauja. Niekada negali paleisti jo rankos, ypač prie gatvės, nes jeigu kažkas jį sudomins kitoje gatvės pusėje, jis eis tiesiai į taikinį. Taikinys – tai dažniausiai motociklai, invalidų vežimėliai, dviračiai.
Ir įrankiai, labiausiai grąžtai, pjūklai. Dar kopėčios – pamatai, kad Jonas jau skuodžia kažkur, spėji pasivyti, sučiupti, ir dairaisi, kur jis lekia – o ten gaisrinės kopėčios. Vienoje vietoje stovėti ar užsibūti nelabai išeina. Tuoj pradės tempti arba dar blogiau – laižyti kokį metalinį turėklą arba skinti gėles ir jas ragauti.
Kartą teko dalyvauti vyresnėlio mokyklos sporto dienoje. Visi susirinkusieji sėdėjo ant žolės, vaikai rungtyniavo, bėgiojo, tėvai žiūrėjo, mažyliai sau snaudė arba žaidė. O Jonukas nepailsdamas bėgiojo prie netoliese stovinčio motociklo. O aš bėgiojau iš paskos, vis kartodama: „Nulipk, negalima“.
Jei motociklas būtų mano, leisčiau sėdėti, ir vaikas ten laimingas pusvalandį sėdėtų. Bet kadangi motociklo šeimininkas pasakė, kad vaikui sėdėti ant motociklo nesaugu, tai turėjau drausti. Bet Jonukas tol nerimo ir bandė laimėti, kol nenusivedžiau į kitą pusę, iš kur motociklo nematyti. Jonui negali išaiškinti, kodėl negalima, ar nukreipti dėmesį į knygelę, žaisliuką. Gali sudominti tik valgiu. Todėl visada nešiojuosi mažą sulčių buteliuką ar saldainių guminukų, kad kurį laiką nukreipčiau jo dėmesį į valgį ir gėrimą.
Vaikas, kuris nemoka žaisti
Dabar jau žinau, kad autistai vaikai nemoka žaisti. Jie neturi vaizduotės, kuri padėtų jiems žaisti kaip paprastiems vaikams, įsivaizduoti, kad lėlė kažkur eina, važiuoja. Autistas vaikas gali pačiupinėti lėlei akis, pasukioti koją ir numesti. Jį kur kas labiau domins objektai, kurie sukasi ar skrenda, pavyzdžiui, vilkeliai, malūnėliai, grąžtai, balionai, muilo burbulai, paukščiai, lėktuvai. Jonas net ir laikraštyje pamatęs baliono paveiksliuką, jį suranda ir pasako „balionas“, nors šiaip jis nekalba. Jonas turi žalią laivelį, kurį nešiojasi, arba žaislinį grąžtą, kurio mygtukus gali pusvalandį spaudyti, burgzdamas „bzzz“.
Jonukas kartais eina eina, sustoja ir žiūri į viršų, jei paseksi jo žvilgsnį, tai pamatysi arba judančias medžio šakas, arba paukščių būreli aukštai.
Tada sakau: „A, paukščiukai, gražūs, na, eime toliau“. Arba vėliava plevėsuoja – aš jau žinau, kas per objektas gali patraukti Jono dėmesį, jį randu ir įvardinu. O kartais net aš pati nesuprantu, kas tai galėtų būti.
Vaikas, kuris beveik nekalba
Jonukas niekada neklausinėja, neatsako į klausimus, nepasakoja – visas jo kalbos bagažas kol kas maždaug 50 žodžių ar frazių, kurios nesikeičia, pavyzdžiui: „O kas čia dabar darosi?“.
Jis gali prašyti atsigerti („asigert“), („sisi“), išeiti („eisim eisim“) miegoti („paguldyt“). Dažniausiai ateina Jonas su sulčių pakeliu ir stikline, norėdamas atsigerti, arba pasiėmęs agurką ir peilį – labai aišku, ko jis nori. Arba peilį ir mandariną, peilį ir vynuogių. Paėmęs knygą kartais sako „paskaityt“ – bet iš tiesų nori tiesiog paversti puslapius, nes dėmesio paveiksliukams retai teužtenka.
Geromis dienomis paskaitau, ir sūnelis gali įvardinti lėktuvą, žuvį, balioną, braškę, dramblį, širdelę. Štai, pavyzdžiui, šiandien žiūrime žvėrelių paveiksliukus. Atverčiu dramblį, klausiu, kas čia. „Damblis“, – atsako. Labai pagiriu. Atverčiame kitą lapą, kur nupiešta žirafa. Klausiu, kas čia. „Damblis“.
Anksčiau jis galėjo kalbėti kiek daugiau, nors ir kaip būtų keista, kalba pradėjo užsikirtinėti maždaug trečiais metais.
Sumažėjo žodžių, kartais jie sugrįžta – vadinasi, jie kažkur ten suslėpti galvelėje. Kai Jonui buvo 2,5 metų, jis dainuodavo kartu su kitais vaikais „Du gaideliai“, pritardavo man priedainį dainuojant liaudies dainą „Leliumoj“. Atsimenu, kai dar niekas man nebuvo aišku, kodėl čia jis taip nekalba, vieną vakarą dainavau lopšinę „Supa tėtis ir mama, ir katytė murzina“, ir Jonukas staiga prisijungia: „Ir katytė murzina“. O kitą kartą išeina tik „mėnesėlis pepė“. O kartais užuot dainavęs tik niūniuoja, mykia. Vieną vakarą dainavau jam gaidelius, sakau: „Dainuokime kartu, aš juk žinau, tu moki“, o Jonas pabandė, jam nepavyko, ir tokia ištiko isterija, verksmo priepuolis, kad dabar stengiuosi būti labai atsargi su tokiais prašymais. Kartais jis iš tikrųjų negali dainuoti, kažkas trukdo laisvai plaukti žodžiams, nors visi kalbos padargai veikia puikiai. Kartais jis žaisdamas kalba, tik kitaip nei mes, tarsi komentuoja pats save: „Jonuk, Jonuk“, „Pasakyta, nelipk“. Bet paklaustas, koks jo vardas, neatsako.
Vaikas, kurio negalia atsiskleidžia ne iš karto
Kad Jonui kažkas ne taip, nesupratome iki kokių 2,5 metų, kol kažkas man pradėjo atrodyti įtartinai. Gimė jis laiku, nėštumas buvo normalus, kūdikis sveikas, pirmus mėnesius neblogai valgė ir miegojo. Mane džiugino tai, kad jis anksti ėmė verstis ant šono, suktis, judėti, anksti šliaužioti.
Tik buvo sunku jį užmigdyti – netiko jokie supimai ir nešiojimai, visąlaik tarsi judantis kirmėliukas iššliauždavo iš glėbio. Jam labai sunku būdavo nurimti ir užmigti, tai pavykdavo tik po gero pusvalandžio „malimosi“, padėjus galvą man ant krūtinės. Jis dažnai rėkdavo, bet viską „nurašydavome“ dygstantiems dantukams. Kai pasitaikydavo bloga diena, Jonas suglebdavo kaip makaronas, raumenų tonusas nulinis – galvodavome, vaikui skauda dantukus. Mūsų pediatrė buvo nusiuntusi Jonuką pas neurologą, skyrė masažų kursą, bet jokių pavojaus signalų nepastebėjo, nes jis ir vaikščioti pradėjo laiku, ir daiktus į rankytę imti. Jis laiku pradėjo kalbėti, daug čiauškėjo ir pradėjo sakyti pirmus žodžius – am, mama. Visa tai užsirašiau savo dienoraštyje kaip puikius Jonuko laimėjimus.
Šiek tiek kėlė nerimo jo viduriai. Iki 3,5 metų jie beveik visą laiką buvo paleisti, daugybę kartų nešiau ištirti jo „kaką“, kodėl vaikas viduriuoja, bet nieko nerasdavo.
Vaikas, kuris atranda vis naujų baimių
Kai Jonui suėjo dveji metukai, su šeima nutarėme emigruoti į Angliją. Neilgai laukę apsilankėme angliškoje poliklinikoje, pasiskundžiau pediatrei, kad Jonukas daug verkia, sunkiai užmiega. Man pasakė, kad, matyt, vaiko asmenybė tokia, davė patarimų, kaip sukurti miego rutiną.
Anglijoje populiaru lankyti mamų ir kūdikių grupes, kur mamos susitikusios bendrauja tarpusavyje, vaikai žaidžia. Kurį laiką Jonukas mielai eidavo į tuos užsiėmimus, bet paskui pradėjo tempti mane namo, o, neduok Dieve, šalia pravirkdavo koks vaikas, tai Jonas užsikimšdavo ausis arba pats imdavo verkti tris kartus garsiau.
Pradėjo bijoti ir žaidimų aikštelių. Būdamas mažesnis mielai su broliu eidavo pačiuožinėti, pasikarstyti kopėčiomis. Po kurio laiko pradėjo bijoti lipti, atsistojęs prie metalinio turėklo, jį tik laižydavo arba uostydavo. Viena keisčiausių baimių – vonios baimė, pradėjo bijoti ne tik pats lįsti po dušu, bet ir žiūrėti, kaip aš maudausi. Matyti mamą duše jam buvo siaubinga – rėkdavo klykdavo. Arba nebenorėjo lipti laiptais žemyn. (Ir dabar dar kai kurie laiptai jam kelia nepasitikėjimą, tai jais leidžiasi žemyn ant užpakalio.)
Pusę metų buvo metęs valgyti pats, reikėjo maitinti, nors iki tol sėkmingai valgė šakute ir šaukštu. Būdavo, atsistoja prie dviaukštės lovos ir nori lipti, kelia koją, ir atsitraukia – „negaliu“, o jei bandai užkelti, kaip skuduriukas suglemba ir išslysta.
Vaikas, kurio emocijas suprasti labai sunku
Jonas dažnai verkdavo: kavinėse, parduotuvėse, vežimėlyje. O vieną vasaros dieną vežimėlyje bandė užmigti ir kad pradės juoktis. Beprotiškas toks tas juokas, man pasidarė baisu. Dabar žinau, kad jis juokiasi iš to, kas juokinga jam vienam, mes Tritrakių pasaulio vis tiek nesuprasime.
Kai tokio amžiaus buvo vyresnėlis, mes sėkmingai šnekučiuodavomės apie pasaulį, jam buvo įdomu viskas, klausėsi, ką jam pasakojau, klausinėdavo. Su Jonu kažkas ne taip – tą jausmą jaučiau kokį pusmetį, nors aplinkiniai ir bandė guosti, kad jis dar mažas, gal normaliai raidai sutrukdė nelietuviškai kalbanti aplinka. Na, kad ir tokia situacija – važiuojame automobiliu, vaikai sėdi gale, atkreipiu jų dėmesį į pro šalį važiuojančią įdomią mašiną.
Sureaguoja tik Arnas. Kol staiga pastebėjau, kad mes ir kreipiamės tik į Arną, o Jono tarsi ir nėra, kol neverkia. Tada specialiai pradėjome visaip skatinti Joną, gal vyresnėlis jį užgožia, gal kažką mes ne taip darome. Bet tas jo abejingumas viskam, ką siūlo mūsų pasaulis, niekur neišnyko.
Vaikas, kurį tenka dažnai barti
Anksčiau Jonas labai mėgdavo piešti kalbėdamas „čia nupiešiau medį“, komentuodamas. Vėliau piešimas peraugo į braižymą ant sienų ar daiktų. Gavęs pieštuką pabraižalioja ant popieriaus ir kuo skubiausiai ima piešti ant savęs ar kišti pieštuką į burną. Piešiniai nė kiek nepatobulėjo per 2 metus. Plastilino lipdymas – tas pats – į burną.
Joną anksčiau dažnai bardavome, daug dažniau nei brolį, bet jam nieko nereiškia! Paaiškinimai ir auklėjimai, kurie veikdavo Arną, nuobaudos – visa tai neveiksminga. Atrodydavo, kad Jonukas blogai elgiasi, norėdamas mus paerzinti.
Nors ir sakai, kad negalima daužyti durų į sieną, jis daužys dar garsiau. Sakoma, kad autistai nesuvokia skirtumo tarp teigiamo ir neigiamo dėmesio, neskiria emocijų, jei tu garsiai šauki, tai tik skatini vaiką toliau netinkamai elgtis.
Jonas nesiklauso pasakų, nes jų nesupranta, nežiūri filmukų. Ką jam veikti? Dažnai bastosi po namus ir suka ką nors ratuku, graužia popierius. Namie mes negalime visi žaisti kad ir paprasčiausių stalo žaidimų, nes Jonas viską išmėtytų, jei Arnas nori ką pakonstruoti, turi užsirakinti kitame kambaryje. Nueiti į svečius galime tik pas gerus draugus, kurie Joną pažįsta. Ir tai reikia saugoti – jis visada atras aštriausius daiktus.
Vaikas, kuris nepritampa paprastame darželyje
Jausmas, kad „kažkas ne taip, bet gal nieko“ tęsėsi. Grįžome į Lietuvą, giminaičiai vis rasdavo nuraminimo žodžių, kad Jonas šiandien žaidė arba bendravo su kokiu vaiku.
Rudenį pradėjau daugiau naršyti po internetą, tuo metu man jau pačiai kaip ir aišku buvo, kokia čia bėda, tik niekas dar nenorėjo tikėti. O aš vis atsiversdavau kokį autizmo aprašą, pavyzdžiui, ten rašo, kad autistai mėgsta statyti bokštus, o Jonas kaip tik tuo metu stato bokštą iš visko, ką randa aplink – iš sofos pagalvėlių, skalbinių krepšių. Viską sustato į tokį aukštą balansuojantį bokštą, didesnį už save. Kokį pusmetį tai buvo jo pagrindinis žaidimas.
Pirmą kartą išdrįsau įtarimus išsakyti gydytojui, kuris tikrino gerklę: „Ką daryti, jei įtari, kad vaikas autistas?“. Tuo metu Jonas labai dūko gydytojo kabinete. Bet gydytojas tada tik išbarė, kad su išdykusiu vaiku aš turiu griežčiau elgtis, bet tai nereiškia, kad jis autistas. Gydytojas mane nuramino – laiminga pranešiau vyrui, kad viskas gerai su mūsų vaiku, ir kokį mėnesį save vis sustabdydavau nuo minčių, kad kažkas ne taip.
Tuo metu Jonui suėjo 3 metai. Brolis labai laukė to gimtadienio – mat šnekėdavome, kad Jonukas, kai jau bus trejų metų, tai kalbės su mumis daugiau. Deja, kaip tik pradėjo užsikirtinėti jo kalba, pradėjo pamiršti daiktų pavadinimus, kuriuos jau žinojo, viską pradėjo vadinti vienu vardu „žvakė“. Tada jau nebebuvo kur trauktis, pakviečiau vadinamąją sveikatos tikrintoją (jos Anglijoje vaikšto pas vaikus į namus) ir išsakiau, kas ne taip. Ji susirašė, atsiuntė kitą sesutę iš vadinamojo „Vaiko centro“, kuri atsinešė krūvą visokių žaislų, ir jais vertino Jono elgesį. Bet irgi nieko konkretaus nepasakė. Ji pasitarė su kolegomis ir nusprendė pakviesti Joną specialiam įvertinimui po 4 mėnesių (labai didelės eilės pas gydytojus).
Per tą laiką pasiūlė lankyti pirmadieninę žaidimų grupę 3-4 metų vaikams. Ten vaikai būna kartu su mamomis. Kai nuėjau pirmą kartą, mažumėlę nusigandau. Vienas vaikelis pradeda nei iš šio, nei iš to rėkti, kitas išvis nieko nedaro, tik suka ratu. Mamų veidai pavargę. Nusprendžiau geriau ten kol kas neiti.
Mėginau Joną leisti į paprastą darželį, kurį buvo lankęs jo brolis – sunkiai priprato ir paskui jis ten pabūdavo po porą valandų. Ir auklėtojoms sunku būdavo su juo susitarti, jei vaikai dažydavo lauke teptukais suolą, jis irgi paimdavo teptuką, perbraukdavo du kartus, tada imdavo taškyti vandenį ar mesti teptuką į kitus vaikus. Viena auklėtoja turėdavo išvesti Joną į kitą kambarį ir su juo užsiimti, bet jis priešindavosi, nes visai smagu taškytis vandeniu. Tada darželis kreipėsi papildomo finansavimo, kad Joną prižiūrėtų atskira auklėtoja, nes jam reikia daugiau dėmesio.
Per Velykų atostogas buvome grįžę į Lietuvą, visi giminaičiai buvo paklaikę, kad Jonas toks nevaldomas, tiek verkia ir taip su juo sunku susitarti.
Seneliai ėmė kurti savo versijas – siūlyti savo pažįstamus gydytojus. Viena neurologė nustatė hiperaktyvumo sindromą. Buvusios auklytės vyras siūlė pamėginti gydyti „liogkim tokom (rus.)“ – lengva elektros srove, ir dar sulaukėme daugybės patarimų, iš kurių, aišku, nesmagiausia klausytis, kad aš blogai Joną auklėju arba nemyliu jo.
Vaikas, kurio būklė nėra išgydoma
Kai grįžome į Angliją, atėjo laikas ir diagnozei – dvi savaites vaikščiojome su Jonu į „Vaikų centrą“ ir ten mus stebėjo, duodavo skirtingų užsiėmimų kiekvieną dieną – žaisti su vandeniu, smėliu, dėlioti dėliones. Žiūrėjo, kaip Jonas elgiasi, kaip žaidžia. Viską fiksuodavo. Be to, man teko užpildyti ilgiausiais anketas. Joną apžiūrėjo pediatras, darė kraujo tyrimus. Autizmui nustatyti nėra jokių apčiuopiamų testų, jokių pakitimų kraujyje, išvaizdoje ir panašiai. Sutrikimai fiksuojami trijose srityse – bendravimo, kalbos ir vaizduotės. Ir iš daugybės pliusiukų mums buvo parašyta diagnozė: „autistinio spektro sutrikimas“. Visa tai pranešė labai rimti žmonės, susėdę ratu, akis į akį. Jie skyrė kalbos terapeutę, susiekė su darželių ir mokyklų tarnyba, kuri konsultuoja pedagogus, kaip elgtis su vaiku. Skyrė invalidumo lapelį. Viskas. Dar, tiesa, daug nuorodų į interneto puslapius ir autistų tėvų bendrijas…
Kai suserga vaikas ir sužinai diagnozę, kad ir kokia ji būtų, dažniausiai skiriamas ir gydymas ar bent jau žinai, ko tikėtis. Šiuo atveju nežinai nieko – tik kad gydymo nėra, kas bus toliau, nežinia. Delfinų terapija, arkliai, dietos, stebuklingi organizmo valymai, stebuklingosios piliulės iš Amerikos – galima daug ką išbandyti, tik baisu vaikui pakenkti.
Dabar Jonas lanko darželį. 3,5 valandos per dieną jis praleidžia nedidelėje grupelėje. Personalas žino, kodėl Jonas elgiasi kitaip, kodėl jis išmėto viską, kodėl nežaidžia grupinių žaidimų. O vaikai nusiteikę draugiškai ir per daug nesigilina, kodėl Domas su jais nekalba. Jo raidą vis ateina įvertinti lavinimo psichologas, autizmo tyrimo komanda pateikia darželiui rekomendacijas, kalbos terapeutė pasiūlo teorinių rekomendacijų, kaip elgtis. Bet išties Jono vystymasis tarsi sustojęs. Jis nekopijuoja, neklauso, nesupranta grupinių komandų, tad negali išmokti to, ką vaikai darželyje išmoksta savaime.
Mokytis jam trukdo ir padidinta reakcija į garsą, šviesą, kvapus. Kartais jį gali išmušti iš pusiausvyros garsiau įjungta muzika ar vaiko šūksnis.
Bet darželyje Jonas išmoko kai kurių socialinių įgūdžių – sėdėti prie stalo ir valgyti su vaikais, apsiauti batus, palaukti eilėje, ramiai pabūti, kai visi klausosi pasakos. Auklėtoja, kuri dirba su Jonu ,,vienas su vienu”, nuveda jį ten, kur jam tuo metu reikia būti, parodo, ką daryti, stabdo netinkamą elgesį. Bendroje grupėje jis gali būti, žaisti, tik jam reikia akylos suaugusiojo priežiūros. Jonas mėgsta darželį, džiaugiasi ten vedamas, nors jam ten ir kiek triukšminga – laikas nuo laiko tenka užsikimšti ausis. O ir namuose mes jo negalime palikti be priežiūros, jei norime išvengti tvano namuose. Visuose kambariuose įtaisyti užraktai, kad Jonas galėtų žaisti tik ten, kur saugu. Net naktį gali pabusti, lipti lauk iš lovelės, eiti ieškoti mamos. Turi surasti kur prisiglausti – tada vėl užmiega. Dažniausiai ryte nubundame lovoje trise, nes Jonas naktį atkeliauja ir ,,nulūžta” ant lovos krašto. Kartą teko naktį praleisti ligoninėje, Jonui tai buvo tokia trauma, kad jis verkė be paliovos 4 valandas, kol tėtis galų gale jį nuramino.
Dauguma autistų vaikų turi miego sutrikimų, kai kuriems užtenka 3-4 valandų miego per parą. Pusę nakties jie šokinėja, laksto po namus. Gydytojai skiria specialius vaistus, kad vaikas miegotų netrikdydamas šeimos miego. Viena mama pasakojo, kad jos sūnus miega tik ant grindų, be jokio apkloto, o galvą būtinai įkišęs į spintą.
Vaikas, kuris pasiduoda kai kurioms metodikoms
Gerokai panaršę internete atradome privačią organizaciją, teikiančią ABA terapiją, kuri, kaip teigia studijos, padeda vaikams autistams prisitaikyti prie mūsų pasaulio – net 50 proc. vaikų paskui gali lankyti bendrojo lavinimo mokyklas. Jonui dabar sudaryta individuali intensyvi mokymo programa – jis mokomas namie, ramioje aplinkoje su ateinančia mokytoja 2 val. per dieną, aš pati mokau jį po keletą valandų. Jonui tenka mokytis visko, kas kitiems vaikams įgimta – kopijuoti, kartoti suaugusiojo veiksmus, atsisukti pašauktam vardu, dėlioti dėliones, žiūrėti į paveikslėlius. Visos užduotys suskaidytos mažais žingsneliais, kiekviena pastanga apdovanojama pagyromis ar skanėstu. Parodyti nosytę, akytę – viską nuo pradžių tenka žmogui mokytis. Džiugu, kad jis daro pažangą, jam tinka toks mokymo būdas o kas toliau – žiūrėsim.
Vaikas, kurio neišmokysi gražių manierų
Mes žinome, kad Jonas kitoks, bet daugumai žmonių jis vis tiek atrodys neišauklėtas ir išlepintas. Jis gali parduotuvėje staiga pradėti klykti ar juoktis, imti iš svetimo vežimėlio daiktus. Arba netikėtai apsikabinti kokią nepažįstamą tetą – mat nejaučia ribų ,,mūsų-nemūsų”. Aišku, patys mes ant jo nebepykstame – žinome, kas čia per bėda ir stengiamės kiek įmanoma išvengti visokių stresinių vietų. Kiek įmanoma išmokyti laikytis taisyklių.
Brolis mažumėlę nukenčia nuo to – negali pabūti ilgiau aikštelėje ar kavinėje iki soties, nes Jonas jau tuoj tuoj pasius. Daug ko tiesiog tenka atsisakyti arba daryti pakaitomis – vyresnėlis su tėte sukasi karuselėje, o aš su Jonu parkelyje gaudau balandžius. Kavines renkamės tik tas, kur mažai dūžtamų daiktų. Daugiausiai lankomės vietose, kur mažai žmonių, daug erdvės.
O šiaip Jonas labai mielas ir meilus vaikas, ir labai gražus – kai linksmas, kai viskas jam gerai, džiaugiasi visokiais jodinimais, mėgsta gaudynes, sūpynes ir lipynes. Savaip mus prajuokina ir pralinksmina, džiugina savo nors ir nedideliais pasiekimais. Kai gražiai valgo, kai pasako žodį vietoje ir laiku. Labai mylim Joną tokį, koks jis yra ir mokomės su juo gyventi.
Kitoms mamoms galėčiau patarti: jeigu kyla kokių abejonių ir nuogąstavimų, nepasilikite jų sau, negalvokite, kad vaikas išaugs. Jeigu jums atrodo, kad kažkas ne taip, greičiausiai ir yra kažkas ne taip. Mamos tai supranta pirmos. O tada jau reikia ieškoti pagalbos, kaip padėti vaikui.
„Mamos žurnalas“
