Kiekviena diagnozė užklupusi artimą žmogų griauna planus, sėja neviltį ir pasimetimą. Ypač jaudina autizmo diagnozė. Konsultuoja Plungės specialiojo ugdymo centro mokytoja metodininkė, specialioji pedagogė Nijolė Jackūnienė.
Kas yra autizmas?
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra dvi atskiros Vaikystės autizmo ir Aspergerio sindromo diagnozės, priskiriamos įvairiapusių raidos sutrikimų grupei. Apie šį sutrikimą kalbama vis daugiau, jis jau yra vadinamas epidemija, apauga įvairiais mitais ir jų paneigimais.
Tiems, kurių šeimas užklupo autizmo diagnozė, nėra sudėtinga gauti reikiamos informacijos internete ir kitais būdais. Jei diagnozė dar nenustatyta, bet jūsų vaiko elgesys kelia nerimą verta įsivest nuorodą ,,Autizmas – raudonųjų vėliavėlių sistema“ ir susipažinti, kokie vaiko elgesio ypatumai gali priversti tėvus susirūpinti ir kreiptis pas specialistą.
Kalbant labai apibendrintai, galima pasakyti, kad autizmo sutrikimą turintys žmonės turi padidėjusį centrinės nervų sistemos jautrumą, ryšio tarp abiejų smegenų pusrutulių sutrikimus. Tėvams svarbu žinoti, kad problema ne netinkamoje priežiūroje, auklėjime ar skiepijime nuo kitų ligų. Vaikas tiesiog gimė su ypatinga centrine nervų sistema, kuri visus mums įprastus sensorinius dirgiklius (matymą, girdėjimą, judesio pajutimą, skausmo, šilumos, skonio) ar kitus jutimus suvokia šiek tiek kitaip, gal jautriau, gal mažiau jautriai, o gal tas jutimas neiššaukia mums įprastos reakcijos (karšta – atitraukiame ranką, šviesu – prisimerkiame ar kt.).
Kiekvienam autizmo sindromą turinčiam žmogui tai pasireiškia savitai. Tai trukdo įprastu būdu suvokti aplinką ir į ją reaguoti. Didelė problema, kad tokiems žmonėms labai sunkiai formuojasi smegenų žievėje esantys centrai – kalbos, vaikščiojimo, vėliau skaitymo ir kitų smegenų funkcijų. Šiuos dalykus sutrikimo neturintis žmogus greitai pradeda daryti automatiškai, apie tai negalvodamas, o turintiems autizmo sutrikimą tai tenka daryti įdedant daugiau pastangų, o neretai (kalbos, skaitymo, rašymo ir kt.) tokie gebėjimai visai nesusiformuoja.
Dėl kitokio pasaulio suvokimo žmogus patiria daug įtampos, atskirties jausmą, jam sunku socialiai pritapti. Dažnai autistai „randa“ savų nusiraminimo ar stimuliacijos būdų – ima daryti beprasmius pasikartojančius judesius (mojavimai, žingsniavimai, purtymai ar pan.), atlikti keistus ritualus. Šie dalykai labiausiai ir atkreipia vaiko šeimos narių ir kitų aplinkinių dėmesį. Problema yra ir tai, kad tiems vaikams labai susilpnėja įprastai mažyliams būdingas poreikis mėgdžioti su juo bendraujantį žmogų. Tai stabdo autizmo diagnozę turinčio vaiko galimybes natūraliai mokytis ir tobulėti.
Kodėl reikia nustatyti diagnozę?
Neretai tėvams sunku susitaikyti su mintimi, kad jų vaikas visą gyvenimą bus kitoks, ir jiems rodos, kad jei sutrikimo neįvardinsi konkrečia diagnoze, jis galbūt praeis savaime ir vaikas tai išaugs. Jei vaikui nustatyta autizmo diagnozė, tėvai turėtų žinoti, kad kuo anksčiau pradėtas individualus ugdymas ir įvairios terapijos gali gerinti vaiko prisitaikymo galimybes. O ir užsiėmimai su tokiu vaiku turi remtis ne tiek žodiniais nurodymais ir pamokymais, kiek konkretaus veiksmo parodymais, labiau išlavėjusiems vaikams pasitelkiant paveikslėlius, simbolius.
Svarbu ir aiškus ir vaikui suprantamas veiklos struktūravimas – t.y. vaikas bus ramesnis, jei žinos, kas greitai nutiks, kokios veiklos iš jo bus tikimasi.
Yra įvairių autistams skirtų mokymo būdų ir terapijų, tačiau, kad juos tinkamai parinkti konkrečiam vaikui, pirmiausia reikia žinoti diagnozę. Žinoma, svarbu ir tai, kad tada tėvai gauna pašalpą, kurią gali skirti vaiko ugdymui ir jo ypatingų poreikių tenkinimui.
Kaip bus su vaiko mokymu?
Mintys apie būsimą vaiko mokyklą visada kelia tėveliams didelį rūpestį. Vaikams, kuriems nustatyta autizmo diagnozė, yra dvi galimybės – stengtis prisitaikyti bendrojo lavinimo mokykloje ar mokytis vienoje iš specializuotų įstaigų.
Atiduodami savo mažylį į bendro lavinimo mokyklą tėvai tikisi, kad vaikas sugebės būti kartu su kitais bendraamžiais, ras ten draugų, galės mokytis ir išmokti būdamas būryje kitų vaikų. Be to tai ir tėvams psichologiškai labiau priimtina, nes sunku pripažinti sau pačiam, o juo labiau artimiesiems ir pažįstamiems, kad jūsų vaikui reikalinga speciali mokymosi įstaiga. Tai natūralu ir suprantama. Tačiau visgi reikia atidžiau įsigilinti į vaiko poreikius, kad dar labiau nepakenktumėm jo raidai. Be abejonės reikia įsiklausyti į pedagoginės-psichologinės komisijos rekomendacijas.
Jei vaikas neturi intelekto sutrikimo (didžiąja dalimi tai Aspergerio sindromas), jam verta bandyti mokytis normalioje klasėje. Tačiau ir tuo atveju vaikui turėtų būti teikiamos psichologo, specialiojo ar socialinio pedagogo konsultacijos, turi būti subtiliai dirbama su klasės kolektyvu, klasės mokytoja, kad vaikas nepatirtų socialinės atskirties ar patyčių.
Tačiau jei sutrikimas yra sunkesnis, ypač jei vaikui diagnozuotas intelekto sutrikimas, jei vaikas iki mokyklos nekalba sakiniais, negeba bendrauti suprantama kalba – jam bendro lavinimo mokykloje tikrai bus per sunku. Buvimas dideliame būryje vaiką labai sekins, juo labiau, kad vaikas aštriau jaus savo kitoniškumą, jam bus labai sunku susirasti draugų. Be to sunku bus tikėtis, kad vaikas pateks į jam pritaikytą aplinką, gaus reikiamas terapijas. Gali paaštrėti visi neigiami įpročiai, sutrikti fizinė sveikata. Specializuotoje įstaigoje tokie vaikai geriau prisitaiko, randa draugų, sulaukia daugiau dėmesio, yra laimingesni, labiau nori eiti į mokyklą. Tėvai tokiose įstaigose taip pat gali tikėtis daugiau supratimo ir pagalbos. Bet kokiu atveju renkasi vaiko tėvai. Tėvai taip pat turi teisę keisi mokymo įstaigą, jei ji nepateisina lūkesčių.
Bėda tik tai, kad dažną aplinkos keitimą autizmo sindromą turintis vaikas išgyvena labai sunkiai.
Kokia vaiko ateitis, jei nustatyta autizmo diagnozė?
Tai turbūt pats sunkiausias klausimas. Bet kuris tėvas ar mama augindami vaiką, tikisi, kad jis bus laimingas. Tačiau ar daug tikrai laimingų suaugusių žmonių jūs pažįstate?
Vienas svarbiausių kiekvieno žmogaus tolesnio gyvenimo sėkmės komponentų yra vaikystė mylinčioje šeimoje, kur tu esi priimtas ir mylimas toks, koks esi, su savo trūkumais ir keistenybės.
Šio pagrindo sukūrimas yra kiekvieno tėčio ir mamos rankose. Ir nuostabu, jei savo šeimos namus tėvai kuria ne įsitempę, kaltindami dėl visko save ar aplinkinius, bet atsipalaidavę ir kiek įmanoma laimingi ir ramūs.
Vaikui augant, vis svarbiau darosi aplinka, tai yra žmonės, kurie supa vaiką – tai ir draugai, ugdymo įstaiga, kiti pažįstami.
Tinkamos mokymo įstaigos, kaip vaiko ugdymo partnerio, parinkimas yra svarbus kiekvieno tėčio ar mamos uždavinys.
Gera naujiena yra tai, kad autizmo sindromą turintys vaikai tikrai moka būti laimingais. Mūsų, ugdytojų, uždavinys nesugriauti jo natūralaus džiaugsmo, tačiau visomis priemonėmis mokyti vaikus prisitaikyti aplinkiniame pasaulyje, mokyti būti labiau priimtiniems aplinkiniams žmonėms.
Kas bus, kai jis suaugs?
Liūdna, bet žmonės, turintys autizmo sutrikimą tikrai nėra lygiaverčiai darbo rinkos dalyviai. Net turintysAspergerio sindromą ir išskirtinių gabumų patiria sunkumų įgyjant specialybę, įsitvirtinant darbo kolektyve. Jei vaikas turi intelekto sutrikimą, nepakankamai išvystyti kalbiniai, skaitymo, rašymo, socialinio bendravimo įgūdžiai, dirbti jis galės tik jei bus sukurtos specialiai tokiems žmonėms skirtos darbo vietos. Tokia praktika jau yra Europoje, bet Lietuva dėl ekonominių priežasčių kol kas to nedaro. Tačiau jau ir pas mus veikia dienos centrai, kur galima prasmingai praleisti dieną, bendrauti, tobulinti savo įgūdžius. Autizmo sindromą turintis žmogus visą gyvenimą gaus pašalpą, kitų lengvatų.
Kas svarbiausia?
Visi mes esame saviti ir nepakartojami. Žmogaus, turinčio autizmo sindromą savitumai yra didesni ir jam sunku prisitaikyti mūsų visuomenėje. Tai ne liga, bet prisitaikymui gerinti reikalinga specialistų pagalba. Tik būtina nepamiršti savęs, kitų artimųjų. Visi šeimos nariai, lygiai kaip ir autizmo sindromą turintis vaikas, yra labai svarbūs ir verti laimės.
Todėl būtinai raskite laiko sau, kitiems mylimiems žmonėms. Būtinai naudokitės jums prieinama specialiąja pagalba.
Pasitikėkite jūsų vaikui padedančiais žmonėmis – neverti žmonės patys tokio darbo nedirba. Būkime ramūs, išdidūs, kurkime šviesius ir prasmingus savo ir savo vaikų gyvenimus.
