Įprasta vaikus mokyti elgtis draugiškai su kitais vaikais ir dalytis žaislais. Tačiau pasitaiko situacijų, kai paprašytas duoti savo žaislą kitam, vaikas neįprastai suirzta, pradeda nerimauti, liūdėti ar net pykti. Vaiko teisių gynėja Gabrielė Kazilionytė pabrėžia, kad tai gali būti svarbus signalas suaugusiesiems pasidomėti vaiko vidiniu pasauliu.
Vaizdo įrašą su vaiko teisių gynėja Gabriele Kazilionyte galite rasti čia.
Vaikai skatinami dalytis žaislais mokosi empatijos, bendradarbiavimo, kantrybės ir kt. Tačiau, pasak vaiko teisių gynėjos Gabrielės Kazilionytės, kai kuriose situacijose dalijimasis daiktais vaikui kelia pyktį, stresą ar kitas nemalonias emocijas. Neretai to priežastis – baimė prarasti saugumą.
„Mes, suaugusieji, dažnai žvelgdami į žaislus matome tik paprastus daiktus, tačiau vaikui jie gali reikšti kur kas daugiau. Pliušinis meškutis gali simbolizuoti saugumą situacijose, kai pasaulis atrodo didelis ir nenuspėjamas – pradėjus eiti į darželį, susipažįstant su vaikais žaidimų aikštelėje ar, pavyzdžiui, tėvų skyrybų metu. Tokiais atvejais mėgstamiausio žaislo perdavimas į kitas rankas vaikui gali reikšti kontrolės ir stabilumo paleidimą, o tai – gąsdina. Žinoma, kad tai suprastume ir galėtume padėti vaikui, visų pirma, turime su juo kalbėtis“, – teigia pašnekovė.
Vaiko teisių gynėjų rekomendacijos, kaip elgtis susidūrus su vaiko nenoru dalytis žaislais:
- Domėtis. Vaiko galima paklausti: „Kuo šis žaislas tau ypatingas?“, „Neprivalai dalytis šiuo žaislu, tačiau ar galėtum man papasakoti, kodėl nenori?“ ar pan. Tokie ir panašūs klausimai leidžia geriau suprasti vaiko jausmus ir tai, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje – galbūt žaislas primena svarbų žmogų ir todėl teikia saugumo jausmą. Supratę, kas vaikui kelia diskomfortą, galime jį nuraminti ir padėti jaustis geriau.
- Leisti nustatyti ribas. Vaikas gali mokytis dalintis daugeliu žaislų, tačiau turėti teisę pasirinkti vieną ar kelis ypatingus daiktus, kuriais dalintis nėra būtina. Erdvės suteikimas vaiko pasirinkimui padeda ugdyti jo savarankiškumą ir pagarbą savo poreikiams. Tai taip pat stiprina gebėjimą suprasti bei gerbti kitų žmonių ribas.
- Vengti gėdinimo. Tokie pasakymai kaip: „žiūrėk, kiti vaikai tai moka dalintis“, „tau ne gėda?“ ar „negražu taip elgtis“ ir pan. gali skaudinti, mažinti vaiko savivertę ar ugdyti įprotį dalytis žaislais iš baimės būti sukritikuotam. Todėl visuomet verta ramiai pasikalbėti su vaiku apie situaciją ir pasistengti suprasti jo jausmus.
- Įvertinti pastangas. Kalbėtis apie jausmus kartais sudėtinga net ir suaugusiesiems, todėl svarbu vaiką pagirti už jo pastangas kalbėtis ir ramiai paaiškinti savo emocijas. Taip skatinamas atvirumas, stiprinamas gebėjimas atpažinti jausmus ir ugdomas įprotis domėtis kitų savijauta.
Svarbu atminti, kad kiekvienas ramus pokalbis, pagarba vaiko jausmams ir noras suprasti jo vidinį pasaulį padeda kurti tvirtą ir pasitikėjimu grįstą vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį.
Susiję straipsniai
