Turkija, pasibaigusi ligoninėje. Dvi istorijos apie atostogas „viskas įskaičiuota ligoninėje“

Pasakoja Raminta Barauskaitė, Ūlos (12 m.), Unės (9 m.) ir Simono (2 m.) mama

Kartais net „viskas įskaičiuota“ kelionės pateikia netikėtumų. Vietoj šezlongo prie jūros tenka tenkintis ligoninės lova…

Apie tokias patirtis pasakoja dvi mamos – Raminta ir Dovilė.

PIRMOJI ISTORIJA. PRIE LAŠINĖS VAIKAS

Pasakoja Raminta Barauskaitė, Ūlos (12 m.), Unės (9 m.) ir Simono (2 m.) mama:

Su vyru Vytautu ir vaikais į Turkiją skridome nebe pirmą kartą. Kadangi buvome pasirinkę gerą viešbutį, keliavome be jokio nerimo širdyje. Į Turkiją išskridome prieš Velykas, bet, vos atšventus jas, prasidėjo kitokios „linksmybės“.

Apie ligonines užsienio kurortuose buvome girdėję ir skaitę daug istorijų. Dauguma – bauginančios. Kalbos barjeras, neaiškios kilmės virusai ir t.t. Tačiau kadangi visi trys mūsų vaikai nuo pirmųjų mėnesių yra grūdinami, auga stiprūs, nelinkę nei sirgti, nei sirguliuoti, į visas su ligomis susijusias istorijas žiūrėjome „rezervuotai“. O ir šiaip vaistų naudojame minimaliai, į gydytojus kreipiamės tik tada, kai būtinai reikia. Taigi net nekilo minčių, kad būtent toks atvejis ištiks Turkijoje.

Nuvykę į Turkiją 3 dienas puikiai leidome laiką, o trečios dienos pavakary mažylis ėmė vemti. Bet vėmė tik vieną kartą, taigi įvykio nesureikšminome, viskas atrodė lyg ir gerai. Gal tik apetitas buvo blogesnis, tačiau Simas, šalia kito maisto, dar buvo maitinamas ir krūtimi, kurią noriai ėmė, tai nenoro valgyti „viskas įskaičiuota“ skanėstų per daug neakcentavome. Deja, naktį prasidėjo tikras košmaras. Simonas vėmė gausiai ir dažnai… Kadangi mačiau, jog mažylio būklė nėra kritinė, (na, jis nebuvo apatiškas, nebuvo temperatūros ir pan.) nepanikavau, tačiau nerimas tikrai augo…

Buvome pastebėję, jog viešbutyje yra gydytojas, sulaukę ryto, jį ir pasikvietėme. Deja, „gydytojas“ tebuvo angliškai vos vos kalbantis ir suprantantis  eilinis patarnautojas, kuris, išgirdęs mūsų skundus, pasakė: reikia atlikti tyrimus, žinome gerą kliniką. Dingti nebebuvo kur…

Į ligoninę vykome viešbučio darbuotojų iškviestu automobiliu, panašiu į mūsų „greitąją“

Į ligoninę, kuri, jų žodžiais sakant, buvo už 10 minučių kelio ir iš kurios turėjome grįžti maždaug per valandą, išvažiavome taip, kaip stovime: mama, tėtis ir Simonas.

Pasiėmėme tik keletą būtiniausių daiktų…

Sesės liko viešbutyje.

Į ligoninę vykome viešbučio darbuotojų iškviestu automobiliu, panašiu į mūsų „greitąją“. Po gerą pusvalandį trukusios kelionės atsidūrėme didelėje Manavgato miesto ligoninėje. Dar pakeliui buvome pastebėję, kad visur plaikstosi vėliavos, žodžiu, šalis švenčia. Atvykus į ligoninę, paaiškėjo priežastis: balandžio 23-oji Turkijoje – Nacionalinio suvereniteto ir Vaikų diena.

Tai reiškė, kad didžioji dalis gydytojų dalyvauja šventėse mieste. Specialistų nėra, patalpos apytuštės… Priimamajame mus pasitiko maloni moteris, kuri šiek tiek mokėjo rusiškai ir paaiškino, kad gydytojas šventėje, tačiau jis jau iškviestas ir atvyksta. Kol jis atvyks, pasiūlė sutvarkyti sveikatos draudimo dokumentus.

Kadangi Vytas turėjo kreditinę kortelę, visiems šeimos nariams galiojo sveikatos draudimas, atskirai jokio papildomo nebuvome pirkę. Bet dėl to jokių didesnių keblumų, nekilo. Užpildėme dokumentus ir tiek…

Simukas nesijautė ypač blogai, nebevėmė, temperatūros nebuvo, vaikas ėmė krūtį, tačiau buvo aišku, kad jam negera… Po geros valandos laukimo pasirodė ir  gydytojas. Malonus, tačiau labai griežtas. 5 minutės apžiūros ir verdiktas: vaikas išsekęs, didelė dehidratacija, kuo skubiau būtina lašinė, tyrimai ir bent para ligoninėje. Mano žodžiai, kad „galbūt galima sulašinti lašinę ir vykti į viešbutį“ buvo iškart paneigti: „Ar jūs suprantate, kad mūsų virusai, tai ne jūsų, europiečių? Ar jūs pasirašysite dokumente, kad atsisakote gydymo? Ar suprantate, kad vaikas gali mirti?“.

Kai prisimenu košmariškas pirmąsias valandas Turkijos ligoninėje, reikia pripažinti bent jau tai, kad didžioji dauguma personalo buvo itin paslaugūs ir malonūs

Štai tada apėmė panika… Mes – ligoninėje, dukrytės – vienos viešbutyje, Simuko sveikatos būklė labai prasta ir visiškai neaišku, kas jam yra… Iškart  prisiminiau siaubingus pasakojimus apie „sunkiai nustatomas turkijose ir egiptuose aptinkamas ligas, kurių neveikia net antibiotikai“… Laimė, įsisiūbuoti baisioms fantazijoms nebuvo laiko, nes ir Simo, ir sesių priežiūros klausimus reikėjo spręsti „čia ir dabar“.

Kai prisimenu košmariškas pirmąsias valandas Turkijos ligoninėje, reikia pripažinti bent jau tai, kad didžioji dauguma personalo buvo itin paslaugūs ir malonūs. Ligoninė – didelė, graži, tvarkinga, palatos – jaukios ir komfortiškos.  Kadangi atvažiavome tik su keliais būtiniausiais daiktais, ligoninės personalas maloniai „suveikė“ ir telefono kroviklį, ir sauskelnių.

Visko, ko būtinai reikėjo, ir ko prašėme… Nors auginame 3 vaikus, ligoninė, net ir Lietuvoje, mums – išskirtinė patirtis. Su viduriniąja dukra esame gulėję vos 1 kartą, o su Simu išvis nebuvo jokių sveikatos problemų. Taigi tą baisią dieną mūsų laukė daugybė „pirmų kartų“.

Kateteris į veną buvo išbandymas ir mažyliui, ir tėvams, ir ligoninės personalui. Jaunos seselės, apžiūrėjusios sūnaus rankeles, nesiryžo durti, kvietėsi „pastiprinimą“. Mažylis, prijungtas prie lašinės klykė… O mums buvo pasakyta, kad vaistai lašės maždaug 8 valandas… Pasitarę su vyru, nusprendėme, kad bent tas valandas ligoninėje būsime kartu. Sesėms, per daug nedramatizuodami, parašėme žinutę, kad eitų valgyti, linksmintis, kadangi jau turėjo draugų, o mes grįšime vėliau. Laimė, mažylis greitai užmigo, lėtai slinko valandos… Atėjo pietų metas. Nors ne maistas mums buvo galvoje, patiekalų gausa ir tai, kaip jie buvo pateikti, šiek tiek nustebino: skanu, labai tvarkinga, porcijų tiek, kiek budinčių prie vaiko žmonių, ir vaikui atskirai.

Šiek tiek nuramino tai, kad po kelių valandų į palatą netikėtai atvyko mūsų viešbučio atstovas, kuris teiravosi, ar mums viskas gerai, kaip jaučiamės ir svarbiausia – kokios reikia pagalbos. Žadėjo padėti viskuo, ko tik prireiks… Kadangi buvo jau pavakarys, o situacija nesikeitė, vyras kartu su viešbučio darbuotoju išvyko atgal. Artėjo naktis… Pasibaigė lašinė…

Buvo prijungta dar 1 dozė… Irgi aštuonioms valandoms…

Buvo prijungta dar 1 dozė… Irgi aštuonioms valandoms… Ir tada staiga šoktelėjo temperatūra virš 39ºC. Išsigandusios seselės kraipė galvas, bėgiojo ir kažką tarėsi. Mus priėmusio gydytojo nebebuvo, kraujo tyrimų rezultatų mums niekas nepakomentavo, o į bet kokį klausimą buvo atsakoma „no understand“.

Po kelių primygtinių mano prašymų pakviesti gydytoją ar vertėją, galų gale toks „specialistas“ atsirado. Jis patikino: gydytojo nėra ligoninėje, bet jis situaciją kontroliuoja, tyrimų rezultatus žino (jie nėra blogi) ir skyrė vaistus.

Žodžiu, suleidus vaistų, temperatūra nukrito. Tačiau po maždaug 6 valandų vėl šovė į viršų…  Tada dar 1 dozė vaistų ir vėl lašinė. Ir taip – iki pat ryto.

Ryte Simas ėmė viduriuoti ir, pakartotinai atlikus tyrimus, buvo nustatyta – rotavirusas. Apie 10 ryto atvykęs gydytojas pasakė, kad skirs vaistų ir mus išleidžia gydytis į viešbutį. Aišku, tai buvo nuostabiausia atostogų žinia…

Kitoms mamoms patarčiau nevengti ligoninės, jei jau kilo problema.  Nesigailėti „sugadintų atostogų“ ir pas specialistus vykti kaip įmanoma greičiau. Jau vėliau, kai po kelių parų su dukrytėmis vykome į ekskursiją ir mus lydėjo Turkijoje gyvenanti gidė lietuvė, ji patikino, kad Turkijos ligoninės ir specialistai – aukščiausio lygio. Net labai brangūs tyrimai čia atliekami greitai ir kokybiškai ir, priešingai nei Lietuvoje, žmonėms laukti ištisas savaites nereikia. Žodžiu, sveikatos apsaugos sistema, kaip tikino gidė, vienas iš geresnių dalykų Turkijoje…

Simukui susirgus sesės viešbutyje liko vienos

Na, o ką pati daryčiau kitaip? Tikrai dažniau plaučiau vaikams rankas Turkijoje. Ir kuo mažiau laiko būtume žaidimų erdvėse, kambariukuose, daugiau prie jūros. Kadangi mūsų mažylio toks amžius, kai visur bėga, lipa, prisiglaudžia, palaižo, pasigauti virusą – vienas juokas.

Grįžęs į viešbutį Simukas tikrai nebuvo sveikas. 2 paras rimtai nevalgęs, nusilpęs, dar ilgai viduriavo ir prastai jautėsi, gėrėme vaistus… Laimė, mažylis noriai ėmė krūtį ir jam atrodo tokios mitybos užteko (beje, gydytojas Turkijoje mane labai gyrė, kad 2 metų vaiką maitinu krūtimi. Sakė mūsų šaly tai sunkiai įsivaizduojama).

Turkijoje iš viso praleidome 9 dienas. Tačiau net tų, pažymėtų ligos, nedrįsčiau vadinti „sugadintomis atostogomis“. Mes tiesiog „padalinome pajėgas per pusę“. Iš pradžių daugiau su Simuku buvau aš, o  vyras su dukromis puikiai leido laiką – gaudė krabus, naktimis stebėjo aštuonkojus, vyko į plaukimą pripučiamu plaustu kalnų upe ir pan. Tikrai nenorėjome, kad dėl brolio ligos sesės jaustųsi prastai…

Kai Simukas šiek tiek atsigavo, tada į 1 ekskursiją su mergytėmis vykau aš. O kai buvome visi kartu, leidome laiką prie jūros. Oras buvo puikus, Simas karališkai  miegojo ant paplūdimio gulto. Žodžiu, atgavo jėgas. Po kelių dienų blogos patirtys buvo pamirštos… Ir dabar, prisiminus viską, kas nutiko, lieka tik konstatuoti, kad  laikas ligoninėje nepaliko jokio kartėlio… Atostogos buvo puikios! Tiesiog tai – dar viena patirtis, kuri baigėsi laimingai!

Pasakoja Dovilė Vaičelė, 1,5  metukų Luko mama

ANTROJI ISTORIJA. PRIE LAŠINĖS VYRAS

Pasakoja Dovilė Vaičelė, 1,5  metukų Luko mama:

Kaip ir dauguma jaunų šeimų, mes su vyru mėgstame keliauti. Keliavau ir nėštumo metu, nes skrydžio bilietus nusipirkau, dar nežinodama, kad laukiuosi. O kai gimė sūnelis Lukas, pirmąkart skridome lėktuvu, kai sūneliui buvo 5,5 mėnesio.

Kelionė į Turkiją Lukui – jau trečias skrydis. Tada jam buvo 10 mėnesių.

Planuodami pratęsti vasarą, ilgai svarstėme – Turkija, Kipras, Tenerifė?

Pagal rekomendacijas, pasirinkome Turkiją. Buvo ne tiek svarbu, į kurią Turkijos pusę važiuoti, kiek pasirinkti gerą viešbutį, pritaikytą šeimos poilsiui. Norėjome viešbučio  ant jūros kranto, kad galėtume tiesiog gulėti ištiesę kojas ir ilsėtis. Ir, žinoma, skaniai pavalgyti. Esu didelė smaližė, tad svajojau apie saldumynų gausą.

Turkijoje nebuvome buvę. Atskridome spalio pabaigoje, lyg ir sezono pabaiga, bet oras puikus, šiltas, nors ir su lietučiu. Lukui oras buvo idealus, ne per karšta, o mes su vyru, žinoma, būtume norėję daugiau pasideginti. Grįžome visiškai neįdegę.

Vaizdas pro viešbučio langą nerealus: jūra, baseinas. Apskritai teritorija buvo labai didelė: turėjo net mažytį zoologijos sodą, pramogų vaikams, darželį, baseinus su kalneliais, siūlė daugybę SPA procedūrų ir, žinoma, parduotuvių.

Kai renkiesi „viskas įskaičiuota“, valgai kiek nori. Pirmosiomis dienomis eidavome pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti, o paskui pradėjome valgyti „bet kada“, nes maisto visuomet būdavo pilna. Kūdikiui vežėmės košelių iš Lietuvos, tačiau siūlėme vištienos, daržovių ir vaisių vietoje. Dažniausiai matydavau vaikus, valgančius skrudintas bulvytes ir vištienos kepsnelius. Maisto įvairovė išties didelė, bet savaitei įpusėjus, jis mums atsibodo, o gal pasidarė neskanus dėl to, kad apsirgom. Be to, kaip žinia, vandens iš čiaupo gerti ten negalima, tad nuolat gėrėme iš buteliukų.

Liūdniausia kelionės dalis – pasigautas virusas

Liūdniausia kelionės dalis – pasigautas virusas. Sunku pasakyti, nuo ko mes tą virusą pasigavome, galėjo būti ir nuo maisto, ir nuo gurkšnio jūros vandens. Berods iš mūsų viešbučio kreipėsi net 8 šeimos dėl to paties. Tai atsitik, likus kelioms dienoms iki kelionės pabaigos. Vyras visą naktį pravėmė ir praviduriavo, ryte jautėsi labai blogai, o dar buvo įsiregistravęs į išvyką plaustais, kurią teko atšaukti.

Į gydytojus kreipėmės tik po pietų. Kadangi keliavome per agentūrą, tai turėjome atstovą, į kurį buvo galima kreiptis, atsitikus kokiai nors nelaimei. Pranešėme, kas nutiko, ir jau po pusvalandžio atvyko vairuotojas ir nuvežė mus į ligoninę. Vykome į privačią, buvusią vos už kelių minučių automobiliu nuo viešbučio, Avsalare.

Keliavome į ligoninę visi kartu. Ligoninės personalas kalbėjo tiek angliškai, tiek rusiškai, tad tik užpildėme dokumentus, padavėme kelionės draudimą ir daugiau daryti nieko nereikėjo. Tyrimus atliko ir man, aš irgi gulėjau keletą valandų su lašeline. Bet man virusas nebuvo taip stipriai pasireiškęs kaip vyrui. Nors tiek gerai, kad Lukas atsilaikė, nesusirgo, bet vyras  pragulėjo ligoninėje beveik visą dieną. Sunkiausia  buvo tuomet, kai turi gulėti su lašeline, o šalia vietoje nenustygstantis mažylis vartosi, reikalauja dėmesio. Turkijoje ligoninės personalas išties sužavėjo. Jie paėmė Luką ir išsinešė į savo kabinetą pažaisti, leido man gerą valandą pagulėti. Nupirko jam visokių skanumynų.

Dar mums su vyru tebegulint ligoninėje, personalas nupirko džiūvėsių, sausainių ir kitą dieną nerekomendavo nieko kito valgyti. Skyrė vaistų, gėrėme juos iki kelionės pabaigos. Ir tik paskutinę kelionės dieną „atsigavome“.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− šeši = 1

Kitos temos: