Gerų patarimų parduotuvėje brangiausiai kainuotų patarimas „Kaip apsaugoti vaiką nuo nelaimingų atsitikimų“.
Pirmiausia pasakoja mamos, o vėliau – psichologės komentaras.
Karolis ir baliono pagaliukas
Dabar mano neklaužadai beveik dveji metai. Jis – iš sunkesnių vaikų. Nors baram ir mokom, kad nieko nekištų į burną, bet kur tau. Kartą šventėje gavome balioną ant pagaliuko. Mano išradėjas tą pagaliuką perlaužė pusiau ir įsikišo į burną. Norėjau atimti, bet jis krito ant lovos.
Bandžiau krentantį pagauti, nespėjau. Ašaros, kraujas, panika.
Nuraminusi Karolį puoliau skambinti į polikliniką. Gydytoja nuramino: „Jei kraujavimas sustojo, skubėti neverta“. Sūneliui užmigus, perrinkau visus žaislus, surinkau pieštukus. Poliklinikoje gydytoja pasakė, kad galėjom ir netekti vaiko, jei pagaliukas būtų įsmigęs giliai. Ji liepė bausti neklaužadą, jei ką nors kiša į burną. Patarė nepirkti saldainių ant pagaliuko, nekrapštyti dantų prie vaiko. Skyrė antibiotikų, kad neprasidėtų infekcija./ Karolio mama
Danielius pamiršo kvėpuoti
Pirmagimis sūnelis gimė neišnešiotas, labai anksti – 26,5 savaičių. Vilčių, kad jis išgyvens buvo labai nedaug. Beveik 4 mėnesius Santariškių ligoninėje vyko kova dėl jo gyvybės. Ir štai, mes namie. Bet laimė truko neilgai. Po savaitės atsitiko baisus dalykas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą. Vieną ankstų rytą (5 val.) vyras ruošėsi į kelionę, o aš dirstelėjau į sūnelio lovytę. Tą akimirką man suspaudė širdį ir nukrėtė šaltis. Lovytėje pamačiau kraupų vaizdą. Mano vaikelis gulėjo ant nugarytės, visas vaško spalvos, nekvėpavo, buvo užsimerkęs, o lūpos – melsvos. Vyras paskambino greitajai, o tie neskubėjo.
Neva, reanimacijos užimtos, be to, mes turime kreiptis ten, kur mus gydė. Meldžiausi, kad sūnelis neišeitų iš šio gyvenimo.
Staiga aplankė mintis: o kas, jei jis visai negyvas? Tuomet jam blogiau nepadarysiu. Ir pradėjau jį gaivinti. Savęs nejaučiau, atrodė, kad kažkokia jėga tai darė už mane. Laikiau rankose atšalusį sūnaus kūnelį, bandžiau jį lankstyti, pakračiau už kojų galva žemyn, paguldžiusi ant stalo dariau dirbtinį kvėpavimą. Vyras pradėjo barti, kad be gydytojų leidimo eksperimentuoju su vaiku. Bet aš darbavausi toliau. Pajutau, kad jo kūnelis pradėjo šilti, akutės atimerkė, veidukas paraudo. Kaip tik tada „atskubėjo“ greitoji. Mes jos laukėme 40 minučių… Apžiūrėję vaiką, jie labai nustebo: kūno temperatūra 35°C, pulsas silpnas, lūpos pilkšvos. Bet daugiau – nieko ypatingo. Vis dėlto mus nuvežė į ligoninę. Ištyrę nieko nerado. Tik po kelių savaičių sužinojome, kad tai – apmijos priepuolis, o jo priežastys iki šiol nėra žinomos. Tas priepuolis dar vadinamas ,,lovytės mirtimi“, pasitaiko kūdikiams iki 6 mėnesių ir nesvarbu – išnešiotas jis ar ne. Vaikutis pamiršta kvėpuoti, užmiega ir… užmiega.
Būdamas 4 mėnesių mano Danielius gimė iš naujo. Dabar jis eina į pirmą klasę./ Danieliaus mama
Lukas ir močiutės tabletės
Lukui buvo 1,5 metukų, svečiavomės pas mano tėvus. Vyras liko su Lukučiu, o aš išėjau pas kosmetologę susitvarkyti antakių. Po valandos man paskambino vyras, kad skubiau grįžčiau. Supykau, kad trukdo, bet parėjau. Vyras be žodžių įsodino mane į automobilį ir skubiai nuvežė į ligoninę. Pasirodo, kol manęs nebuvo, nutiko baisus dalykas. Vyras pietavo virtuvėje, o Lukas kambaryje žaidė. Kambaryje tylu, vadinasi, viskas gerai. Kai tėtis atėjo pažiūrėti, kodėl taip įtartinai tylu, pamatė po visą kambarį išmėtytas tabletes. Močiutė prie lovos spintelėje laiko visus savo vaistus (o daugiausiai – nuo kraujo spaudimo, nes mama hipertonikė). Lukas atidarė dureles, rado daug spalvotų žirnelių. Nežinia, ar jis kokį suvalgė, bet vyras labai išsigando ir čiupęs vaiką nudūmė į ligoninę. Ten Lukui išplovė skrandį ir pastatė lašelinę. Iki šiol taip ir neaišku, ar buvo Lukutis apsinuodijęs, ar ne./Luko mama Daiva
Viltė ir sugedusi spyna
Dukrytei buvo vieneri. Kaip ir kiekvieną dieną vaikščiojome lauke, pakilios nuotaikos grįžome namo. Gyvename penkiaaukščio namo IV aukšte, namas be lifto. Visko kartu (dukrelės ir vežimėlio) nepanešu, tad pirmiausia užnešu ją, o paskui keliauju vežimo. Taip įvyko ir tą kartą.
Užnešiau dukrelę, padaviau jai žaisliukų ir išėjau. Grįžusi su vežimu supratau, kad sugedo spyna ir aš negaliu patekti į vidų. Patirtą siaubą sunku aprašyti. Pradėjau belstis pas kaimynus, bet vidurdienį sunku ką nors namie rasti.
Desperatiškai ieškodama pagalbos išlėkiau į kiemą. Prisišaukiau šalia esančios parduotuvės savininką, šis nedelsdamas atskubėjo su įrankiais. Neliko nieko kito, kaip duris išlaužti. Laimė, Viltė neverkė, o ramiai laukė, kuo visa tai baigsis. Ji susigraudino tik tada, kai pamatė mano baimės perkreiptą veidą.
Viskas pasaulyje jau buvo nesvarbu, nes glėbyje spaudžiau savo brangiausią kūdikį./ Viltės mama Ingrida
Manto įpakuotas žaisliukas
Kai sūnus dar neturėjo metų, padaviau jam neišpakuotą žaisliuką. Bekrapštydamas jis atplėšė celofano gabalėlį ir įsikišo į burną. Tikriausiai bandė nuryti, o gal ir pats gabalėlis nuslydo į gerklę. Vaikas pradėjo žiaukčioti, gaudyti orą, visas įsitempė. O celofanas peršviečiamas, jo burnoje nematyti. Griebiau vaiką, pasiguldžiau pilvu sau ant kelio. Spustelėjau ir vaikas išvėmė viską, ką buvo valgęs, o kartu ir tą celofaną. Manto mama Jolanta
Luka prie lango
Luka augo labai judri. Šešių mėnesių jau mokėjo ropoti, o devynių – vaikščioti ir bet kur užlipti. Mes gyvename penktame aukšte. Bijodama, kad dukrytė neužliptų ant palangės, visas kėdes ir kitus aukštesnius baldus nunešiau kuo toliau nuo langų, o langus visada sandariai uždarydavau. Kartą svečiavosi draugė, ir mes virtuvėje gėrėme kavą. Kai draugė susiruošė namo, išėjau ją palydėti į koridorių. Grįžusi į virtuvę pamačiau siaubingą vaizdą, kuris mane sapnuose persekioja iki šiol. Draugė buvo palikusi nepristumtą prie stalo kėdę. Tad Luka užlipo ant kėdės, o nuo kėdės – ant palangės. Virš stogo skraido balandžiai, tikriausiai jie Luką ir suviliojo. Kadangi draugė virtuvėje rūkė, buvome trumpam atidariusios langą, po to ji jį uždarė, bet neužsuko rankenos, tik privėrė. Dukra pirštų galiukais atsikrapštė langą ir lindo lauk pažaisti su balandžiais. Tokį vaizdą ir pamačiau: devynių mėnesių vaikas beveik išlindęs pro penkto aukšto langą mojuoja ranka paukščiams. Čiupau ją už kojų ir įsitraukiau atgal.
Luka pradėjo verkti, taip ir sėdėjau virtuvėje ant grindų ją surakinusi glėbyje beveik valandą. /Lukos mama
Psichologės Erikos Kern KOMENTARAS
Mamos elgiasi instinktyviai
Kai atsitinka nelaimė mūsų vaikui arba girdime kitas mamas pasakojant apie nelaimes, galvojame, kaip galėtumėme apsaugoti savo vaikus. Iš tiesų, nelaimių būtų kur kas daugiau, jei mamos neturėtų joms būdingo sugebėjimo ypatingai greitai mobilizuotis ir imtis veiksmų gelbstint savo mažylį. Danieliaus ir Manto mamos veikė greičiau instinktyviai, nei apgalvotai, o rezultatas – išsaugota vaikų gyvybė. Kartais tiesiog nėra laiko apmąstymams, ką daryti.
Dauguma mamų gali prisiminti akimirkas, kai vos pradėjęs vaikščioti vaikelis užkliūna už daiktų, jam susipainioja kojos, užlipęs ant lovos jis susiruošia „nulipti“ žemyn galva. Nuostabu stebėti, kokiu stulbinančiu greičiu, vienu šuoliu mama priartėja prie mažylio iš kito kambario kampo ir ištiesia savo gelbstinčias rankas. Ne viena mama prisimena, kaip jai pavyko sugriebti savo vaikelį, besisveriantį per palangę, slystantį nuo kėdės, pagauti ant mažojo galvos krentančius daiktus.
Saugi aplinka irgi saugo
Deja, ne visada galima suspėti nelaimei užbėgti už akių. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau turime prižiūrėti aplinką, kad ji nebūtų pavojinga mažyliui. Vaikui iki 2 metų nedaug galima išaiškinti apie gyvenimo pavojus, tad paprasčiau nuo jų apsaugoti. Kaip tik dėl tos priežasties kūdikio tėvai tiesiog privalo namuose apsaugoti elektros jungiklius, aukščiau sukelti aštrius ir lengvai dūžtančius daiktus, nepalikti atvirų langų, kėdes pastumti tolėliau nuo langų. Taip apsaugome vaiką ir suteikiame erdvės jo savarankiškumui.
Kaip išmokyti elgtis su pavojingais daiktais
Kaip ir mažasis Karolis, visi maži vaikai daiktus pažįsta ne tik matydami, liesdami, bet ir ragaudami.
Naujas, nematytas daiktas turi būtinai būti paragautas, o seniau ragautas – patikrintas, ar vis dar tokio pat skonio. Ankstyvoje vaikystėje šis pažinimo būdas labai svarbus, todėl uždraudę vaikui kišti daiktus į burną užkertame jam vieną iš pagrindinių pasaulio pažinimo kelių. Paprasčiau paslėpti daiktus, su kuriais mažylis susižeis žaisdamas ir po truputį mokyti vaiką elgtis su pavojingais daiktais. Kaip? Papasakosiu, kaip vienas berniukas išmoko elgtis su peiliu.
1,5 metų Domui mama leisdavo paimti nelabai aštrų peilį, jei paprašydavo. Pats berniukas negalėjo peilio pasiekti, nes stalo įrankiai stovėjo saugioje vietoje. Prižiūrimas mamos Domas galėdavo bandyti pjauti dešrelę, duoną, bandelę. Berniukui tai teikė labai daug džiaugsmo. Mama, prilietusi berniuko pirščiuką prie ašmenų, keletą kartų pasakė, kad peilis aštrus ir pirščiukus reikia saugoti. Domas niekada nelaikė savo rankose peilio be mamos priežiūros, kol nepaaugo dar metus. Keletą kartų jis lengvai įsipjovė. Žaizdelės užgijo. 2 metų jis bandydavo sau pasigaminti sumuštinį, skusti bulves. Domas žinojo, kad peilis aštrus, galima susižeisti, kad reikia saugoti pirštelius. Dabar jis 3,5 metų, pasiekia beveik viską, ką tik nori, jei nepasiekia – prisistumia kėdę, todėl gali pasiekti ir peilius. Domas kartais pasiima peilį, tačiau žinodamas, kad jis pavojingas, laiko atsargiai. Jis niekada neskuba pasinaudoti peiliu, nes nebijo būti užkluptas. Berniukas nesinešioja peilio ir su juo nebėgioja, nes žino, kad peilis skirtas ne tam. Reikėtų pridurti, kad Domas labai judrus, mėgstantis riziką vaikas.
Vaikas turi žinoti, kad daiktai pavojingi, kodėl. Turi pajusti, kad orkaitė kaista, kad peiliai aštrūs. Daug geriau, jei jis tai supras, kai šalia stovės mama. Geriau, jei vaikas neaštriu peiliu mokysis pjauti dešrytę, nei slapčia pagriebęs peilį bėgs pasislėpti, užklius ir susižeis kur kas stipriau.
Jei nelaimė jau ištiko
Ištikus nelaimei nelengva save priversti reaguoti ramiai. Įsidėmėkite – kuo ramiau reaguosite, tuo efektyviau išspręsite problemą. Jei mintyse sau keletą kartų pasakysite, kad viskas bus gerai, pasijusite stabiliau ir galėsite veikti racionaliau.
Ištikus nelaimei ypač daug gali padaryti patys tėvai. Tai nereiškia, kad nereikia kviesti medikų, tačiau svarbu laukiant gydytojų pradėti veikti, kaip veikė Danieliaus ir Manto mamos. Dauguma mamų, nelaimėje prisidėję prie savo vaikų gelbėjimo, anksčiau nebūtų patikėjusios, kad jos moka tai daryti. Kartais pati gamta mums įteikia „gelbėjimo ratą“, sugebėjimą veikti teisingai. Reikia tik patikėti, kad viskas bus gerai, patikėti, kad gali. Jei sugebėsite taip nusiteikti, nepaprastai padėsite savo vaikams. Matydami persigandusią mamą ar tėtį, vaikai patys labai išsigąsta. Skausmas ar nelaimė jiems susisieja su didžiule panika ir baime. Tuo tarpu ramus mūsų tonas vaikui perduos kitus dalykus – nelaimės įveikiamos, skausmas laikinas, problemos išsprendžiamos. Taip vaikas daug geriau pats išgyvens nelaimę.
Kaip išmokti nusiraminti?
Niekas negali iš anksto nuspėti, ar stresinėje situacijoje pavyks elgtis ramiai, ar ne. Kiekvieną kartą, kai jūsų vaiką ištiks mažytė nelaimė ar nesėkmė, stenkitės reaguoti kuo ramiau. Mažylis įsipjovė į pirštą?
Jūsų ramybė – geriausias gydytojas. Jūs nebėgate, nečiumpate vaiko, tačiau ramiai prieinate, švelniai jį apkabinate, jei reikia, ramiai nuvedate ar nunešate jį prie vandens, apiplaunate žaizdą, aprišate, paguodžiate ir sakote: „Žaizda sugis, skausmas praeis, netrukus pasijausi geriau“.
Pamažu rami reakcija taps kasdienine jūsų elgesio dalimi, o jei ištiks didesnė nelaimė, būsite iš anksto pasirengę ją sėkmingai įveikti. Sėkmės!
„Mamos žurnalas“
