Rašyti apie nelaimes nesmagu, bet medikai sako – būtina, nes po straipsnių apie svetimas bėdas tėvai tampa budresni. Skaitykite jaunos mamos pasakojimą, kaip arbata nusiplikė 1,5 metų dukrytė.
Mamos pasakojimas
Visada maniau, kad buitinės nelaimės nutinka tik neprižiūrėtiems vaikams, kaip sakoma viename filmuke, „rūpestingų tėvų vaikai neskęsta balose“. Tik štai neseniai pati įsitikinau, kad reikia tik sekundės prarasto budrumo, nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, ir gyvenimas visiškai pasikeičia.
Vakarinė arbata. Tą vakarą, kaip ir daugybę kartų prieš tai, užsiplikėme arbatos. Įprasti veiksmai – užvirini vandenį, užplikai arbatžoles, įberi cukraus ir lauki, kol pritrauks. Virtuvėje kuitėmės visi – mudu su vyru ir 1,5 metų dukrytė. Kažkodėl nusprendžiau priveržti išklibusį orkaitės varžtuką. Nuo tos akimirkos viską prisimenu tarsi sulėtintai – regiu, kaip dukra siekia ant spintelės krašto padėto puoduko, kaip jį pagriebia ir apsilieja arbata. Mažylei nespėjus sureaguoti jau nešiau ją į vonią, atsukau dušą ir staigiai (kai vėliau pamąsčiau – gal kiek per stipriai) apliejau ją šaltu vandeniu. Vaikas, jau pajutęs skausmą, verkdamas ir visas šlapias stovėjo vonioje. O kas toliau? Ką daryti?
Ligoninėje po 10 minučių. Mintys skriejo žaibo greitumo. Ar kuo nors tepti? Tačiau kuo? Vazelinu? Aliejumi? Iš pasąmonės išplaukė, kad riebalais negalima… Kremu? Nežinau, kokio reikėtų. Duoti vaistų?
Nelabai jų vartojame, tad „vaistinėlėje“ tebuvo nosies purškalai. „Skambiname mamoms paklausti, ką daryti“ – pasiūlė vyras. Bet jau vėlus vakaras, tad skambinti ir jas gąsdinti neverta, be to, sugaišime brangaus laiko. Nusprendėme vaiką vežti į ligoninę, kuri, mūsų laimei, yra visai netoli. Dukrytę supakavome į pledą ir nurūkome į Santariškes (nurūkome tiesiogine prasme, teko važiuoti ir degant raudonam šviesoforo signalui). Už 10 minučių po apsiliejimo buvome ligoninės priimamajame, o po pusvalandžio jau įsikūrėme palatoje. Dukrytę tam kartui iki ryto sutvarstė ir suleido vaistų nuo skausmo.
Baisiausia naktis. Su dukryte liko vyras. Kaip tyčia, buvo nujunkymo pradžia, nes pati gėriau stiprius nuskausminamuosius vaistus ir antibiotikus. Su dukryte jau kelintą dieną miegodavo vyras, kad ji neieškotų krūties. Gydytojai turbūt pamanė, kad esu netikusi motina, vėliau jaučiau jų nepritariančius žvilgsnius. Jaučiausi baisiausia motina pasaulyje – ne tik užplikiau tą nelemtąją arbatą, ne tik neapsaugojau dukrytės, bet ir negalėjau jos myluoti, čiūčiuoti pačią sunkiausią naktį svetimoje aplinkoje, kai viską skauda, kai jai baisu, kai ji nesupranta, kas vyksta.
Vairuojant drebėjo rankos, jaučiausi tarsi negyva. Vėliau prisiminiau, kad vaikas apsiliejo ir veidą – o jei kas nors nutiko akims? O ir patys nudegimai – kokio gilumo? Kiek nudegė? Kas bus po to? Kiekviena mama pritars, kad nežinia yra pats baisiausias dalykas, nes leidžia vaizduotei šiurpiai pasireikšti, toji prikuria baisių scenarijų, nuneša taip toli…
Pirmasis rytas. Ryte sužinojome, kad dukrai pritaikys narkozę ir tik tada patikrins, apžiūrės ir sutvarstys. Po procedūros nieko tikro nesužinojome, mat gydytojai pirmosiomis dienomis vengia kalbėti apie nudegimus, nes šie turi savybę atsiskleisti tik po trijų dienų. Iš pradžių viskas gali atrodyti nekalta, o vėliau gali prireikti ir odos persodinimo operacijos. Puse ausies nugirdome, kad dukra nudegė 5 proc. odos, didelė operacijos tikimybė. Ji buvo nusiplikiusi dalį veido, abi rankas, petį ir nugarą.
Apsigyvenome Traumatologijos ir nudegimų skyriuje.
Nauja patirtis. Gyvenome ligoninėje pakaitomis – naktimis vyras, dienomis aš. Dienotvarkė buvo sustyguota: 8 valandą vaikui taikoma narkozė, jis apžiūrimas, pertvarstomas, tada – lašelinė.
Kartkartėmis dukrai sugirdydavome skirtų vaistų ir kišdavome žvakutę. Nauja (ir labai gera) patirtis dukrytei buvo… ligoninės maistas.Vaikutis iki tol daugiausia valgė mano pieną ir vieną kitą kąsnį mūsų maisto – grikių, kiaušinių, makaronų. Kitokio maisto nepripažino – juk yra „papukas“. Čia ji ragavo mėsos, košių, sriubyčių, daržovių. Paaiškėjo, jog ji dievina virtus burokėlius – namie juos išspjaudavo ir sutrypdavo.
Būdavo juokinga, kai pietums atnešdavo karštos arbatos – atrodydavo, kad karšto skysčio tokiame skyriuje išvis neturėtų būti.
Mažieji „nudegėliai“. Mūsų skyriuje tuo metu gulėjo 6 panašaus amžiaus vaikučiai, tai buvo lyg mažas darželis, maža komuna, suvienyta baisios nelaimės. Bendravimas su kitomis mamomis buvo man įdomus patyrimas. Atrodo, kas galėtų vienyti 16 metų pirmo vaiko susilaukusią parketo lenteles gaminančią moterį iš Elektrėnų, net ir ligoninėje pakelį per dieną surūkančią konditerę iš Šalčininkų, smulkutę virėją iš Panevėžio, dvi rusakalbes motinas, mėgstančias privatumą, ir jauną žurnalistę? Mūsų vaikų nudegimai. Mes žinojome, kaip laikosi kiekvienos vaikas, mūsų vaikai žinojo, kur kuris gyvena, kokį maistą kuris valgo, ką kam skauda. Išėjusi naktį į koridorių pačiūčiuoti vaikelio sutikdavau kitą motiną tokiais pačiais pajuodusiais paakiais, apsikabinusią savąjį…
Suartėjusios pasipasakojome apie tas netinkamai susiklosčiusias aplinkybes. Vienos dukrai kava koją netyčia apliejo tėvelis, kitos vaikutis atliekant inhaliacijas apsiliejo koją, trečia chemikalais šveitė orkaitę ir nepamatė, kaip vaikas apsiliejo valikliais, kitos dukrytė užsivertė ant savęs arbatą. Tos istorijos tokios panašios, viskas – juk tik kelių sekundžių reikalas.
Ar mes asocialūs? Gulėdama tokiame skyriuje vis galvojau – ar ši nelaimė reiškia, kad mes negeri ir neatsakingi tėvai? Kitaip tariant, asocialūs? Rodėsi, toks buvo gydytojų požiūris pirmosiomis dienomis, jie buvo griežti, jiems buvo sunku įtikti, bet, kaip vėliau pasirodė, mes dar nebuvome jų prisijaukinę.
Kitos mamos prisipažino, kad irgi jaučia didžiulę kaltę, nusivylusios savimi. Kelios išsidavė, jog vienoms jų vyrai garantuotai tai prikišinės likusį gyvenimą, kitoms – anytos (kaip džiaugiuosi, kad maniškė man dar nieko nesakė).
Jei jau visiškai atvirai, mūsų bendruomenėje buvo tokia mama, kuri nei skyrė dėmesio savo vaikučiui, nei jautė sąžinės graužatį, nes visą kaltę suvertė savo 4 metų vyresniam sūnui, kuris ir paprašė 1,2 metų mergaitę nuplikusios arbatos. Žinoma, lengva kritikuoti kitą motiną, tačiau kas savo metų vaikui vakare sumaitina pusę cepelino, o vėliau šaltu veidu seselių reikalauja espumizano, „nes čia juk ligoninė, jūs turite turėti visko“? Ar normalu visą dieną garsiai klausytis rusiško popso per telefoną, nežinant, kur tavo vaikas nuėjo, ką jis veikia, ką valgo, ir visada juokais vaikučiui grasinti kumščiu, prikištu prie veido?
Širdį suspausdavo, kai matydavau tą vargšę mergaitę, liūnai trepsenančią skyriaus koridoriais, apvemta šlapia glaustinuke, nutįsusiu snargliu ir visada nuoširdžiai ieškančią nors kokio dėmesio. Dar stipriau apkabindavau savo dukrelę ir tikėdavau, kad maniškę pagydys mano meilė ir šiluma.
Nelaimė sustiprino. Susidūrusi su tikra nerūpestinga motina suvokiau, kad nesu jau tokia bloga, kad gal ta nelaimė mums buvo skirta plačiau apsidairyti ir sustiprėti kaip šeimai. Nes laikas, kurį praleidome ligoninėje, nemažai pakeitė mūsų su vyru mąstymą, pakoregavo vertybes. Visos seselės dievino mano vyrą, nes jis vienintelis likdavo naktimis su vaikučiu. Jų akimis – nuostabus tėtis, geresnis vaiko draugas nei mamytė. Kartą viena slaugė, tvarstydama dukrelę, su ja kalbėjosi (aš buvau šalia): „Na, lauki, kada ateis tėtukas? Tėtukas tavo draugas, su juo linksmiau, ar ne? Tėvelis geras, ne toks, kaip mamytė…“
Kritika mano atžvilgiu gal ir nebuvo tokia jau aštri, tačiau seselių prielankumas vyrui buvo akivaizdus, pavyzdžiui, visi priekaištai, susiję su buitimi (indais, vaistais, langų atidarymu ir pan.) kliūdavo man, nors vyras viską darydavo taip pat. Viską priėmiau šypsodamasi ir tyliai didžiuodamasi, kad turiu nuostabų vyrą, kuris tik dar daugiau atsiskleidė nelaimės valandą.
Kaip elgtis nudegus. Jau pirmomis dienomis dukrytė atkuto ir bėgiodama skyriaus koridoriais dalino visiems lankytojams lankstukus apie nudegimus. Lankstuke parašyta, kiek pavojų vaikučio tyko virtuvėje – karšti skysčiai, nukarę virdulių, puodų, lygintuvų laidai, cheminės medžiagos ir karšti viryklių paviršiai.
Ką daryti, kai nusidegino? Netepti jokiais aliejais, jokiu kiaušinių tryniu, medumi ar riebalais. Laikyti vaiką su rūbais po nestipriai tekančiu šaltu vandeniu, geriausia – dušu, 5–15 minučių, įkišti žvakutę nuo skausmo ir vežti į ligoninę.
Po savaitės – namo. Po tų trijų dienų nežinios gydytojai pasakė, kad nudegimai paviršiniai, operacijos nereikės, gydys geliu ir vaistais. Vėliau sužinojau, kad odos persodinimo operacijos reikėjo tik vienam su mumis gulėjusiam berniukui, kuris nusidegino kojytes cheminiu valikliu.
Mus išleido po savaitės. Su kitomis mamomis ir jų vaikais atsisveikinome graudžiai, kaip po kokios stovyklos ar didelės kelionės, kai išsiskiri su žmonėmis, buvusiais labai artimais tą trumpą laiką, bet su kuriais, žinai, nebesusitiksi.
Dabar rašau dukrelei ramiai miegant pašonėje namuose. Jau nuėmėme tvarsčius, bebaigiančius užgyti nudegimus tepame tik drėkinamuoju kremu. Dukrytė paveikta nelaimės – baugštesnė, ramesnė, daugiau šliejasi prie manęs. Bet tikiu, kad mūsų meilė ir šiluma ją išgydys.
Žinių turėti būtina. Mūsų operatyvumas ir iš kažkur iškilusios kelios naudingos žinios išgelbėjo dukrytės sveikatą. Nors nuoširdžiai ir atsakingai lankiau paruošiamuosius motinystės kursus, žinojau, kaip elgtis su bambyte, žindyti, maudyti, tačiau skubioji pagalba nudegus man buvo mįslė. Gerai, kad su vyru, ruošdamiesi vairavimo egzaminams, buvome praėję pirmosios pagalbos kursus, tad bent kažką prisiminėme. O ką daryti toms, kurioms močiutės pataria nudegimus tepti kiaušinio tryniu ar medumi, aliejumi? Galbūt čia švietimo problema – juk, kaip sakė mano pažįstama, norėdamas susituokti bažnyčioje, privalai lankyti paruošiamuosius kursus. Tas pats ir dėl vairavimu, šuolio parašiutu… O susilaukus vaikelio nieko nėra privalomo, net tos pirmosios pagalbos mokymų.
Gydytojo patarimai
Viena dažniausių mažų vaikų traumų – nudegimai. Gydytojai juos pagal pobūdį skirsto į „miesto“ ir „kaimo“.
„Miesto“ nudegimai – kava ir arbata. Dažniausia situacija, kai mažylis patiria 2–3 laipsnio nudegimą, o nudega net 30 proc. odos, būna tada, kai mama geria kavą ar arbatą, o kitoje rankoje laiko vaiką. Reikia jam tik taukštelėti per puoduką, ir karštas skystis nupliko veiduką, kaklą, pilvą. Kad neatsitiktų tokia nelaimė, mamos turėtų laikytis saugos taisyklių – kai ateina draugė išgerti kartu kavos, tai reikia daryti pakaitomis – viena geria, kita laiko vaiką (arba gerti kavą, kai vaikas miega). Kūdikio oda yra tokia plona, kad nudega net nuo tokios kavos, kuri mamai pasirodys atvėsusi (kurią galima drąsiai gerti). Pastaraisiais 10 metų virtuvinių nudegimų daugėja, nes populiaru sujungti svetainę su virtuve, ir vaikui prieinamos erdvės išsiplečia, galima sakyti, mažylis nuolatos „gyvena“ virtuvėje.
„Kaimo“ nudegimai – karštas jovalas. Kaimuose maži vaikai dažniau nudega kojas, sėdmenis ir nugarytę, nes įkrenta į karšto jovalo puodus, išrikiuotus virtuvėje ant grindų.
Jei vaikutis nusidegino, pirmoji pagalba – kuo greičiau ir geriau nudegusią vietą atšaldyti.
Nudegusią vietą geriausia šaldyti tekančiu vandeniu bent 5 minutes ir apvynioti švariu tvarsčiu, tinka ir švari paklodė. Negalima tiesiai ant nudegusios odos dėti ledo – patį ledą reikia įvynioti į medžiagą, kad nebūtų tiesioginio kontakto. Negalima nudegusios vietos tepti jokiais tepalais, aliejais. Aptvarstytą vaikutį reikią skubiai vežti į gydymo įstaigą. Jei nudegęs odos plotas nedidelis, atšaldžius jį galimą patepti hidrokoloidiniu geliu su sidabru, kuris yra skirtas nudegimams gydyti.
Kad neatsitiktų nelaimė
Pagrindinis patarimas, norintiems išvengti nelaimės – neatsitraukite nuo vaikučio daugiau nei per ištiestos rankos atstumą. Jei reikia ką nors paimti, o nepasiekiate, imkite vaiką ant rankų ir eikite kartu.
Nuo pat gimimo negalima palikti kūdikio nei ant lovos, nei ant vystymo stalo.
„Mamos žurnalas“
