Prie namo vartų nepasitinka joks skalikas, langų nedengia užuolaidos, o patalpose – nė vienos gėlės, išskyrus kaktusą. Patekus į tokius namus atspėti asketiškos estetikos priežastį nesunku – čia tikriausiai užsuka alergija.
Įsižiūrėjus į Jūratės sūnų penkiametį Edviną, nors ir išgražėjusį po kurortų, klausimų nelieka. Tačiau kol pradėjo šypsotis sėkmė, vaikui teko gulėti ligoninėse Latvijoje, Lietuvoje, gydytis Airijoje, lankytis Lietuvos sanatorijose…
Pabiručiai šiurkščia odele
Merginai, išvažiavusiai po antro kurso studijų Stulginskio universitete skinti pomidorų į Airiją, likimas lėmė raškyti kitokius vaisius: ji pamilo vaikiną iš Latvijos, liko gyventi Airijoje, po kelerių metų pora pradėjo planuoti pirmagimį, o vėliau jam į kompaniją – ir dar vieną vaikelį.
Dabar daugelio vaikų odelė yra sausa, todėl Jūratė nenustebo, kad ši amžiaus rykštė palietė ir jos pirmagimį. Neginčija ir genų įtakos: „Mano oda irgi sausa, esu alergiška kai kuriems metalams, nemėgstu kišti rankų į žemę, nes tai labai sausina odą“.
Airijos gydytojai Emilį laikė sveiku vaiku. Lietuvos medikai patarė kremukų. Šiek tiek pastangų – ir po 2–3 metų odelė niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių. Tačiau po kelerių metų gimęs Emilio broliukas ne tik pats kentėjo dėl sausos odos – jo liga keleriems metams iš mamos atėmė ir ramybę, ir miegą.
Šiurkšti it švitrinis popierius
Iš pradžių Edvinuko odelės nebėrė, ji tik silpnėjo, ėjo vis sausyn ir sausyn. Antrą mėnesį tapo dar ir šiurkšti.
Gydytojai skyrė hormoninių tepalų ir liepė jais tepti visą kūnelį. Jūratės nuomone, jų reikia, bet ne tiek daug, todėl naudojo skalsiau. Užtat vaikelį dar tepė maitinamaisiais kremais, dažnai maudė ir po maudynių maždaug iki metų apiprausdavo linų sėmenų glitimu. Juo prausė kiekvienąkart, kai valgydamas ar žaisdamas išsitepdavo, nes plaunant vien vandeniu oda labai sausėjo.
Po pusmečio ji tikrai tapo lygesnė, minkštesnė. Kai Edvinui suėjo 8 mėnesiai, sausą odą pakeitė alerginės pūslės. „Vaikutis jas nusidraskydavo iki mėsytės. Todėl neleisdavau jam nieko imti. Vyresnėlį mokydavau, žaisdavau kartu, lavindavau. O Edvino iki dvejų beveik nieko nemokiau – norėjau, kad rankos būtų kuo švaresnės, nes po kiekvieno kontakto sausėjo oda, skilinėji tarpupirščiai. Pasisodinu ant kelių ir žiūrim filmukus, kad Edvinukas kuo ilgiau ramiai pasėdėtų ir mažiau draskytųsi. Iš dviejų blogybių rinkausi mažesnę“, – prisimena mama.
Sėmenų, druskyčių, žolyčių, kurių reikia maudynėms ir vonelėms, Jūratė atsiveždavo iš Lietuvos. Kaip reagavo Airijos gydytojai į mamos „žaidimus“ liaudiškomis gydymo priemonėmis? Jūratė sako, kad gydytojai į vaiko ligos kortelę įrašo, kokį gydymą skiria, ir kad mama iš Lietuvos jo atsisako, naudoja žoleles, druskas. Taip jie perkelia atsakomybę mamai. Jūratė niekada neišgirdo smerkiančių žodžių, kad nedaro to, ką gydytojai pataria.
Mitybos pinklėse
Kai Jūratė konsultavosi su Lietuvos gydytojais, jie sakė, kad vaikas alergiškas greičiausiai baltymams, angliavandeniams, citrusiniams vaisiams. Mama pradėjo kone badauti, tačiau nieko gero iš to neišėjo: „Gal yra tokių mamų, kurios gali save riboti (man rekomendavo laikytis kopūstų dietos, bet aš neįstengiau).
Verkti norėjosi, galima sakyti, krausčiausi iš proto, nežinodama, nei kuo maitintis pačiai, nei ką duoti Edvinui. Be to, kol badavau, sūnelio būklė negerėjo. Kai nustojau žindyti, Edvinui bandžiau taikyti mitybą ir pagal kraujo grupę, ir pagal kitus patarimus… O kai sulaukė 2 metukų – amžiaus, kai jau galima realiau įvertinti veninio kraujo tyrimo rezultatus – mes ištyrėme Edvino kraują ir sužinojome, kad sūnus alergiškas viskam: visi 36 mėginiai rodė alerginę reakciją“, – liejasi skaudūs Jūratės išgyvenimai.
Dveji metai ašarų ir nemigos
Jūratė laiką nuo antro Edvinuko gyvenimo mėnesio iki antro gimtadienio prisimena kaip košmarą: „Vien ašaros, verksmas, informacijos paieškos internete, kuo geriau tepti, maitinti, kuo dar galiu padėti.
Graudino ir svetimos gyvenimo istorijos. Sėdžiu Airijoje, maitinu vaiką skaitydama lietuvišką žurnalą apie vaikučius, kuriuos beria, ir taip verkiu, taip verkiu… Man taip jų mamų gaila… Verkdavau kiekvieną dieną, nes nežinojau, kur dar kreiptis, kur dar su tuo vaiku eiti. Ir kartu džiaugdavausi, kad štai, jau viena diena praėjo, vaikas jau paaugo ir galbūt artėja laikas, kai alergija ims trauktis“.
Nepaisant rusenančios vilties, buvo tikrai sunku, nes mama neturėjo kam vaiko palikti ir pailsėti.
Edvinukas naktimis rėkė, kasėsi, jį reikėjo supti, nešioti, kad nors trumpam užmigtų. Mama kartais kelias naktis iš eilės likdavo be miego. Dvejus metus sūnus buvo nuolat supamas ant rankų, todėl Jūratė visą laiką jautėsi tarsi nesvarumo būklės. „Kol naktį Edvinas miegodavo, bandydavau nusnūsti, bet jis taip dažnai prabusdavo, kad nė nespėdavau įmigti. Kai jam sukako dveji, pamenu, džiaugdamasi skaičiavau: „Tik vienuolika kartų pabudo. Jėga!“ O paskui – vos penkis kartus… Kaip gerai! Su Edvinu vienoje lovoje miegojau, kol jam suėjo 4 metai. Ne dėl to, kad perdėtai myliu. Dėl to, kad kasėsi, draskėsi. Kai pradėdavo draskytis, aš prabusdavau, paimdavau jo rankas į savąsias ir jis vėl užmigdavo.
O gal jis ką nors baisaus susapnuodavo? Juk alergija sergantis vaikas jautresnis, neramus. Jei tik koks stresiukas – liga sustiprėja.
Gaila, kad nenusnausdavau net dieną. Kitos mamos prigula dieną, o aš dieną nemiegojau – puldavau tvarkytis. Jei būčiau gavusi pailsėti, galbūt būčiau geriau įžvelgusi, kaip dar galiu vaikui padėti?“ – svarsto 33 metų moteris, kurios plaukus jau pradeda ženklinti rūpesčių sidabras.
Profesoriai, bobutės, žolininkai…
Jūratė lankėsi pas žolininkus, įvairiausias bobutes, užkalbėtojus, homeopatus ir profesorius. Todėl gali palyginti jų bendravimą su pacientais, pagalbos būdus. „Kai apie vaiko ligą ir savo pastangas jam padėti pasakoju tradicinės medicinos gydytojams, dažniausiai jie mane smerkia, sako, kad kankinu vaiką.
Netradicinės medicinos atstovai išklauso mano bėdas ir nesmerkia. Ir tai jau pliusas. Žodžiai „ir gerai, kad taip darote“ –didžiulis paskatinimas, pagyrimas kiekvienai mamai, kuri augina vaiką taip, kaip jai atrodo geriausia. Prieš vieną homeopatę lenkiu galvą, nes pritaikė vaistus, ir Edvinukui labai pagerėjo.
Lankiausi pas homeopatus tiek Airijoje, tiek Lietuvoje ir galiu tvirtinti, kad tikrai ne visų skirtas gydymas padeda. Kai kurie skiria daugybę žirniukų, bet šie jokio poveikio nesuteikia“, – dalijasi patirtimi Jūratė.
Airijoje Jūratė su sūneliu buvo nuvykusi pas užkalbėtoją ir negali neigti teigiamos vizito įtakos. Beveik 24 val. per parą kasdien buvęs neramus, judantis, krutantis ir verkšlenantis vaikas smilkalais kvepiančiame ir dievuliukais apstatytame kambaryje staiga nurimo, ir kol moteriškė rankomis gestikuliavo, išbuvo ramus visas 20 min. Atsisveikindama užkalbėtoja patikino, kad vaikas ligą kada nors išaugs ir visos bėdos baigsis. Iš tiesų, vaikas ligą pamažu išauga.
Vis dėlto Jūratė įsitikinusi, kad pati geriausia gydytoja vaikui – atidi ir rūpestinga mama, nes visi gydytojai turi skirtingą nuomonę, pagrįstą skirtingais moksliniais darbais, ir jos laikosi. Juk kiekvienas vaikas serga kitaip, ir jo ligai negalima pritaikyti vieno kurpalio. Reikia stebėti vaiką ir atsirinkti, ką jam galima valgyti, kas kenkia, o kas padeda. Tai ir daro mama. Kai sulaukęs vienerių metukų Edvinukas pirmą kartą gavo žuvies, jis vos neužduso. Sublogavo ir paragavęs moliūgo, todėl Jūratė šių produktų savo vaikui nebeduoda, tačiau leidžia valgyti tų, kurių gydytojai nepataria, bet Edvino organizmas juos toleruoja.
Gydytojai, pasak mamos, spraudžia žmogučio gyvenimą į teorijos rėmus. Kartą Jūratė nuvažiavo į Vilniaus alergologijos centrą, čia mažyliui atliko kraujo tyrimą, gydytojai stengėsi, gydė. Tačiau Jūratė iki šiol prisimena skyriaus vedėjos nuostabą: „Kur jūs iki šiol buvote? Lietuvoje tokių vaikų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Jūs turite gyventi ligoninėse!“ Edvinas buvo tikrai sunkios būklės: egzema, alergija, imunologų priekaištai imunitetui… Bet kaip gyventi? Negalima vaiko uždaryti ligoninėje ir viską drausti. Juk ir ligoninėje jis specialaus maisto negavo.
Mama neslepia nusivylimo kai kuriais kitais gydytojais. „Viena imunologė, kurios, norėdama išsiaiškinti, kuo gydyti vaiką, užklausiau apie neįgalumo nustatymą, sureagavo taip, tarsi būčiau tyčia kažkur laikiusi vaiką, negydžiusi, o dabar noriu pinigų. Kodėl nesusitvarkius dokumentų ir negavus kompensacijos vaistams ir pinigų, kurių ligoniukui reikia tikrai daug? Išėjusi iš kabineto taip negerai jaučiausi… Ši gydytoja gal yra gera specialistė, bet pas ją važiuojame tik išimtinu atveju. Pažįstu mamų, kurios kankinasi dėl panašių vaiko ligų, bet į neįgalumo nustatymo komisiją nesikreipia. Joms gėda, kad vaikas invalidas. Bet pažyma apie negalią vaikui padeda. Mano Edvinas pateko į darželį, gauna šiek tiek pinigėlių, todėl galiu pirkti geresnių vaistų ir kremų“, – pasakoja mama.
Liaudiškų priemonių arsenalas
Jūratė vaiką gydo ne tik gydytojų skirtais vaistais ir žolininkų patartais augaliniais gyduoliais. Ji įsitikino, kad sūrus jūros vanduo – irgi gera priemonė sudirgusiai odelei nuraminti. Jo visada atsiveža iš pajūrio ir mirko Edvinuko rankytes, kad užgytų. O maudo negyvosios jūros druskos vonelėse. Po jų, žinoma, dar patepa kremu, tik jau mažiau. Du kartus per dieną duoda po arbatinį šaukštelį barsuko, meškos taukų (šių parūpino giminės iš Latvijos). Mama manė, kad lepečkojės taukų nesugebės Edvinui įsiūlyti, nes jų kvapas baisus, bet su vaiku susitarė, kad jei valgys, mažiau teks vaistų gerti, rečiau pas gydytojus važiuoti. Taukai alerginio kosulio nedrėkina, bet sergant bronchitu ar laringitu tikrai gelbsti, kosulys tampa drėgnesnis.
Darželyje – kartu su sveikais
Kai kurie gydytojai stebisi, kad Edvinas lanko darželį. Jų nuomone, alergija sergančiam vaikui darželis yra blogis. Tačiau Edvinui reikėjo bendrauti. Kai mama jo brolį nuvesdavo į darželį, mažėlis verkdavo, spyriodavosi, nes norėjo būti su vaikais.
Kai trimetis Edvinas pradėjo eiti į darželį, Jūratė bijojo, kad sūnelis ko nors netinkamo nesuvalgytų.
Anksčiau į spintutę įdėdavo vaistų, jei kas nutiktų, bet dabar to atsisakė, nes grupės vaikai jau didesni ir landesni. Juo labiau kad auklėtojos apie jo ligą žino, o virtuvėlėje yra pakabintas sąrašas, kuriam vaikui ko negalima. Kartą viena nauja šeimininkutė Edvinui davė žuvies, bet viskas gerai baigėsi, nes vaikas atsisakė valgyti. Jis dabar jau pats supranta, ko negalima. Jei kas nors duoda saldainį, paklausia, ar be riešutų. „Manau, kiekviena mama alergiškam vaikui turi pasakyti, kad jis yra visavertis, tik ne viską gali valgyti“, – sako Jūratė.
Optimistinis gyvenimas… ant „minos“
Imunologai, aptikę Edvino organizme genetinių pokyčių, tikina, kad jis tebegyvena lyg ant minos, kuri bet kada gali sprogti, kad nežinia, kada, nuo ko ir kaip viskas gali pasisukti. Todėl Jūratė visada pasiruošusi netikėtumams (pirmosios pagalbos vaistų turi rankinėje, vaistinėlėje, automobilyje), bet kartu stengiasi išlikti rami, nepanikuoti, gyventi šia diena ir džiaugtis, kad sūnelis daug geriau jaučiasi nei prieš trejus metus, gali valgyti daugelį produktų, kad švokštimas plaučiukuose dabar jau nepereina į dusulį…
Žinia, alergiškas vaikas dažniau serga nei kiti, todėl Edvino mama neina į darbą. Tačiau rado būdą šiek tiek užsidirbti: kuria rankdarbius, dekoracijas šventėms, turi savo tinklaraštį ( http://www.idejupastoge.blogspot.com).
Mamos patarimai
Išsimiegokite. Paprašykite giminaičių, draugų pagalbos. Kai būsite pailsėjusi, vaikas bus ramesnis.
Palaikykite šeimoje gerus santykius ir darną.
Neįstrikite tik ties rūpesčiais dėl ligos. Tačiau ir visiškai neatsipalaiduokite, visada po ranka turėkite reikiamų vaistų.
Ieškokite alternatyvų. Vienos mamos remiasi tik tradicine medicina, o kitos – tik netradicine. Tačiau reikia visko – ir hormoninių vaistų, ir žolyčių.
Neverkšlenkite: „Ir kodėl man Dievulis skyrė tokią naštą?“ Į gyvenimą žiūrėkite realiai ir džiaukitės tuo, ką turite, kad tai tik alergija, o ne dar baisesnė liga. Tikrai sunku, kai vaikui nuolat niežti, reikia tepti vaistus, važinėti pas gydytojus, bet tikėkite, kad einant metams bus lengviau, ligą vaikas pamažu išaugs.
Violeta Agurkytė
Ar tinka liaudiškos priemonės gydant alergiją?
Konsultuoja docentė, vaikų pulmonologė ir alergologė Jolanta Kudzyte, KMU vaikų ligų klinika
Dabar mamos labai žavisi ekologija ir natūraliais gydymo būdais. Alergiškai vaiko odelei prižiūrėti kartais tinka žolelių nuovirai ir kitokios liaudiškos priemonės, bet aš siūlyčiau nepamesti aukso vidurio.
Nesu už besaikį vaistų vartojimą, bet nesu už ir vien už liaudiškas priemones. Esant rimtai ligai, natūralių priemonių gali nepakakti.
Tai, kas ekologiška, dar nereiškia, kad alergiškam žmogui nesukels bėrimo. Pavyzdžiui, jei vaikas alergiškas braškėms, jam negalima duoti nei „pramoninių“, nei ekologiškų braškių.
Ekologinės krautuvėlės siūlo tepalų: sviestmedžio, taukmedžio, kokosų ir pan. Jei vaikas alergiškas riešutams, jam tokie augaliniai sviestai gali netikti.
Sausai odai tepti tinka gyvulinės kilmės tepalai: kiaulės, barsuko ar zuikio taukai. Pastaruosius mamos perka iš medžiotojų, juos paprasta apdoroti – pakanka išlydyti, ir galima naudoti. Odai tepti gali būti naudojamas vazelininis tepalas, gaminamas iš naftos produktų.
Augaliniai aliejai vaiko odos priežiūrai netinka. Aliejai tinka kepti arba kraštutiniu atveju vaiko užpakaliukui, tarpupirščiams nuvalyti. Kaip odos drėkinimo priemonė aliejai netinka.
Jei per brangu pirkti garsių prekinių ženklų emolientus, puikiai tiks ir lietuviški, vaistinėse gaminami tepalai. Kuo sausesnė vaiko oda, tuo riebesnio tepalo reikia.
Priminsiu, kad sergant atopiniu dermatitu jokiu būdu negalima naudoti kvepiančios ir spalvotos kosmetikos. Mamos turi rinktis bespalvę ir bekvapę kosmetiką.
„Mamos žurnalas“
Mano vaiko labai sausa odelė yra, tai tikrai kuo riebesnis tepalas tuo tik geriau.
Cinkas
Labai užjaučiu mažuosius su tokia bėda. Manau, kad pats geriausias vaistas – cinkas. Turiu tą bėdą ant rankų. Išsitepu rankas šaltalankio ar linų sėmenų aliejumi ir cinko oksido tepaliuku (per dieną kokius 5-7 kartus), jau po pirmo patepimo pasidarė lengviau, nebeniežėjo, po 3 dienų užgijo žaizdelės ant rankų.