Atsirado baltas kelias, ir aš juo nuėjau…

eglė

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Eglei 29-eri. Nedaug. Pagal klasikinį supratimą – tik 10 metų brandesnio gyvenimo. Kas per tiek metų gali nutikti? Mokslai, meilė, vaikas. Eglė iš tokių skaičiavimų gali tik pasijuokti. Ji per savo gyvenimą spėjo patirti tiek, kiek skirta dešimčiai. Už dešimt – įvykių, džiaugsmo, atradimų, už dešimt – nevilties ir skausmo. Eglė Jums savo istoriją pasakoja kalėdiniame numeryje. Tai metas, kai ilgiausios naktys, atviriausios širdys ir kiekvienam gali sužibėti vilties žvaigždė. „Galbūt mano pasakojimas padės atsitiesti gyvenimu nusivylusioms moterims. Kadaise man pačiai labai reikėjo tokio palaikymo“, – sako Eglė.

Vaikystėje – baisi liga

„Nuo tiek, kiek save atsimenu, norėjau būti mama. Visada pastebėdavau visus vaikus vežimėliuose, kieme. Tačiau likimas taip pasisuko, kad mama tapau tik per stebuklą”, – pasakojimą pradeda Eglė. Kai sprogo Černobylio elektrinė, mergaitei buvo 12 metų. Tą vasarą šeima atostogavo Palangoje. Iš pajūrio Eglė grįžo visai nubalusiais plaukais. Nors atrodė, kad taip atsitiko nuo saulės, tačiau visiems buvo labai keista, kad tamsiaplaukė staiga tapo blondine. Kitų metų rudenį Eglė kakle apčiuopė guzelį. „Atlikus kraujo tyrimą man diagnozavo kraujo vėžį. Kadangi gyvenau Kaišiadoryse, tuoj pat buvau išsiųsta į Kauną. Ten, Onkologijos centre, diagnozę patikslino – ne kraujo vėžys, o Hodžkino liga (limfogranulomatozė). Tai piktybinė navikinė limfinio audinio liga. Patekau į Santariškų onkologijos centrą Vilniuje. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad tebesu šio centro pacientė iki šiol”, – baisias dienas prisimena Eglė.

Akistata su mirtimi

Nors Eglė buvo tik aštuntokė, pateko į suaugusiųjų skyrių. Ten mergina išėjo žiaurią gyvenimo mokyklą. „Gulėdavome palatose keliese. Būdavo, miršta šalia moteris ir niekaip negali numirti – kliedi, tiesia į mane rankas, šaukia „dukrele“. O man norisi iš siaubo bėgti“, – prisimena Eglė. Onkologijos centre ji gydėsi ne vienerius metus. Nuo vaistų visai sutriko atmintis, nebegalėjo mokytis. Perskaitydavo vadovėlio puslapį, o kai atsiversdavo kitą, pirmąjį jau būdavo visiškai pamiršusi. Mokytojai patarė Eglei pirmiausia pasveikti, tada mokytis toliau, nes jėgų abiem dalykams nepakako.

Lemtingas švitinimas

Onkologijos centre Eglei leisdavo vaistus, vadinamąją „baltąją chemiją“, daugybę kitų medikamentų. Kaip veiksmingą gydymo priemonę gydytojai pasiūlė švitinti keletą organizmo vietų, kur yra limfmazgių – pažastis, tarpuplautį, blužnį, kirkšnis. „Nepamenu, kelintas tai buvo švitinimo seansas, bet man jis lėmė daug ateities kančių. Tą dieną nebuvo gydytojo, aparatus į mano kūną nukreipė seselė. Seselė išėjo palikusi mane gulėti po spinduliais, o aš nė nežinojau, kas vyksta mano kūne. Tik po daug metų išgirdau pasibaisėjusių gydytojų klausimus: „Kas tave, vaikeli, galėjo šitaip sudeginti?“, – pasakoja moteris. Iš onkologijos centro namo Eglė grįžo apsveikusi, tačiau visai sudegintomis kiaušidėmis.

„Niekada neturėsi vaikų“

Po švitinimo Eglei dingo mėnesinės. Onkologinio centro gydytojai sakė – normalu, juk organizmas iškentė tokį stresą, tiek vaistų ir spinduliavimo. Medikai garantavo, kad tai laikina – ciklas tikrai atsistatys. Tačiau ginekologas, pas kurį Eglė nuėjo pasikonsultuoti dėl dingusių mėnesinių, pasakė ką kita. Jis patikino, kad mergina niekada neturės vaikų. „Pamenu, iš to gydytojo mane namo vežė tėtis. Išėjau iš ginekologo kabineto plyštančia širdimi, bet tėčiui nenorėjau parodyti, kad man kažkas blogai. Įsėdau į mašiną, bandau šypsotis, o akys verkia. Tėtis sustabdė mašiną prie miško, išlipome. Jis apkabino mane, ir pasakė: „Tu manimi turi patikėti. Tau gyvenime viskas bus gerai ir vaikų tu būtinai turėsi“. Tuo metu tie žodžiai man buvo labai reikalingi, aš tėčiu patikėjau. Galbūt tas tikėjimas ir stūmė mane vėl ir vėl bandyti. Bet apie tai – vėliau“, – prisimena moteris.

Aštuoniolikmetės vestuvės

Tuo metu Eglė jau turėjo draugą, vėliau tapusį jos vyru. Eglė pasakoja: „Mane labai stiprino ta draugystė, nes jaučiausi negraži, atstumta, juk nuo chemijos nuslinko plaukai. Ištekėjau paskubomis, vos 18-os. Sprendimą tekėti paspartino ir mano mamos liga. Ji sirgo stuburo smegenėlių kalkėjimu, liga mamą įveikė per 3 metus. Apie tai, kad ji netrukus mirs, visi žinojome. Jau po metų nuo ligos pradžios mama negalėjo vaikščioti, vėliau – ir kalbėti, ją reikėjo slaugyti. Negana to, vis atsinaujindavo mano liga. Kartkartėmis vėl važiuodavau į Santariškių klinikas chemoterapijai. Žinojau, kad mama mirs, ir labai labai bijojau likti viena. Žinoma, turėjau tėtį, du vyresnius brolius, bet žinojimas, kad neteksiu mamos, mane labai slėgė. Galvojau – kam aš būsiu gyvenime reikalinga? Niekam. Nebent savo draugui, kuris mane myli“.

Troškimas susilaukti

Slinko metai, Eglė palaidojo mamą, baigė „Gabijos“ grožio mokyklą ir įgijo kirpėjos specialybę. Atrodo, gyvenimas nusistovėjo. Abu su vyru pradėjo jausti, kad labai trūksta vaikučio. Nors moteris žinojo, kad yra „beviltiška“, vis eidavo ir eidavo pas ginekologus. Deja, faktas buvo toks – abi moters kiaušidės sudegintos, jose nevyksta jokia veikla. Privatūs gydytojai, nors ir matydavo, kad nėra jokių šansų, skirdavo Eglei kokį nors gydymą.

„Pinigai man nebuvo svarbu, mokėdavau, kiek pasakydavo, kad tik liktų ta viltis. Vienoje privačioje klinikoje man skyrė hormoninį gydymą ir neliepė daugiau ateiti. Bet aš vis tiek ėjau. Ir kaip galėjau neiti, jei mane tiesiog persekiojo jausmas, kad tikrai turėsiu vaiką. Ne kartą sapnuodavau dukrą, mažytę, nešdavau ją ant rankų.

Visa ši įtampa, tiesiog mano maniakiškas siekimas būti mama pradėjo ardyti mudviejų su vyru santykius. Jis pavargo nuo mano noro turėti vaiką, o aš pripažįstu, kad tas noras jau buvo tapęs liguistu. Kai nuvažiuodavome pas gimines, ir vėl išgirsdavau klausimą „Kodėl neturite vaikų?“. Ne kartą esu išgirdusi repliką: „Džiaukis, kad tave, ligonę, kažkas paėmė“. Nors mėnesinių nebūdavo, vyliausi, kad vis tiek yra vaisingos dienos, matuodavausi bazinę temperatūrą, dariau daugybę nėštumo testų. Ginekologų aplankiau ne mažiau nei pusę šimto. Atrodydavo – šitas nieko nesupranta, eisiu pas kitą, gal tas suteiks vilties. Vos nugirsdavau apie geresnį specialistą Kaune ar Vilniuje, nieko nelaukusi registruodavausi. Motinystės instinktas buvo toks stiprus, kad namo vilkau katinus, jūrų kiaulytes, kad tik būtų ką myluoti, kuo rūpintis. O kaip mylėdavau draugių vaikus… Galiausiai draugės pradėdavo pavydėti, nes jų vaikai sakydavo: „Egle, mes norime, kad tu būtum mūsų mama“. Jei klientė ateidavo į kirpyklą su vaiku, aš matydavau ne ją, o vaiką. Atrodydavo – jis toks nuostabus, toks mielas, net kvepia. O jei ateidavo kirptis nėščia moteris, man, regis, iš pagarbos, net rankos drebėdavo. Nervai buvo visai išderinti. Taip atsitiko, kad su vyru nutarėme gyventi atsikirai“, – pasakoja Eglė.

Jei numirčiau, niekas nepastebėtų…

Eglė prisiekė sau daugiau su niekuo savo gyvenimo nebesusieti, atsiduoti mylimam darbui, galbūt padirbėti užsienyje, o po kiek laiko įsivaikinti mažiuką. Tie metai buvo labai sunkūs, moteris jautėsi be galo vieniša. Naktimis, kai baigdavo darbus, ji važiuodavo prie mamos kapo ir viską jai išsakydavo. Ten galėdavo išsiverki, išsiguosti. Eglė mamai kartodavo: „Kad nors turėčiau vaiką, būtų man dėl ko gyventi“. Tada atrodė, kad jos gyvenimas nieko vertas. Jei numirtų, niekas to nė nepastebėtų.

Pažintis su Vladimiru

Eglei buvo 25 metai, gyveno viena. Vieną dieną kaimynė pakvietė moterį į savo vaiko krikštynas kaime. Eglė labai nenorėjo ten važiuoti, bet nebuvo kur dėtis. Ten moteris sutiko dabartinį savo vyrą Vladimirą, jis irgi buvo svečias. „Tą minutę, kai atsidarė durys ir įėjo Vladimiras, man viskas buvo aišku. Pajutome nenusakomą trauką, tą patį vakarą viską vienas kitam išsipasakojome. Pradėjome draugauti. Jis vilnietis, aš – iš Kaišiadorių. Susitikdavome pusiaukelėje – Elektrėnuose. Abu atvažiuodavome savo automobiliais, sustodavome aikštelėje prie ežero, persėsdavome į vieną mašiną ir kalbėdavome, kalbėdavome. Mane užplūdo kažkokia ramybė. Stebuklas, bet net pagrindinė gyvenimo problema – vaikas – liko nustumta į antrą planą. Vladimirui tiesiai šviesiai pasakiau, kad negaliu turėti vaikų ir niekada jų neturėsiu, todėl nenoriu rimtų santykių, vedybinio gyvenimo. O Volodia atsakė: „Kalbėk ką nori, bet jaučiu, kad tikrai turėsime vaiką“.

Stebuklai prasideda

Eglė netikėjo mylimojo žodžiais, bet likimas jai pasiūlė staigmeną. Gal nuo hormoninio gydymo, gal nuo to, kad organizmas kiek atsigavo po spinduliavimo, kartą ėmė ir atsirado mėnesinės. Nieko nelaukusi Eglė nuvažiavau pas savo ginekologą, o jis net atsilošė iš nuostabos: „Vaikeli, ar gali suprasti, ką daro gamta? Turi šansą pastoti, viena kiaušidė atsigavo“. Moteris nuvažiavo pas kitą ginekologą (draugių be galo išgirtą, Vilniuje). Jis pasakė, kad 10 procentų tikimybė, jog Eglė galės pastoti. „Galbūt jam 10 procentų atrodė labai mažai, o man – neparastai daug. Juk niekas iki šiol tiek nedavė“, – sako Eglė.

Moteris prisimena: „Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Neviltis tapo viltimi. Atrodo, atsirado baltas kelias, ir aš juo nuėjau. Mudviejų draugystė su Volodia rutuliojosi labai trumpai. Po vizito pas vilnietį ginekologą išgėriau kursą vitamino E, o po mėnesio sužinojau, kad laukiuosi. Pradėjo pykinti, Volodia iš karto pasiūlė nusipirkti nėštumo testą. Tada net supykau: „Taip skaudžiai iš manęs nesityčiok“. Net susipykome, bet testą nusipirkau. Kai pamačiau dvi juosteles, nepatikėjau. Lėkiau į vaistinę antro. Pamenu, sėdėjau žiūrėdama į tą testą ir nesuvokiau, kas įvyko, juk per savo gyvenimą tų testų buvau padariusi gal 100, ir visada pamatydavau tik vieną juostelę. Nulėkiau pas gydytoją, jis patvirtino, kad esu nėščia“.

Onkologų baimės

Begalinį Eglės džiaugsmą temdė pareiga nuvažiuoti į Onkologijos centrą ir prisipažinti, kad laukiasi. Čia moters nepagyrė. Net nustebo, kad ketina gimdyti. Įspėjo, kad nėštumas tiek Eglei, tiek vaikeliui gali būti labai rizikingas. Snaudusi liga gali atsinaujinti, o vaikas, paveiktas didžiulių kiekių chemijos ir radiacijos, gali gimti nenormalus. „Tu nežinai, ką gali pagimdyti“, – tokiais žodžiais moterį išlydėjo iš kabineto. Onkologijos centre ji gavo siuntimą tyrimams Genetikos centre. Grįžusi namo medicinos enciklopedijoje pasiskaitė apie tą tyrimą, sužinojo, kad jį atliekant padidėja persileidimo pavojus. Tyrimo atlikti Eglė nevažiavo, vylėsi, kad viskas bus gerai. Ir buvo gerai. Visą nėštumą moteris lankėsi tik pas ginekologę, o pas onkologus – ne. Nėštumas praėjo puikiai.

Pabaiga, kurios niekas nesitikėjo

Eglė gimdė Kauno klinikose. Gimdymas buvo toks smagus, trumpas (truko vos 15 minučių) ir linksmas, kad net gydytojas nusistebėjo: „Nesuprantu, kokia ten ta tavo liga, bet tu sutverta gimdyti“. Namo Eglė parsivežė sveiką normalią dukrą. „Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad nejaučiau jokio nerimo. Širdis drebėjo – o jei tikrai kas blogo vaikeliui? Juk net iš artimų žmonių girdėdavau: „Invalidas invalidus gimdo“. Buvau nusprendusi tekėti tik tada, kai pagimdysiu. Maniau, jei gims sveikas vaikas, tekėsiu, o jei ne – ką gi, auginsiu jį viena ir niekam nebūsiu našta. Kai Paulinai buvo 1,5 mėnesio, ištekėjau. Iš pradžių dar gyvenome Kaišiadoryse, vyras 1,5 metų kiekvieną vakarą iš Vilniaus važinėjo Kaišiadoris, o rytais – vėl į darbą Vilniuje. Pavargome abu, todėl persikėliau į Vilnių ir aš“, – pasakojimą baigia Eglė.

Dabar Paulinai jau 3 metai. Vilniuje Eglė susirado darbą, naujų klientų. Onkologijos centro įskaitoje ji iki šios dienos. Kas pusę metų reikia važiuoti ir atlikti tyrimus. Kol kas viskas gerai. Eglė eina savo baltu keliu ir yra laiminga.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + 9 =

Kitos temos: