„Susirgau tokia liga, kuri mūsų visuomenėje laikoma asocialių žmonių liga – tuberkulioze. Susirgau aš, o ne mano vaikas. Tačiau žurnalas yra Mamos, vadinasi, rašo ir apie mamas. Atsigulusi į ligoninę sužinojau, kad nemažai jaunų mamų serga tuberkulioze (TBC). Kuo galėtų būti aktuali ši tema? Tiesiog šiais laikais per mažai profilaktikos ir TBC lazdelę gali įkvėpti ir susirgti bet kuri jauna mama, ypač, jei jos imunitetas nusilpęs. O gydymas ilgas, yra ir pasekmių“, – rašė Lolita savo laiškelyje.
Moteris mielai sutiko papasakoti savo ligos istoriją.
Apie save
Su vyru Lietuvos kariuomenės karininku Ramūnu gyvename Kaune. Abu dirbame viename Lietuvos kariuomenės mokomajame dalinyje, jame ir susipažinome, esame tarnybinė pora. Auginame sūnų. Diagnozę man nustatė, kai buvau 28-erių.
Kaip aš susirgau
Vieną liepos dieną ėjau į darbą, kaip ir eilinį pirmadienį. Diena buvo gana šilta, o man kažkodėl buvo labai šalta. Grįžusi pasimatavau temperatūrą – rodė 39,3ºC. Taigi išgėriau paracetamolio ir tikėjausi, kad praeis. Mažių prisikalbinau anksčiau miegoti. Buvau pastebėjusi, kad jau kelias naktis prabundu šlaput šlaputėlė nuo prakaito, nors naktys nebuvo labai karštos (vėliau sužinojau, kad naktinis prakaitavimas – vienas iš TBC požymių). Ryte atsikėliau vėl su ne ką mažesne temperatūra, buvo virš 38ºC. Keisčiausia, kad man nebuvo nei slogos, nei kosėjau. Taigi antradienio rytą nuvažiavau į darbą pasakyti, kad eisiu pas gydytoją išsitirti. Darbe visiems pasirodžiau kaip niekad prastai, sakė, kad net atvažiuoti nereikėjo.
Poliklinikoje iškart mane priėmė be eilės, kadangi atvažiavau su temperatūra ir buvau pasiskambinusi gydytojai. Ji pasiuntė tirti kraują ir šlapimą, padaryti plaučių nuotrauką, kurią net nepamenu, kada buvau dariusi… Čia ir buvo didžioji mano klaida, kadangi po vaiko auginimo atostogų buvau išsitirti kraują, o plaučių nesityriau – gal jau tada būtume pagavę ligą.
Gydytoja skyrė nedarbingumo pažymą, prisakė gerti paracetamolį ir išleido gydytis namo, turėjau ateiti pas ją ketvirtadienį. Tačiau man buvo kažkaip neramu, taigi į kabinetą pasiskambinau trečiadienį. Gydytoja kalbėjo nelinksmai – pasakė, kad plaučiuose kažkas yra. Jau tada viename mamų forume pasiguodžiau, kad bijau vėžio ar TBC.
Ketvirtadienį šeimos gydytoja vėl mane pasikvietė be eilės prieš visą pulką pykstančių bobulių (jų visada pilna poliklinikose…). Pasakė, kad rašo siuntimą į Kauno Romainių tuberkuliozės ligoninę. Matyt, per tas paras, kai naktimis stipriai prakaitavau, netekau daug skysčių, nes dar gydytojai pasirodė pageltę akių obuoliai.
Į Romainius nuvažiavau jau apie vidurdienį. Tiesa, tai buvo liepos 5 d. – paskutinė darbo diena prieš ilgąjį karaliaus Mindaugo savaitgalį.
Romainiuose gydytoja vėl nusiuntė šviesti plaučius (aparatūra daug modernesnė negu mano poliklinikoje). Diagnozė buvo negailestinga – TBC. O aš važiuodama dar naiviai tikėjausi plaučių uždegimo. Gydytoja pasakė, kad reikia gultis į ligoninę, bet pasiprašiau, kad guldytų po ilgojo savaitgalio. Žinoma, apėmė panika ir nežinia, kas prižiūrės vaiką. Paskambinau mamai į darbą, pasakiau, kad mane guldys. Mama iškart pasiėmė 2 savaites atostogų.
Gydytoja normaliai nepasakė, kiek laiko reikės gulėti. Jau ir gulint ligoninėje buvo labai miglotai kalbama apie išleidimą namo. Tiksliau, vis žadėdavo jau i6leisti, o paskui vis įkalbėdavo pasilikti ilgiau. Suprantama, linkint tiktai gero. Taip ligoninėje išgulėjau nuo liepos 9 d. iki spalio 1 d. Ir spalio pirmą palatos gydytoja dar įkalbinėjo pagulėti 2 savaites, bet mes važiavome į
Druskininkus porai savaičių.
Taigi TBC man išlindo per tą pakilusią temperatūrą. Vėliau gydytojos klausiau, kiek maždaug aš jau sergu, tai sakė, kad pagal plaučių vaizdą ir pažeidimus sergu jau apie metus. Kaip minėjau, aš pakosėdavau, paskutinius mėnesius netgi stipriau, tačiau pasakydavau: „Na, kas čia dabar?“ ir viskas. Niekam – nei namiškiams, nei kolegoms – tas mano užsikosėjimas nekliūdavo. Tik viena kolegė sakydavo, kad kosėdama noriu nuo sporto išsisukti (darbe yra galimybė per pietus, prieš ir po darbo pasportuoti).
Tiesa, mokykloje man buvo nustatytas TBC viražas, skirtas gerti izoniazidas ir vitaminas B, tačiau gydytoja sakė, kad tai nėra susiję su mano dabartine liga. Taip pat manau, kad yra giminėje polinkis, nes giminės kūno konstitucija yra gana liesa, nesame linkę tukti, o džiova kaip tik yra liesų žmonių liga. Nuo šios ligos mirė močiutės brolis ir sesuo, kažkada sirgo tolimas giminaitis. Tačiau su tuo giminaičiu nebendraujame, močiutės brolis mirė būdamas 18 metų, tačiau mano močiutė dar nebuvo gimusi, o močiutės sesuo mirė džiova, kai močiutei buvo 4 metai, taigi apie 1938 metus. Žodžiu, jokio kontakto su jais tikrai neturėjau.
Kur užsikrėčiau
Užsikrėsti galėjau bet kur viešoje vietoje – viešajame transporte, prekybos centre. Liga perduodama oro lašeliniu būdu, taigi užteko įkvėpti tuberkulinų… Matyt, buvo nusilpęs imunitetas. Išeidama dirbti po vaiko priežiūros atostogų išsityriau kraują, ar nenusilpęs, viskas buvo gerai, o plaučių nešviečiau. Net nepagalvojau apie tai, nes apskritai nesu linkusi sirgti jokiomis kvėpavimo takų ligomis. Tačiau ilgai maitinau vaiką – iki 1 metų 9 mėnesių ir 2 savaičių. Gydytoja sakė, kad ilgas maitinimas galėjo nualinti imuninę sistemą, nors niekaip nesuprantu, kodėl kraujo tyrimas nieko nerodė.
Kiek suprantu, TBC gydymas nėra priverstinis. Niekas sergančio žmogaus negali priversti gydytis, gerti vaistus ir juolab gulėti ligoninėje.
Pradėto gydymo negalima nutraukti, nes tada tuberkuliozės sukėlėjai pasidaro atsparūs ir juos nugali jau ne visi vaistai. O ir vaistų nėra labai daug. Ir nebūtinai benamis valkata atsisako gydymo – normalus žmogus gali susirgti atvira forma ir nesigydyti, nes jo laukia krūva darbų.
Labai gerai pasakė skyriaus vedėja, kai jai pasakiau, kad neturiu laiko sirgti: viskas, sustok, nelėk…
Kaip mane izoliuoti?
Teoriškai aš turėčiau sveikti izoliuota nuo šeimos narių. Bet realiai taip nėra – kur jau mane izoliuos?.. Kol kas gyvename 1 kambario bute, tai apie mano miegojimą atskirame kambaryje tiesiog neįmanoma kalbėti. Be to, pabandykite pasakyti pustrečių metų berniukui, kad jam negalima būti su mama. Mama yra jo, mamą reikia nuo tėčio ginti – mūsiškiui gana stipriai pasireškia Edipo kompleksas. Kol gulėjau ligoninėje, tai tėtis pats geriausias buvo, bendraudavo labai vyriškai ir brandžiai, o man grįžus iškart tapdavo mamyčiuku.
Kai susirgau, visi šeimos nariai pasitikrino, švietėsi plaučius. Vaikui darė tik Mantu reakciją ir po pusės metų reikia daryti pakartotinę kontrolę, kadangi tokio mažiuko nenorėjo be reikalo švitinti, nes Mantu reakcija buvo gera, neparaudo ta vieta. Šeimos narių tikrinimasis nėra privalomas, kaip ir viskas Lietuvoje…
Vaikas turi savo puodelius ir lėkštutes, visi turime savo rankšluosčius. Tik mano giminės moterys (mama, močiutė ir krikšto mama) tokios jau yra – jos ligos nebijo, aš savęs labiau bijojau negu jos manęs.
Labai ilgas gydymas
Į ligoninę galėjau ir nesigulti – prievartos nėra. Galėjau net ir nesigydyti – niekas negali priversti. Tačiau su mama ir močiute pasitarėme, kad ne veltui yra rekomenduojama gultis. Jei reikia, tai reikia.
Namie truputį paverkiau – labai bijojau, kad nepaguldytų į palatą kartu su kokia bename „bomže“. Ir pati pasijutau kaip kokia valkata – būtent tokia nuomonė vyrauja apie sergančius TBC, tokią nuomonę turėjau ir aš pati. Tačiau „bomže“ jaustis nepatiko – nutariau būti kaip Biliūnas, kaip Kudirka, kaip dama su kamelijomis, viešnia iš Šiaurės (Beje, su ja irgi atskiras nutikimas buvo.
Kažkaip nebuvau skaičiusi šio A.Vienuolio kūrinio, sugebėjau ir lietuvių kalbos studijas baigti, tad ligoninėje perskaičiau. Dar mamos paklausiau, ar toje knygoje nieks nemirs nuo džiovos, o mama sakė, kad tiksliai nebepamena, bet lyg ir ne… Jau pirmame puslapyje ponia Tijūnaitienė mirė nuo džiovos, eidama 28-uosius… Ir šiaip ligoninėje perskaičiau net kelias knygas, kuriose vis kas nors nuo džiovos mirdavo.)
Kaip žinia, Kaunas mažas miestas, radome šiokių tokių pažinčių (paskui jų radau dar daugiau), tad buvau paguldyta į gana atokią palatą. Nors vėliau supratau, kad bet kokiu atveju būčiau buvusi paguldyta į gerą palatą. Tiesiog personalas niekada, pavadinkime, normalaus, neasocialaus žmogaus nepaguldys su asocialiu ar išgeriančiu. Turiu pasakyti, kad labai šaunus skyriaus kolektyvas, labai geri tiek gydytojai, tiek sesutės, tiek aptarnaujantis personalas (valytojos, slaugutės, maisto dalintojos). Ir ne dėl to, kad turėjau tų šiokių tokių pažinčių, tiesiog mačiau, kaip elgiamasi su kitais ligoniais, kad ir su mano palatos kaimyne, kuri apskritai nieko nepažinojo, buvo iš kito miesto. Tiesiog dauguma ligonių guli ilgai, nori nenori susipažįsti artimiau. Maistą dalinančios moterys visada pažiūrėdavo gražesnį mėsos gabaliuką, atsimindavo, kuri mėgstame su padažu, kuriai jo nepilti, ir pan.
Gydymas buvo gana paprastas. Vaistus gerai toleravau, nepykino, todėl visą dozę gaudavau ryte (jei žmogus prasčiau toleruodavo, dozę ne iš karto suduodavo). Ir tada visą dieną ligoninėje nuo šono ant šono… Tik paguldyta perskaičiau kalną knygų, paskui brolis (vyras dar nebuvo grįžęs) atvežė televizorių, tai jau programas mintinai mokėjau. Išeidavome į balkoną, į lauką per daug neidavau, nes nelabai ten yra kur vaikščioti, be to, didžioji ligonių dauguma – pagyvenę vyrai, tai ir pašvilpaudavo, replikų visokių mesteldavo, o man ir palatos draugei tai visai nepatiko. Turėjome už sienos kaimynes bobulytes, su jomis paplepėdavome balkone, ir tiek.
Plautis mėgsta tinginį
Iš pradžių ir aš niekaip nesupratau, kodėl negaliu tos vaistų dozės išgerti namie. Na, bet laikė ligoninėje, tai ir gulėjau. Kartais net juokaudavau, kad apkerpėsiu, nes būdavo tokių dienų, kad nuo nieko neveikimo aptingsti nerealiai, net pamiršti, valeisi ar ne dantis…
Pasirodo, ligoninėje gulima todėl, kad šiaip nieko negalima daryti. Mano plaučiuose buvo skylės (gydytoja sakydavo „židinukai“, tačiau tai tiesiog skylės, jeigu jau tiesiai šviesiai), todėl ką nors keliant ir pan. yra didelė tikimybė (kolegė internete skaitė, kad 1 iš 4), kad trūks plautis. O tada jau labai blogai. Dar kai vyrai serga, tai gal jie ir namie gali ištvert nieko neveikdami, nes šiaip negalima nieko dirbti – nei skalbti („Gydytoja, juk su mašina skalbiu“ – „Skalbinius surūšiuoti reikia“), nei tvarkyti namų ir kt. Kažkas iš personalo sakė, kad plautis mėgsta tinginį, tiesiog gydymas – vaistai ir kuo mažesnė veikla. Suprantama, pasivaikščiojimai gryname ore reikalingi.
Lankyti ligoninėje galima, išskyrus vaikus iki 16 metų. Norintieji lankyti gali užsidėti ant veido vienkartinius respiratorius, kuriuos duoda nemokamai. Ligoniai privalo vaikščioti su tokiais respiratoriais.
Paguldžius atliekami tyrimai – daroma plaučių 2 pjūvių tomografija, imamas kraujas, šlapimas, skreplių tyrimas, daroma kardiograma, tikrinamas regėjimas. Tačiau tai atliekama per kelias dienas, o paskui vėl – vaistai ir gulinėjimas. Ligoninėje rekomenduojama gulėti 2 mėnesius, nes auginami kažkokie pasėliai, žiūrimas TBC lazdelių jautrumas vaistams ir kt. Po 2 mėnesių gydymo 4 vaistais vėl daroma plaučių nuotrauka ir tada gydoma dviejų rūšių vaistais.
Dar gydytojai sprendžia ir kai kuriems ligoniams siūlo atlikti bronchoskopiją. Man tą „malonumą“ pasiūlė, aš sutikau – apskritai buvau gana gera ligonė: jei reikia, tai reikia. Mano TBC židiniai buvo prie bronchų, tikriausiai todėl ir darė ją. Manau, kad supratau, kaip jaučiasi skęstantis žmogus – per procedūrą dusina, pykina, nesąmoningai verčia priešintis. Bet vis tiek geriau negu gimdymas – trunka viso labo gal pora minučių. Bronchoskopas yra vamzdelis su mažyte kamera gale. Jis įvedamas per nosies šnerves arba burną į gerklę, trachėją ir bronchus.
Plautis mėgsta tauką
Apie gydymąsi kalnuose negali būti ir kalbos – turint nedarbingumo pažymą, negalima kirsti valstybės sienos. Vienas medikas sakė, kad labiausiai išsivysčiusiose šalyse didžiausias dėmesys skiriamas ligų prevencijai, paskui – gydymui ir reabilitacijai.
Lietuvoje didžiausios lėšos skiriamos gydymui (valstybė kompensuoja 80 ar 90 procentų vaistų kainos, gulint ligoninėje – visi vaistai nemokami). Seniau gimdyvės ar jaunos mamos buvo šviečiamos, dabar niekas privalomai nešviečia. Jeigu dirbi darbą, kuriam nereikia sanitarinės knygelės, niekas be paties žmogaus nesirūpina jo sveikata. Pažvelkime į tą patį gimdos kaklelio ir krūtų vėžį, tik dabar šiaip ne taip pradėjo judėti prevencijos reikalai. Tas pats ir su TBC. Man asmeniškai niekada net minčių nebuvo kilę, kad galėčiau susirgti tokia liga, juk nerūkau. Lygiai taip pat nekilo minčių pasiprašyti gydytojos kas kažkiek laiko peršviesti plaučius – o kam, jeigu niekuo nesiskundžiu?
Po gydymo jokios reabilitacijos nebus, valstybė nefinansuoja. Seniau tikrai buvo sanatorijos, o dabar jau lyg ir panaikintos, jeigu neklystu.
Tiesa, spalį su šeima 2 savaites praleidome Druskininkuose. Bet čia jau visiškas sutapimas – vyrui buvo privaloma reabilitacija po Irako. Tačiau aš negalėjau eiti į jokias tradicines procedūras – masažus, vandens procedūras, nes sergant TBC negalima jokių šildymo procedūrų, negalima daryti nugaros masažų, kad nebūtų dirginami plaučiai. Tai 2 savaites vaikštinėjau po Druskininkų pušynus – o tai jau yra gerai.
Maistas turi būti kuo geresnis. Dar mano močiutės mama sakydavo, kad plautis mėgsta tauką. Reikia valgyti lašinių (skaniausia šalto rūkymo, tačiau atsižvelgiant į sveikos mitybos rekomendacijas, geriau valgyti virtą riebią šoninę), kuo storiau teptis sviesto, valgyti duonos su užteptais taukais (kaime augę tėvai ir seneliai net apsilaižys išgirdę apie šį delikatesą) – rekomenduojama gyvulinės kilmės taukai, vegetarui jau sunku. Man tai – košmaras, vieninteliai šalto rūkymo lašiniai man patinka, o šiaip lašinius net iš dešrų išrankioju, apie spirgus net nekalbu – nemėgstu ir nevalgau. Taigi toks specifinis dalykas – daug riebalų, kad teptų plautį.
Geriant tokius stiprius vaistus, rekomenduojama gerti gerąsias bakterijas, tuos visus aktimelius. Tačiau viena valytoja parekomendavo nusipirkti barsuko taukų. Tai rusiški maisto papildai, bent jau Kaune jų galima nusipirkti Geležinkelio stoties turguje, Druskininkuose mačiau Lietuvos sanatorijoje. Lietuvoje kainos yra keliagubos negu jie kainuoja Rusijoje. Neatsiklaususi gydytojos nenorėjau gerti, tai paklausus gydytoja pritarė, kad galiu gerti juos. Šie papildai neregistruoti Lietuvoje, todėl rekomenduoti jų gydytojai negali. Bet aš paklausiau pati, gydytojai atsakė teigiamai. Ir tų barsuko taukų apraše būtent nurodyta juos gerti sergant TBC, plaučių uždegimu ir pan.
Kaip minėjau, jau būsiu TBC poliklinikos įskaitoje. Taip pat reikės visą gyvenimą saugoti plaučius. Skaičiau interviu su Nomeda Marčėnaite.
Pažodžiui nepacituosiu, tačiau ji vaikystėje yra sirgusi tuberkulioze, tad dabar po tiek metų su plaučių uždegimu net ligoninėje gulėjo. Tai jau lieka žmogaus silpnoji vieta.
Jaunos ligonės
Jaunų moterų gulėjo ne taip jau ir mažai. Pati turėjau dvi palatos kaimynes (palata dvivietė, vieną išleido, kitą paguldė).
Pirmoji buvo suvalkietė Justė, jauna, vos virš 20. Jai nustatė ligą tada, kai nustatė ir nėštumą.
Taigi pirmą pusę nėštumo pragulėjo ligoninėje. Paguldė staiga, net su draugu ir susituokti negalėjo (vaikutis planuotas). Kadangi jau susirgo, nutarė, kad tik paprastai susirašys, o vestuves kels pasveikusi. Tačiau išėjo taip, kad per 2 ar 3 savaites suorganizavo vestuves su muzikantais ir svečiais. Iš ligoninės ją išleido beveik savaitei, įdėję vaistų (reikia parašyti oficialų prašymą). Be to, ji buvo bedarbė (iš darbo išėjo savanoriškai, darbdaviai pakvietė ją grįžti, kai paaugins vaikutį), taigi kaip ir be nedarbingumo pažymos gulėjo. Po vestuvių grįžo su lauktuvėmis. Ją gydė kažkokiais kitokiais vaistais, tiksliau, gal jų davė mažiau negu man, tik tokių, kurie nepraeina pro placentą. Negydyti negalima.
Gulėjo ir dar viena 20 metų moteris, turinti mažą sūnelį, gulėjo ir daugiau normalių dirbančių jaunų moterų, turinčių šeimas ir neturėjusių kontaktų su ligoniais, vadinasi, užsikrėtusių nežinia kur – viešajame transporte ar pan.
Labai trumpai buvo viena moteris, sirgdama TBC pagimdžiusi vaiką. Ją išleido labai greitai, gal tik naktį ar 2 ligoninėje nakvojo, nes ji šiaip ar taip ruošėsi bėgti. Nežinau, kaip su naujagimiu – tik iš nuogirdų supratau, kad kūdikio neduoda sergančiai motinai 6 savaites.
Ir kaimynės bobutės buvo tvarkingos kaimo moteriškės, nežinia kur pasigavusios ligą. Suprantama, baigiant aštuntą dešimtį yra ir daugiau sveikatos problemų ar negalavimų.
Iš šalutinių vaistų poveikių man pasireiškė tik vienas – jau į dviejų mėnesių gydymo pabaigą man ėmė mausti sąnarius, tačiau nustojus gerti tą vaistą, maudimas praėjo. Kitas dalykas – siaubingai ėmė slinkti plaukai, per nėštumą ir laktacijos laikotarpiu taip neslinko. Mano palatos kaimynė buvo ilgais juodais plaukais, tiesiog juoda būdavo aplink lovą. Gydytoja sakė, kad daug moterų skundžiasi plaukų slinkimu, nors kaip šalutinis poveikis tai nėra įrašyta vaisto informaciniame lapelyje.
Kitas dalykas – kontracepcija. Moterims, geriančioms kontraceptines tabletes, reikia papildomos apsaugos, kadangi TBC vaistai susilpnina KT veikimą, o vienas antibiotikas iš viso nuima jų poveikį. TBC serganti moteris pastoti gali.
Kodėl TBC priešinasi vaistams
Teoriškai vaistai per 10 dienų turi „užmušti“ visas TBC lazdeles. Bet gamta tvarko savaip, gal ir ne visiems užmuša per 10 dienų. Tad 10 dienų reikia atgulėti, o paskui susitari, kad dienai ar dviem išleistų namo. Sesutės įdeda vaistų ir išleidžia. Tiesiog jeigu neišleistų, manau, kad tikrai daug žmonių atsisakytų taip ilgai gulėti ligoninėje. Pvz., per pirmą gulėjimo mėnesį mirė mano dėdė ir teta. Tikrai būčiau išėjusi iš ligoninės, jeigu nebūtų išleidę į laidotuves. Galų gale, nebuvo ir kam vaiką žiūrėti per laidotuves (vyras dar nebuvo grįžęs). Ir šiaip, ypač sergančios mamos, pasiilgsta vaikučių, vaikučiai pasiilgsta mamų.
Be to, yra ligonių, kurie sunkiai pasiduoda gydymuisi, jų bakterijos atsparios – tokie guldomi į atskirą rezistentinį skyrių. Kai vyras atvažiavo pirmą kartą lankyti, paklausė, kas guli fligelyje, kurio langai grotuoti. Tai aš jam ir pasakiau, nors langai grotuoti (kiek suprantu, nuo sovietinių laikų), durys atrakintos – nepriklausomoje Lietuvoje niekas negali priversti gydytis. Aš galiu sirgti sunkiausia TBC forma, eiti ir visus aplinkinius apkrėtinėti – mano teisė rinktis. Visai kitaip buvo tarybiniais laikais – išsigydžius nebuvo galima kažkiek laiko dirbti su žmonėmis, prie maisto nebuvo leidžiama dirbti gal net 2 metus.
Su vyru planavome, kad Jonui jau reikėtų broliuko ar sesutės. Kadangi susirgau, natūralu, kad gydantis, geriant kalnus antibiotikų negalima ar bent jau nerekomenduojama. Tačiau gydžiusi gydytoja apskritai rekomendavo palaukti kokius 5 metus, kad sustiprėčiau. Per nėštumą ir pagimdžius organizmas būva nusilpęs, daug atviresnis visokioms bjaurastims.
Mano patarimai
Kitoms mamoms patarčiau nepatingėti rūpintis savo sveikata, kol yra sveikos. Aš jau būsiu įtraukta į įskaitą, reguliariai reiks tikrintis plaučius, pastojus taip pat reiks apsilankyti pas TBC poliklinikos gydytojus (niekas neprivers, tačiau juk esu suaugęs žmogus ir save myliu). Tačiau paauginusios vaikutį iki metų, prieš grįždamos į darbą, jeigu darbe nekeliami tokie reikalavimai, pačios išsitirkite ne tik kraują ir šlapimą, bet pasidarykite ir plaučių nuotrauką, tiesiog pasiprašykite šeimos gydytojo siuntimo.
Jei jau susirgote, geriau gulkitės tiems 2 mėnesiams į ligoninę. Darbai niekur nepabėgs, o kaip man sakė viena jauna gydytoja rezidentė, geriau, kad vaikutis 2 mėnesius nematys mamos negu po 2 metų matys ją karste.
Gydytojo komentaras
Kauno medicinos universiteto klinikos
Romainių tuberkuliozės ligoninės
Gydytojas-pulmonologas
Virginijus Meškinis
Ar pastebite, kad padažnėjo TBC atvejų?
Oficialiais duomenimis, susirgimų tuberkulioze Lietuvoje mažėja, lyginant su ankstesniais metais.
Šia liga serga apie 68 iš 100 000 gyventojų (suaugusių). Lyginant su išsivysčiusiomis šalimis, kuriose serga 6-10, tai yra daug. Epidemija laikoma, kai šis skaičius viršija 100 atvejų 100 000 gyventojų. Vaikų sergamumas nuo 2005 iki 2006 m. Lietuvoje padidėjo apie 11 %. Blogiausia, jog naujai susirgę asmenys Lietuvoje atvyksta į gydymo įstaigas jau su užleistomis, komplikuotomis tuberkuliozės formomis. Dauguma jų yra baciliarūs t.y. gali užkrėsti aplinkinius žmones. Pradinėse ligos vystymosi fazėse išaiškinama tik labai nedaug ligonių. Visa tai susiję su daugeliu veiksnių. Atrodytų keista, tačiau tiek ligoniai, tiek jų artimieji kartais nežino, jog tuberkuliozė yra užkrečiama liga.
Nepaisant gana geros informacijos apie tuberkuliozę, vis dar vyrauja nuomonė, jog tai kažkur kitur ir „manęs tai nepalies“. Atsiradusius naujus simptomus, negalavimus ligoniai priskiria rūkymo įtakai, bronchitui, katarui ir panašiai.
Deja, kartais ir šeimos gydytojas ne visada pagalvoja apie tuberkuliozės galimybę, ne visada atlieka plaučių rentgenogramą ar skreplių tyrimus.
Socialinės gyvenimo sąlygos, gyvenimo būdas kartais irgi turi milžiniškos reikšmės. Gyvenant vienoje patalpoje su baciliariu ligoniu, nepakankamai pavalgant, badaujant, girtaujant, suserga net keletas asmenų vienu metu. Užsikrečiama nuo kosinčio, čiaudinčio ligonio įkvepiant jo aplinkos orą su tuberkuliozės sukėlėjais. Todėl sergantįjį reikia izoliuoti bent jau į atskirą kambarį, jei nėra galimybės gydyti stacionare. Kontaktavę su ligoniu asmenys privalo pasitikrinti, ar neužsikrėtė TB. Tam reikia kreiptis į šeimos ar apylinkės gydytoją, ftiziatrą ar pulmonologą, atlikti bent jau plaučių rentgenogramą. Neradus pakitimų vėliau (po 3-4 mėn.) tikslinga pakartoti rentgenogramą. Mantu mėginys su tuberkulinu suaugusiems nėra reikšmingas, jis svarbus vaikų tuberkuliozės diagnostikoje. Tuberkulinu turi būti kiekvienais metais tikrinami 7 metų amžiaus ir rizikos grupių vaikai (LR SAM įsakymas Nr.399 :2002-08-06).
Kodėl gerėjant sanitarijai, žmonių mentalitetui, gyvenimo sąlygoms, TBC taip veši? Juk turėtų būti atvirkščiai…
Sergamumui turi reikšmės ir įstatymų, kontroliuojančių netvarkingai besigydančius ligonius, netobulumas. Daug yra valkataujančių asmenų.
Kol jie gydosi stacionare, juos tiesiog įregistruoja prie savivaldybių. Dalis jų kartais nebaigę gydymo pasišalina iš stacionaro ir tampa nekontroliuojami (be adreso).
Kodėl mamai Lolitai gydytojai pataria atidėti antro vaikelio planavimą? Ar tuberkuliozė ir nėštumas – nesuderinami?
Gali būti keli tuberkuliozės ir nėštumo variantai.
Pirma, moteris gali sirgti tuberkulioze, gydytis ir tapti nėščia vėliau. Seniau buvo rekomenduojama nutraukti antituberkuliozinį gydymą iki 2-3 nėštumo mėnesio, kadangi antituberkulioziniai vaistai gali sukelti vaisiaus vystymosi sutrikimų (pats pavojingiausias periodas yra iki 12-osios nėštumo savaitės). Tačiau dabar gydymas jau nenutraukiamas, tik vaistų dozės kiek sumažinamos (iki gimdymo), o tokie vaistai, kaip streptomicinas, protionamidas, etionamidas, PASR, cikloserinas neskiriami dėl galimo teratogeninio, neurologinio ir kitokio poveikio vaisiui.
Vaikas dažniausiai gimsta sveikas. Aktyvi tuberkuliozė negali būti priežastis nėštumui nutraukti. Priešingai, abortas net gali pabloginti tuberkuliozės eigą motinai.
Antra, moteris gali susirgti tuberkulioze jau būdama nėščia (nors rizika susirgti tuberkulioze nėščiosioms yra tokia pati, kaip ir nenėščioms).
Ji privalo gydytis (prisilaikant aukščiau minėtų rekomendacijų). Nesigydant tuberkuliozė progresuoja. Be to, gimdoje esantis vaisius irgi gali užsikrėsti šia liga, nors ši galimybė yra gana maža. Įgimta tuberkuliozė yra labai reta ir tai būna negydytai motinai su išplitusiu tuberkuliozės procesu jos organizme, blogu imunitetu (ir dėl kitų sunkių ligų) bei pažeista placenta. Vaisius užkrečiamas per virkštelės kraujagysles (bus užkrėstos jo kepenys, plaučiai, vartų limfmazgiai), amniono vandenis ar infekuotus gimdymo takus (vaisius įkvepia arba nuryja užkrėsto sekreto – bus užkrėsti plaučiai). Simptomai išsivysto 2-4 savaitę po gimimo ir yra: bloga vaikučio mityba, mažas svoris bei jo augimas, kosulys, letargija, dirglumas, gali būti karščiavimas, išskyros iš ausų, odos, plaučių pažeidimai, padidėjusios kepenys, blužnis, gelta ir kt. Teigiamas Mantu mėginys naujagimiui atsiranda 4-8 savaitę. Įgimta TB pagrindžiama, jei yra įrodyta motinos TB, jei randama tuberkuliozės sukėlėjų naujagimio skrandžio nuoplovose arba yra kepenų vartų TB.
Lietuvoje oficialiai įregistruota tik 5 įgimtos tuberkuliozės atvejai per paskutiniuosius 30 metų.
Tuberkuliozė motinai gali pablogėti tuoj po gimdymo, kai nusileidžia žemyn diafragma ir yra didesnis pavojus susiformuoti ertmėms plaučiuose.
Planuoti ar ne kitą vaiką sergant tuberkulioze?
Žinant, kad imunitetas dar neatsistatė bei yra kitų galimų pavojų būsimam vaikui, geriau išgydyti (pagal esamą situaciją) tuberkuliozę kuo geriau, tik po to lauktis ir gimdyti.
Būdamas mamos organizme, vaikas užsikrėsti tuberkulioze turi labai mažai šansų. Tačiau vos gimęs jis būtinai užsikrės maitinamas, tačiau ne per pieną. Užsikrečiama oro-lašiniu būdu t.y. kosint, čiaudint, kvėpuojant sergančiai motinai į kūdikį. Be to, ką tik gimęs vaikas neturi antituberkuliozinio imuniteto. Todėl sergančios TB motinos naujagimis yra stebimas 2 mėnesius (vaiko sekimo ir vakcinavimo taktika priklauso nuo motinos tuberkuliozės nustatymo terminų bei baciliarumo). Po to jam atliekamas Mantu mėginys, ir jei jis yra neigiamas, vaikas yra vakcinuojamas BCG vakcina. Antituberkuliozinis imunitetas susiformuos po 6 savaičių.
Jei motina nėra asociali ir laikosi higienos bei jos pačios būklė nėra sunki dėl TB, kūdikį jai leidžiama maitinti. Tačiau reikia laikytis labai griežtų higieninių reikalavimų: maitinant būti su respiratoriumi, vilkėti atitinkamą ligoninės aprangą (gulint stacionare) ir pan. Tik nuo asocialių motinų kūdikis izoliuojamas (kol ji taps nebaciliari), nes jis gali būti užkrėstas (jei dar to neįvyko). Maitinant krūtimi tam tikra (mažesnė) koncentracija vaistų, kuriuos vartoja motina, pateks su pienu kūdikiui. Tačiau manoma, jog tai jam nėra pavojinga. Tačiau jei vaikas gimė su tuberkulioze arba buvo ja užkrėstas po gimimo, šitos vaistų koncentracijos gydymui jam nepakaks, teks skirti papildomą gydymą.
Kokia tuberkuliozės profilaktika?
●Ligonių, sergančių aktyvia TB izoliavimas ir gydymas.
●Kūdikių visuotinis (Lietuvoje) vakcinavimas BCG vakcina 1-2 gyvenimo dieną.
●Profilaktinė chemoterapija izoniazidu (6-12 mėn.) vaikams ir paaugliams.
●Plaučių rentgenogramos atlikimas motinai tuoj po gimimo (rekomenduotina).
Tenka pabrėžti, jog vakcina neapsaugo nuo užsikrėtimo TB, tik padeda išvengti sunkių TB formų (TB meningito, generalizuotos TB).
Ar TB gali būti paveldima?
TB nėra paveldima liga, ja yra užsikrečiama. Laiku diagnozavus, jei TB sukėlėjai nėra atsparūs antituberkulioziniams vaistams, įmanoma visiškai pasveikti be vėlesnio ligos atsinaujinimo.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
