Renata Jampolskė: „Vaikystėje svajojome turėti šuniuką, todėl mūsų Viltė turi 3“

Mes turime visą būrį augintinių: trys šunys, du katinai ir žuvytės

Aktoriaus Mariaus Jampolskio ir jo žmonos Renatos šeimoje auga šešerių Viltė. Apie dukros auklėjimą ir motinystės patirtį kalbamės su Renata.

Renata, kaip motinystė pakeitė jus pačią?

Kalbant apie matomus pokyčius, visų pirma pakeitė kūną – prieš nėštumą svėrusi 45 kilogramus, per laukimosi mėnesius priaugau daugiau nei pusę savo svorio – net 28 kilogramus! Kadangi nuo pat nėštumo pradžios labai sparčiai augo svoris, gydytojai skyrė gliukozės toleravimo tyrimą ir apie penktą mėnesį sužinojau, kad sergu gestaciniu diabetu. Išgirdusi diagnozę neverkiau – susikaupiau ir dariau viską, ką nurodė gydytojai. Sportas man buvo tarsi privaloma. Jei būčiau nelankiusi nėščiųjų sporto, tikriausiai būčiau priaugusi dar daugiau.

Iki tol su diabetu nebuvau susidūrusi, jaučiausi sveika, aktyvi, o laukdamasi turėjau daug ką sužinoti apie mitybą. Pavyzdžiui, koks produktų glikeminis indeksas, koks cukraus kiekis kraujyje. Po kiekvieno valgymo durdavau į pirštą ir matuodavau cukrų. Pamačiau, kaip tokie „nekalti“ patiekalai kaip koldūnai gali staigiai sukelti cukrų iki viršutinės ribos. Visą nėštumą teko labai atsirinkti, ką valgau.

Paskutiniais mėnesiais jaučiausi sunkiai, Marius juokdavosi, kad su kibiru mane užkels į antrą aukštą. Tindavo kojos. Bet oda atlaikė, neatsirado nė vienos strijos – galbūt dėl to, kad sąžiningai tepiausi visokiomis strijų profilaktikos priemonėmis. Svorį turėjau stebėti ne tik dėl pačios savo savijautos. Gydytojai sakė, kad reikia stengtis, jog vaikelis neužaugtų labai didelis, kad nebūtų sudėtinga pagimdyti. Bet Viltė gimė vidutinio svorio, o pagimdžius man praėjo ir gestacinis diabetas. Vėl galime valgyti mano močiutės gaminamus skaniuosius koldūnus.

Socialinių tinklų sekėjai dažniau jus mato ne valgančią, o besimankštinančią, besportuojančią.

Iki nėštumo dalyvavau televiziniame šokių projekte ir buvau labai geros fizinės formos. Po projekto nenorėjau jos prarasti, tad išmokau maitintis lengvu, nekaloringu maistu. Pavyzdžiui, žaliomis salotomis su tunu. Paskui buvo nėštumo laikotarpis, po kurio kūnas ilgokai nenorėjo atsistatyti,sugrįžti į buvusias ribas.

Dėjau pastangas atsikratyti likusių kilogramų. Tuo metu mes gyvenome kaime, kuris manęs per daug  nežavėjo, daug laiko būdavau viena, nes Marius koncertuodavo ar filmuodavosi. Vaikščiodavau po Trakų Vokės apylinkes su vežimėliu. Nuo dviejų mėnesių pradėjau Viltę vežioti į baseiną, paskui atradau sporto užsiėmimus mamoms su kūdikiais. Bet svoris lengvai nekrito net ir pradėjus sportuoti. Į tokią pat fizinę formą, kokia buvau iki nėštumo, grįžau tik prieš gerus 10 mėnesių.

Šie metai man buvo sunkūs – netekau tėčio. Po jo laidotuvių kitą dieną Marius turėjo išvažiuoti dalyvauti TV projekte „Burbulas“. Likome su Vilte dviese, ir kad nepulčiau į depresiją, ėmiau kasdien sportuoti. Kaip tik po karantino atsidarė sporto klubai, ir ėmiau lankyti grupines treniruotes 5–6 kartus per savaitę. Aš mėgstu intensyvias grupines treniruotes, kur dirbame ir su svareliais, ir stepais. Man sportas buvo savotiška užsimiršimo forma, o rezultatas apstulbino mane pačią – per du mėnesius netekau 12 kilogramų. Kai Marius grįžo namo po dviejų mėnesių, vos mane pažino.

Tėčio ir dukrytės laikas – važiuojant į būrelius

Tiesą sakant, niekada nekompleksavau dėl tų kelių kilogramų, greičiau primenu heroję iš filmo „Aš graži“. Ten sporto klube susitrenkusi galvą mergina save pradeda matyti kaip tikrą gražuolę. Aš taip save mačiau visada (juokiasi). Ir su tais papildomais kilogramais jaučiausi graži ir seksuali. Tačiau dabar vaizdas veidrodyje jau objektyviai džiugina. Atsirado raumenys, tvirtas pilvo presas. Ir gera savijauta, tas lengvumo jausmas! Dabar valgau du kartus per dieną – pietauju ir vakarieniauju. Tai vadinamasis protarpinis badavimas.

Ar toks pavyzdys veikia kitus šeimos narius?

Marius nesportuoja, bet šiemet nuo naujų metų žadėjo pradėti! O dukra lanko futbolo būrelį darželyje ir šokių būrelį studijoje, tad jai judesio pakanka. Be to, Viltė mokosi dainuoti – tą būrelį ypač mėgsta, niekada nėra sakiusi, kad nenori važiuoti. Visos darbo dienos užpildytos būreliais ir visokia veikla. Kai nėra koncertų, Marius vežioja į būrelius ir tada jie praleidžia laiką tik dviese – nauja patirtis. Pastebiu, kad pastaraisiais metais jų ryšys labai sustiprėjo.

Ar Viltei patinka lankyti darželį? Ar lengva buvo adaptacija?

Viltė darželį pradėjo lankyti nuo trejų metų. Prieš antrąjį jos gimtadienį įstojau studijuoti, tad metus dukrytę namuose prižiūrėdavo mano močiutė.  O nuo trejų ją išleidome į privatų darželį, nes valstybinio negavome. Darželis buvo šalia mano kolegijos, po paskaitų palaukdavau, kol baigsis Viltės užsiėmimai. Ji toks vaikas, kuriai kompanijoje gerai, tai ir adaptacija darželyje buvo lengva. Nuvedžiau pirmą dieną ir pasiėmiau prieš pietų miegą – buvo neramu, kaip ji jausis naujoje aplinkoje. Bet auklėtoja pasakė, kad ji jaučiasi kaip čia buvusi, ir kitą dieną liko miegoti visai dienai. Kai keitėsi darželis (vėliau gavome valstybinį), mes išgyvenome, kaip čia bus, bet ji labai lengvai adaptavosi ir naujoje vietoje.

Gyvenate kaime…

Dabar jau nebe, nes nusprendėme persikelti arčiau miesto į kotedžą. Gyventi nuošaliai kaime buvo Mariaus idėja. Jam reikėjo namo ir kiemo. Ieškodami pirkti, nuvažiavome į gatvinį kaimą netoli Trakų Vokės. Namas buvo geras, aura gera, medžio kvapas, bet labai nuošali vieta, todėl pasakiau : „Mariau, tikrai ne“. Jis pasakė: „Gerai“, bet nuvažiavo į banką ir sutvarkė pirkimo dokumentus. Aš daug laiko jaukinausi tą vietą, bandžiau ką nors keisti. O kitus dvejus metus bandžiau įkalbėti namą parduoti. Ir kai jis sutiko parduoti, pasakė: „Tokių laimingų tavo akių dar nebuvau matęs“. Pabėgome iš kaimo, man norėjosi būti tarp žmonių, bendrauti su kitomis jaunomis šeimomis, norėjosi, kad Viltė turėtų draugų. Dabar gyvename miesto teritorijoje. Kotedžų kvartalas yra aptvertas tvora, vaikai gali žaisti saugioje teritorijoje, eiti vienas pas kitą į svečius, pliuškentis pripučiamame baseiniuke. Kartais su draugais ateina pavalgyti pas mus, kartais visi nubėga pas kitą draugą. Man irgi smagu, nes galiu išgerti kavos su kaimynėmis.

Marius ilgai nenorėjo pripažinti, kad mūsų šeimai čia gyventi geriau, bet pastaraisiais metais ir jis sutinka, kad sprendimas persikelti buvo teisingas. Gal vienu metu ir jautėsi nuskriaustas – jam po koncertų norisi ramybės, vienatvės.

Mums patinka, kad namai pilni augintinių, jie džiugina, nepaisant plaukų kiekio ant grindų ir baldų

Ar Viltė turi kokį augintinį?

Mes turime visą būrį augintinių: trys šunys, du katinai ir žuvytės. Pirmasis šuo – Aliaskos malamutas Luna – atsirado, kai dar gyvenome dviese. Su Mariumi jį nusipirkome po metų draugystės. Vienu metu savanoriavau gyvūnų prieglaudoje „Lesė“, ir to savanoriavimo pasekmė – antrasis mūsų šuniukas, kaip juokais vadinu, senamiesčio kilmingosios veislės. Kieminukas. Prieglaudoje pamačiusi Džeką supratau, kad man jo reikia. Įkalbėjau Marių jį paimti laikinai globai, bet kai vežiausi namo, šuniukui sakiau: „Tu, mielasis, jau ten niekada nebegrįši“. O trečią mūsų šunį iš prieglaudos parvežė  Marius. Jam negalima turėti reikalų su gyvūnais! (juokiasi). Marius filmavosi televizijos kalėdinėje vinjetėje, kurios siužetas buvo toks: žmonės atidaro dėžutę, o ten šuniukas. Šuniukas filmavimui taip pat buvo paimtas iš „Lesės“ prieglaudos.  Tai po filmavimo Marius ir parsivežė jį namo. Man buvo tas pats, du ar trys, – sureagavau normaliai.

O katinai mūsų namuose atsirado gimus Viltei. Mes su Mariumi tokie šunininkai, sakome, tegul dukrytė būna kačiukų mylėtoja. Toli ieškoti nereikėjo – kaimynų katė atsivedė vadą, o kadangi neišsirinkome, balto ar juodo kačiuko norėtume, paėmėme abu. Bet prieš pat išsikraustant iš namo vieną kačiuką partrenkė mašina, o kitą teko dėl ligos užmigdyti. Verkiau tų katinėlių, kas beliko – tik nuvažiuoti į prieglaudą ir paimti kitus du katinėlius. Pasiėmėme kūdikėlius, du mažus broliukus, o dabar jie užvaldę visus namus.

O žuvytės – mano noras, kartą netyčia nuvažiavau į Kalvarijų turgų mėsos ir vaisių, o grįžau su akvariumu ir žuvytėmis.

Mums patinka, kad namai pilni augintinių, jie džiugina, nepaisant plaukų kiekio ant grindų ir baldų. Juokėmės, kad vaikas gims ir bus su veltinukais, nes plaukų namuose pilna. Bet galbūt dėl tų augintinių Viltė ir auga tokia sveika? Per savo gyvenimą Viltė sirgo vos porą kartų – kūdikystėje trijų dienų karštine ir vėliau vėjaraupiais. Skaičiau, jei nori, kad vaikas augtų sveikas, su naujagimiu turi eiti į vietas, kuriose daug gyvūnų. Net ir į zoologijos sodą. Taip vaikas gauna skirtingos mikrofloros ir auga atsparesnis.

Viltė auga apsupta gyvūnų kaip koks Mauglis, dažnas vaizdelis – ji sėdi ant sofos ir žiūri televizorių, o jai ant pilvo miega katinas. Ji gyvūnų neskriaudžia, netampo. Kartais sako, kad dar nori paukštelio ar kiškučio, gyvalazdės, bet kol kas apsiribojame tuo, ką jau turime. Manau, mūsų namai pilni gyvūnų todėl, kad vaikystėje nei man, nei Mariui tėvai neleido auginti šuniuko ar kačiuko. O aš juos nuo mažumės taip mėgau, išglostydavau visas kiemo kates. Tėvai mane vadino šunų ir kačių karaliene.

Esate drabužių kūrėja. Ar dukra yra įkvėpimo šaltinis kuriant vaikišką madą?

Dukros gimimas buvo spyris į užpakalį pradėti kažką rimtai veikti, studijuoti, ir ne šiaip studijuoti, o pasiekti geriausią rezultatą, kad dukra turėtų kuo didžiuotis. Kai kūriau baigiamąją kolekciją, mane įkvėpė dukros ir jos promočiutės bendravimas. Kolekcija vadinosi ,,Side to Side“ (lietuviškai pavadinau „Jungtys“). Kolekcija buvo apie tai, ką mums duoda seneliai ir ką  seneliams reiškia bendravimas su anūkais. Seni žmonės ilgiau gyvena, o vaikai gauna emocinį stabilumą, daugiau sužino apie gyvenimą, apie tėvų ir senelių vaikystę.

O dabar dirbu vaikų jutubo kanale – šis smagus darbas irgi susijęs su vaikais.

Ginta Liaugminienė, Irinos Bedulskos nuotraukos

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − = keturi

Kitos temos: