Kai šeimoje atsiranda kūdikis, šuo gali imti pavydėti. To nebus, jeigu iš anksto pasiruošite

Šuo

Šuo kūdikį pamils greičiau, kai supras, kad mažyliui atsiradus dėmesys šuniui nesumažėjo

Kai šeimoje atsiranda kūdikis, šuo gali imti pavydėti. To nebus, jeigu tam iš anksto pasiruošite.

4 mėnesiai iki kūdikio gimimo

Ekspertai teigia, kad, likus 4 mėnesiams iki kūdikio atėjimo į šeimą, reikėtų šunį pamažu supažindinti su nauja patirtimi, su kuria jis sudurs parsivežus kūdikį į namus.

Šunį reikėtų išmokyti šių įgūdžių:

Atsisėsti ir sėdėti.

Atsigulti ir gulėti.

Nešokinėti pasitinkant įeinančius.

Negriebti numesto daikto.

Ateiti, kai pakvies.

Nueiti, kai pasakoma „šalin“.

Dresūros specialistai pataria, kaip šunį išmokyti minėtų įgūdžių. Internete rasite dresūros pradžiamokslių, nevenkite ir pasikonsultuoti su dresuotojais, ypač, jei laukiate vaiko. Kai šuo bus išmokytas naujų įgūdžių, jis jums netrukdys žindyti, nešokinės, kai vaikštote su kūdikiu ant rankų, jį bus lengviau patraukti nuo sėdinčio ant grindų ar ropojančio kūdikio, jis negriebs kūdikio mėtomų žaislų.

2 mėnesiai iki kūdikio gimimo

Daugelis šunų išgyvena nerimą, kai jų gyvenimo būdas kardinaliai pakeičia. Likus dviem mėnesiams iki kūdikio gimimo, šunį pradėkite pratinti prie galimų pokyčių. Jei galite numatyti, kaip pasikeis jūsų dienotvarkė, kai gims kūdikis, pradėkite šunį lėtai pratinti prie naujo tvarkaraščio.

Tarkime, jei planuojate pasnausti po pietų, kai kūdikis miega, pradėkite retkarčiais pasnausti dienomis ar vedžioti šunį kitu, nei jam įprasta, laiku. Tegul šuo įsidėmi pokyčius.

Gyvenimas su kūdikiu gali būti įtemptas ir kartais nenuspėjamas, todėl dera šunį ruošti mažiau nuosekliam dienos grafikui. Pavyzdžiui, jei jis kiekvieną rytą 7:00 val. gauna pusryčius, pradėkite jį šerti atsitiktinai nuo 6:00 iki 10:00 val. Jeigu buvo įprasta su šunimi pažaisti kelis kartus per dieną, – trumpinkite žaidimų laiką ir kartų skaičių.

Mėnuo iki kūdikio gimimo

Iki kūdikio gimimo leiskite šuniui pamatyti ir pauostyti mažyliui skirtus daiktus – lovytę, vežimėlį, automobilio kėdutę, drabužėlius, sauskelnes, barškutį ir pan. Jei esate pastebėję, kad šuo jautriai reaguoja į jam nepažįstamus garsus, jis gali išsigąsti išgirdęs kūdikio verksmą. Kad taip neatsitiktų, įsigykite tikroviškų kūdikio verksmo įrašų ir įjunkite. Kai groja įrašas, skirkite šuniui daug dėmesio, skanėstų ir bet ko kito, kas tik jam patinka. Po 5–10 minučių nustokite klausytis ir maždaug pusvalandžiui nekreipkite dėmesio į šunį. Įrašų klausykitės kelis kartus per dieną.  Šuo, užuot bijojęs verksmo garso, išmoks jo laukti, nes tai bus susiję su dėmesiu jam ir skanėstu. Jei išbandžius šią procedūrą pastebėsite, kad šuo tikrai bijo kūdikio verksmo, pradėkite įrašo klausytis nuo labai mažo garso. Kai šuo pripras prie mažo garso, palaipsniui garsumą didinkite. Duokite šuniui skanukų kaskart, kai jis girdi kūdikio verksmo garsus.

Kai kurie psichologai pataria įsigyti tikrovišką lėlę ir su ja rodyti, ką veiksite su kūdikiui, pvz., kaip maitinsite, nešiosite, perrenginėsite ir pan. Šuo greitai sužinos, kad lėlė nėra tikras kūdikis, tačiau jo parodytos reakcijos padės nustatyti, kuriems jo paklusnumo įgūdžiams įtvirtinti turėtumėte skirti daugiau dėmesio iki kūdikio gimimo. Šuo gali pašokti, kai pakelsite lėlę ir laikysite ją ant rankų. Geras sprendimas yra pasakyti šuniui komandą „sėdėt“ ir „gulėt“ kai tik pakeliate ar laikote lėlę. Šuo gali panorėti lėlę krimstelti, manydamas, kad tai yra žaislas. Ryžtingai pasakykite komandą „šalin“ ir nedelsdami nukreipkite šuns dėmesį į kokį nors jo žaislą, o kai pradės žaisti, duokite skanėstą. Taip išmokykite šunį būti itin švelnų viskam, ką laikote ant rankų.

Šuo

Mokslininkų tyrimai parodė, kad vaikai, augantys šeimose, kuriose gyvena naminiai gyvūnai, ypač šunys, yra sveikesni už augančius be augintinių

Dar kelios svarbios taisyklės iki kūdikio gimimo

Jei šuo buvo įpratęs miegoti su jumis viename kambaryje ar net kartu, įpratinkite jį miegoti kitame kambaryje. Jei nenorite, kad šuo šokinėtų ant jūsų, kai nešiojate kūdikį ar laikote jį savo glėbyje, nešiokite lėlę ir šuniui priminkite jį mokytų komandų.

Šuo turėtų būti įpratintas neiti į kūdikio kambarį. Tai reikia padaryti iki kūdikio gimimo. Lengviausi būdai tai padaryti yra išmokyti šunį sėdėti ar likti prie durų, laikyti uždaras būsimo kūdikio kambario duris arba tarpduryje įstatyti aukštą tinklinę užtvarą. Jei nėra galimybės kūdikiui skirti atskirą kambarį, šuns gultą padėkite kuo toliau nuo kūdikio lovos. Tam, kad įpratintumėte šunį pamilti jam skirtą vietą, jo gulte kelis kartus šuniui nematant padėkite skanukų. Jų norėdamas šuo įpras vis dažniau ir dažniau būti ten, kur yra tikimybė juos aptikti.

Jei teks būti su šunimi viename kambaryje, kai kūdikį žindysite ar migdysite, įpratinkite šunį ramiai leisti laiką. Pabandykite šuniui padovanoti naują kramtomąjį kaulą ar skanėstą, kai jis ramiai guli savo vietoje. Taip išmokysite šunį mėgautis jūsų draugija ir būti savo vietoje. Jei šuo neklauso, pabandykite jį pririšti prie sunkaus baldo ar kablio, įsukto į grindjuostę.

Kai kuriems šunims kūdikio lova ar vežimėlis gali atrodyti ideali vieta miegui. Jei šuo bando pašokti uždėdamas priekines letenas ant mažylio lovos, nedelsdami sudrauskite. Po to paimkite šunį už apykaklės pavadėlio ir nuveskite nuo lovos. Jei manote, kad šuo gali bandyti įlįsti į lopšį, kai jo neprižiūrite, į kūdikio kambario tarpdurį įdėkite aukštą tinklinę pertvarą arba šunį pririškite taip, kad nepasiektų lovos.

Vaikas ir šuniukas. Skaitykite ČIA

Vaikas ir kačiukas. Skaitykite ČIA

Vaikas ir naminiai paukščiukai. Skaitykite ČIA

Vaikas ir vėžliukas. Skaitykite ČIA

Kūdikis jau namuose

Gimusio kūdikio pirmuosius dėvėtus marškinėliustegul tėtis parneša į namus ir padeda juos netoli augintinio maitinimui skirto dubenėlio. Kai šuo bus susipažinęs su naujo šeimos nario kvapu, jam bus lengviau jį priimti.

Kai su kūdikiu grįšite iš gimdymo namų, tegul į namus pirmas įžengia šuniui pažįstamas žmogus, tam kad jis galėtų jaudulį ir susitikimo džiaugsmą, šokinėjimo energiją išlieti pirmam įėjusiam. Po minutės kitos į namus gali įeiti gerai nusiteikusi mama. Šunys puikiai moka skaityti kūno kalbą, suvokia nuotaikas. Šuo neturi suprasti, kad kūdikis kelia mamai nerimą. Šunį kalbinkite švelniu, linksmu balsu. Už gerą elgesį apdovanokite skanėstu.

Šuniui su nauju šeimos nariu leiskite susipažinti tame kambaryje, kuriame šuniui leidžiama būti. Atsipalaidavusi atsisėskite su kūdikiu ant rankų. Tegul tėtis atveda šunį, laikydamas už trumpo, tačiau neįtempto pavadėlio. Leiskite šuniui apuostyti kūdikio kojas. Šuniui duokite skanėstą. Atsistokite ir nueikite į kūdikio kambarį ir visuomet, kai iš jo išeinate į tarpdurį įdėkite tinklinę pertvarą. Tėtis tegul šuns dėmesį nukreipia į naują kramtomąjį kaulą ar kitą žaislą. Supažindinimo pratimą atlikite kelias dienas.

Elkitės kaip su pavydžiu vaiku

Šuo kūdikį pamils greičiau, kai supras, kad mažyliui atsiradus dėmesys šuniui nesumažėjo. Kai žindote ar maitinate kūdikį, šuniui duokite ėdalo, kai žaidžiate su mažyliu, – leiskite šuniui būti kartu ir užsiimti savo žaidimu ar tiesiog jus stebėti. Kai einate pasivaikščioti, eikite kartu.

Kūdikio priežiūra pasunkėja, kai šuo nuolat painiojasi po kojomis, reikalauja glostymo ir žaidimo su juo. Kad visiems būtų paprasčiau ir saugiau, mokykite šunį pasitraukti, kai kūdikį pervystote, maudote, dirbate virtuvėje.

Jei šuo sunerimsta, kai kūdikis pravirksta, augintiniui tuojau duokite skanėstą. Tai kartokite, nes šuo turi sužinoti, kad kūdikio garsai nieko blogo nerodo.

Jei šuniukas blogai elgiasi

Blogai socializuoti šunys būna agresyvūs kūdikiui, jo nepripažįsta, bijo. Kaip išvengti neprognozuojamų pasekmių, pasitarkite su dresuotoju. Kai kurie šunys tampa agresyvūs saugodami savo maistą, žaislus ar kramtydami kaulus. Kūdikiai ir maži vaikai nesupranta, kodėl jie turėtų palikti šuns daiktus ramybėje. Taip pat jie ignoruoja šuns įspėjamuosius ženklus – urzgimą, dantų rodymą, lojimą, nes mažyliams jie atrodo juokingi. Šuns ženklų nepaisymas gali sukelti pražūtingų pasekmių. Niekada vaiko nepalikite su ėdančiu ir kitais savais reikalais užsiimančiu augintiniu.

Už agresyvų elgesį šuns nebauskite, nes greitai augintinis suvoks, kad kūdikis ar mažas vaikas yra bausmės priežastis. Šuns nebauskite už urzgimą, dantų rodymą, lojimą ar kitokį agresyvų įspėjimą. Jei slopinsite šuns perspėjimo signalus, jie gali išnykti – ir jūs nesužinosite, kada šuo jaučiasi nejaukiai ar agresyviai. Dėl to labai padidės staigaus įkandimo rizika. Kol šuo urzgia, jūs turite galimybę pašalinti vaiką iš jo akiračio. Kaip pakeisti šuns elgesį kūdikio atžvilgiu, pasitarkite su patyrusiu dresuotoju.

Kūdikis pradėjo ropoti

Kai kūdikis pradeda sėdėti, ropoti, tenka vėl pareguliuoti jo ir šuns bendravimą. Kūdikis tyrinėdamas aplinką, griebia, kiša, traukia, trenkia. Todėl būtina šunį pripratinti prie šiurkštaus ir net skausmą sukeliančio kūdikio elgesio. Kūdikis, nežinodamas kaip elgtis, gali griebti priėjusį šunį, patempti jo ausis, uodegą, pastumti, ranka suduoti. Šuniui tai nepatinka, ir jis gali tapti neprognozuojamas. Kad taip neatsitiktų, šunį dera paruošti tokio kūdikio elgesio toleravimui. Švelniai pabaksnokite šunį ir duokite skanėstą. Švelniai patempkite kailį, ausį, uodegą ir duokite skanėstą. Švelniai suimkite, sugriebkite odą, ją spustelkite ir duokite skanėstą. Taip šunį treniruokite 4–8 kartus per dieną apie 5 minutes kiekvieną kartą ir kiekvieną kartą duokite skanukų. Taip šuo įpras iškęsti jam nemalonius veiksmus ir lauks skanėstų.

Šunį gali gąsdinti kūdikio ropojimas, nes jis nėra matęs keturpėsčia vaikščiojančio žmogaus. Ropokite link šuns. Kai tik jis pakels galvą, kad pažvelgtų į jus, paglostykite ir duokite skanėstą. Taip treniruokitės kelis kartus per dieną 7–10 dienų. Galų gale šuo pradės tikėtis linksmybių ir gėrybių, kai pamatys, kad jūs ropojate jo kryptimi. Visi šeimos nariai turėtų dalyvauti šiame pratime.

Kai tik pastebėjote, kad šunį sujaudino kūdikio ropojimas arba kiti veiksmai ir jis parodė agresyvumo apraiškas, paimkite vaiką ant rankų, o šuns paprašykite išeiti. Mokykite šunį pasitraukti nuo kūdikio, kai jam nepatiks jo elgesys. Šuo turi turėti saugią zoną, kurios kūdikis nepasiekia, kad ir ant sofos padėtą kilimėlį, ant kurio jis yra įpratęs ilsėtis.

Kūdikį mokykite gerbti šunį

Mažyliui parodykite, kaip atrodo švelnus, malonus glostymas. Kūdikiui neleiskite spausti, mušti šuns, jam gnybti, spirti, bandyti ant jo pajoti, mėtyti į jį žaistų, gąsdinti, erzinti.

Patyrę dresuotojai rekomenduoja niekada nepalikti augintinio ir kūdikio vienų, kad ir kaip pasitikėtumėte šunimi. Vaikų iki 7 metų niekada negalima palikti be priežiūros su augintiniu.

Pagyvenę ir turintys sveikatos problemų šunys sunkiau prisitaiko prie pradėjusio ropoti ar vaikščioti kūdikio. Toks šuo gali tapti neprognozuojamas, vos tik jį mažylis paliečia. Dėl to visuomet būkite pasiruošę atskirti šunį nuo vis judresnio vaiko. Nenuilstamai mokykite šunį būti ten, kur vaikas jo nepasiekia.

Augintiniai gali į namus parnešti užkrečiamųjų ir parazitinių ligų sukėlėjų. Todėl po kontakto su augintiniu būtina kruopščiai tekančiu vandeniu su muilu plauti rankas ir formuoti šį įprotį vaikams. Ir augintiniui, ir vaikui neleiskite bučiuotis, vaiką išmokykite užsidengti veidą, kai tik šuo pabandys jį palaižyti. Taip pat svarbu reguliariai maudyti gyvūnus, rūpintis jų švara. Būtina periodiškai pas veterinarą tikrinti gyvūno sveikatą, jį skiepyti, duoti vaistų nuo kirmėlių.

Mokslininkų tyrimai parodė, kad vaikai, augantys šeimose, kuriose gyvena naminiai gyvūnai, ypač šunys, yra sveikesni už augančius be augintinių. Taip pat įrodyta, kad su keturkojais gyvenantys vaikai lengviau bendrauja, nes gyvūnai jiems padeda įveikti stresą ir nerimą.

Parengė doc. Algimantas Vingras

Bruknė, Cukris ir Bela – draugų trijulė

Vilniečiai Rūta ir Žilvinas Bendoraičiai, kaip patys sako, augina mylimiausią trijulę – 1 metų ir 4 mėnesių dukrytę Bruknę ir du baltuosius šveicarų aviganius Cukrį (6 m.) ir Belą (7 m.).

Šeima juokauja – pirma parepetavo su šunimis, po to atsirado ir vaikas.

Šuo

Baltieji šveicarų aviganiai gana lengvai pasiduoda dresūrai, dėl tinkamo kailio gali gyventi lauke (voljere), kur kas švelnesni nei vokiečių aviganiai, aktyvūs laisvalaikio leidimui gamtoje

Pasakoja Rūta:

Prieš įsigydami šuniukus, daug skaitėme, domėjomės ir gana ilgai svarstėme, kokią veislę pasirinkti. Prioritetas buvo draugiški vaikams šunys. Baltieji šveicarų aviganiai gana lengvai pasiduoda dresūrai, dėl tinkamo kailio gali gyventi lauke (voljere), kur kas švelnesni nei vokiečių aviganiai, aktyvūs laisvalaikio leidimui gamtoje.

Pirmasis pas mus atkeliavo Cukris, tada jam buvo 2 mėnesiai. Įsigijome iš veislyno. Po maždaug dvejų ar trejų metų internete atsirado skelbimas, kad žmonės dovanoja tos pačios veislės kalytę su dokumentais. Kalytė buvo draugiška ir labai nuolanki, bei ne itin prižiūrėta. Nedelsdami pasiėmėme, nes buvo aišku, kokia dalia kalytės lauktų pakliuvus į blogas rankas. Taip pas mus atsirado Bela. Veisti neketiname, jie geri draugeliai.

Bruknytė kol kas moka padaryti šuniukam „caca“, juokiasi, kai šuniukai laka vandenį iš kibiro, ir pati parodijuoja, puikiai įvaldžiusi garsą „au au au“. Dar Bruknė mosuoja rankute šuniukams, kad eitų į vietą. Dalintis žaisliukais dar neišmoko, bet Cukris su Bela ganėtinai kantrūs, ypač kai Bruknė išmoko juos drausminti (sava kalba kažką parėkaudama).

Iki vaiko gimimo nesijaudinome, kaip reikės šunims pristatyti Bruknę ir kaip jie susigyvens. Juk Cukris nuo mažumės pas mus. Jis matė draugų, giminių vaikus, o mes matėme, kaip jis bendrauja su jais, kaip reaguoja. Žmonės sauskelnės negalėdavo pakeisti be Cukriaus pagalbos. Jei tik mamos leisdavo, kūdikiai būdavo nubučiuojami. Ach, prisiminiau vieną bėdą! Mergytei iš rankutės buvo vafliuką pavogęs… švelniai, neužgavo. Patenkintas vaikas išdidžiai vafliuką laikė, o Cukris nepasikuklino pasivaišinti. Jei mieste kur stabteldavome, aplinkui iškart susirinkdavo vaikų būrys. Kitaip tariant, realiai matėme, kad bėdų Cukriui su vaikais nekils.

Bela nuolanki, ramaus būdo, jai svarbiausia būti šalia žmogaus. Kadangi pas mus pateko jau kiek vyresnė (apie trejų metų), ją iš pradžių stebėjome akyliau, bet nebuvo jokių ženklų pavydui, pykčiui, agresyvumui.

Mums didžiausią rūpestį kelia tiesiog šunų nerangumas, dydis. Nenorėdami nieko blogo, jie gali sukdamiesi vaiką nuversti ar vožtelti kailine uodega per veiduką. Todėl prižiūrime, kad taip nenutiktų.

Gyvename dviejų aukštų name, miegamasis yra antrame aukšte, laiptai su apsauginiais varteliais buvo įstatyti dar iki Bruknės. Tad miegamojo lova yra tabu šunims. Nors mažiukui Cukriui esame keliskart leidę įlipti į savo lovą naktį, kai stipriai žaibavo, griaudėjo. Šiandien to nebereikia, o Bela apskritai į audrą nereaguoja. Šunims negalima lipti ir ant sofos svetainėje. Jiedu turi savo gultukus ir galybę grindų. Yra taisyklė namie neloti, kad neprižadintų vaiko. Ir negalima lipti ant žaidimų kilimėlio.

Nuotraukos DŪDĖ FOTO

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − trys =

Kitos temos: