Gimdymas namuose – karšta ir „gyva“ tema. Ne kartą rašėme apie tokio gimdymo pavojus, bet išklausykime ir nusaikesnę nuomonę.
Mintimis dalinasi nėščiųjų mokyklos vadovas akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta
Gimdymas – tai ne tik biologinis reiškinys. Šio proceso metu moters psichologija irgi labai svarbi, ypač skausmo pojūčiui. Tai patvirtina mano atlikta gimdymo skausmo analizė ir sukurtas naujas gimdymo metodas. Deja, šis psichologinis veiksnys gimdymo metu mūsų specialistų dar nepakankamai vertinamas. Pasitaiko formalaus, o kartais ir nekorektiško elgesio su gimdyvėmis, gydytojai stokoja individualaus požiūrio į kiekvieną gimdyvę. Moteriai nėra galimybės artimiau susipažinti su akušere, kuri padės gimdymo metu, nes konsultacijose dirba vienos akušerės, o gimdymo namuose – kitos. Daugelyje civilizuotų šalių nėštumą prižiūri ir gimdymą priima ta pati akušerė.
Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad pagrindinė priežastis, skatinanti moteris gimdyti namuose, yra nepertraukiama kvalifikuota vieno specialisto priežiūra nėštumo ir gimdymo metu. Taip pat svarbi ir vyro gimdymo pagalba (pabrėžiu – gimdymo pagalba, o ne tik stebėjimas ar dalyvavimas), noras išvengti medicininių įsiterpimų gimdymo metu, o kai kurioms – negatyvūs įspūdžiai po buvusio praeityje gimdymo.
Pastebime, kad jauni žmonės kartais būna nepasiruošę tėvystės pareigoms, moterys gimdo nepasiruošusios, jos bijo skausmo. Moteris gali gąsdinti svetima gimdymo namų aplinka. Tokios moterys intuityviai jaučia, kad saugiausia joms gimdymo vieta yra namai. Tai lyg savisaugos instinktas, savotiškas psichoterapinis žingsnis, mažinantis baimės pojūtį. Šiuo atveju gimdymo baimė vaidina lemiamą vaidmenį ir atsiranda noras pabėgti nuo sumaišties, nuo žmonių ir būti su tuo žmogumi, kuriuo tiki.
Svarbus ir dar vienas veiksnys – vadinamoji akušerinė agresija. Tai ypač aktyvus, kartais nepagrįstas, gydytojų poreikis valdyti gimdymą – gimdymo sužadinimas be indikacijų, gimdymo skatinimas, vaisiaus vandenų nuleidimas be poreikio, rutiniškai naudojama epidūrinė nejautra, tarpvietės kirpimai, cezario pjūviai ir t.t. Kaip minėjau, tai viena iš pagrindinių priežasčių, skatinančių moteris pasirinkti gimdyti namuose.
Yra ir dar viena svarbi problema – tai psichologinė gimdymo namų atmosfera. Manau, šiuo metu čia silpniausia mūsų gimdymo įstaigų sritis. Todėl į gimdymą namuose reikėtų žiūrėti kaip į protestuojantį judėjimą. Tai intuityvi moters savisauga ir savo vaiko gintis nuo galimos akušerinės agresijos. Daugelio šalių patirtis (Olandijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir kt.), kur reglamentuotas namų akušerių darbas, liudija, kad gali lygiagrečiai egzistuoti dvi moterų gimdymų formos: ligoninėje ir namuose, teisiškai patvirtinus sąlygas. Šiuo metu atsiradęs judėjimas už gimdymus namuose turėtų paskatinti gimdymo namų personalą keisti situaciją, atkreipti didesnį individualų dėmesį į gimdyvę, į psichologinį personalo paruošimą. Reikėtų suprasti, kad gimdymai namuose – tai pasekmė. Jei suprasime ir pašalinsime gimdymų namuose priežastį, jų sumažinsime iki minimumo.
Senovėje nebuvo tokio supratimo kaip „gimdymas namuose“, nes visos moterys gimdė namuose. Mažai civilizacijos paliestose tautose iki šiol moterys taip gimdo.
Viduramžiais, vystantis miestams, daugėjo nesantuokinių, nelauktų vaikų, jais buvo stengiamasi ,,atsikratyti“. Ieškant išeities, pradėjo kurtis prieglaudos, kur tokios moterys galėjo gimdyti ir palikti savo vaikus vienuolėms prižiūrėti. Todėl prieglaudose buvo tikslinga turėti gydytoją, kuris padėtų gimdančioms moterims. Gydytojai, dalyvaudami normaliuose gimdymuose, palaipsniui įgijo daugiau kvalifikacijos, todėl šiuos gydytojus pradėjo kviesti ir esant komplikuotiems gimdymams namuose.
Kadangi keitėsi požiūris į gimdymus prieglaudose, kur moterys galėjo gauti pagalbą, pradėjo kurtis specialūs gimdymų namai. Vėliau jie virto universitetų bazėmis, ten buvo ruošiami gydytojai.
Tuo metu atsirado naujas, niekam nesuprantamas reiškinys – gimdančiųjų moterų karštligė, dėl kurios mirdavo daug gimdyvių. Kadangi tai tęsėsi apie porą šimtų metų, į gimdymą pradėta žvelgti kaip į ligą, kuri dažnai baigiasi mirtimi.
Pagaliau tik devynioliktojo amžiaus viduryje buvo nustatyta gimdyvių karštligės priežastis. Nuo to laiko gimdymo namai tapo uždaromis įstaigomis, turinčiomis ypatingą darbo režimą. Susidarė požiūris, kad gimdymas – ne natūrali organizmo funkcija, o liguistas procesas. Gimdymo namus vertino kaip ligonines, kuriose buvo griežti sanitariniai reikalavimai. Palaipsniui tokia tvarka tapo įprasta visose civilizuotose valstybėse, kadangi jau buvo įveikta moterų gimdymo karštligė. Į gimdymus namuose pradėta žiūrėti kaip į atgyveną, žemos kultūros išraišką.
Kai kuriose šalyse (Vengrijoje, Rusijoje, Lietuvoje) gimdymas namuose kvalifikuojamas kaip nusikalstama veika. Tie asmenys, kurie teikia pagalbą gimdyvėms namuose, nežiūrint į tai, kad jie yra kvalifikuoti gydytojai arba doulos (labai populiarios specialiai apmokytos gimdymo pagalbininkės užsienyje), tampa teisėsaugos organų persekiojami.
Naujagimių mirčių statistiniai tyrimai, atlikti Danijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje parodė, kad, pagal daugelį rodiklių, gimdymas namuose mažai pavojingas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje gimdymų namuose naujagimių mirtingumas (1986) – 9,5/1000, tuo tarpu gimdymų namuose – 22,9/1000; Olandijoje (1988) – 0,09/1000, atitinkamai – 0,9/1000.
Kai kuriose šalyse, kur yra gerai organizuota gimdymo pagalba, visuomeniniai moterų judėjimai iškovojo teisę norinčioms gimdyti namuose. Pavyzdys gali būti Vokietijos patirtis. 1994 m. įstatymas įteisino teisę akušerėms prižiūrėti nėščias ir gimdančias namuose moteris. Be to, Sveikatos apsaugos ministerija ir viena iš pagrindinių medicinos draudimų kompanijų finansavo 1148 nėštumų ir gimdymų namuose tyrimą. Ypatingas dėmesys buvo skirtas akušerių kvalifikacijai: ar jos gerai įsisavinusios metodus, leidžiančius laiku išaiškinti rizikingus atvejus nėštumo ir gimdymo metu. Šio tyrimo išvados parodė, kad, jei tinkamai pasiruošta gimdymui namuose, kur kas rečiau tenka teikti skubią medicininę pagalbą, be to, tokie gimdymai reikalauja mažiau išlaidų. Draudimo kompanija, moteriai pageidaujant gimdyti namuose, apmoka jai pusę gimdymo sumos. Šiandien Vokietijoje yra apie 5 tūkstančiai nepriklausomų akušerių, o moterys turi pasirinkimo teisę.
Anglijoje gimdymų namuose istorija buvo panaši, tačiau ir ten moterys iškovojo pasirinkimo teisę.
Akušeres kvalifikaciją kelia atlikdamos praktiką gimdymo namuose. Čia būtina reguliari akušerių atestacija, kuri patvirtina jų kvalifikaciją. Jei gimdymo metu atsiranda sutrikimų, akušerė su gimdyve vyksta į kliniką ir turi teisę ten padėti „savo“ gimdyvei pagimdyti ir toliau ją prižiūrėti po gimdymo.
Šiame straipsnyje aš kalbu apie profesionaliai paruoštus specialistus, akušeres ir gydytojus, kurie teikia moteriai gimdymo pagalbą namuose. Jie susipažįsta su gimdyvės šeima, kruopščiai ruošia moteris gimdymui, nuolat kelia savo kvalifikaciją – lanko seminarus, konferencijas, keičiasi patirtimi su kolegomis. Deja, ir jie neapsaugoti nuo besikeičiančios akušerinės situacijos. Šeimas, nusprendusias gimdyti namuose, perkalbėti beveik neįmanoma. Su tuo aš esu susidūręs savo praktikoje. Galima būtų teigti, kad tokias moteris lengviau būtų įtikinti gimdyti ligoninėje, jeigu, pasikeitus situacijai, jas toliau galėtų prižiūrėti ta pati akušerė gimdymo namuose. Šioje situacijoje tokia gimdymo pagalba būtų palankiausia.
Izraelyje vienuose gimdymo namuose sukurtas specialus centras – „Gimdymo namai be gydytojų“.
Akušerės ruošia moteris ir jos pačios priima gimdymus. Tai labai svarbu gimdymo metu. Šį centrą nuo gimdymo namų skiria tik durys: jeigu skubiai reikalingas gydytojas, jis atvyksta per kelias sekundes. Tai „gimdymas namuose“ pagal savo atmosferą, tačiau čia yra galimybė skubiai gauti kvalifikuotą pagalbą.
Tai gali būti gera alternatyva tikriems gimdymams namuose. Suprantama, kad toks akušerių darbas yra įtemptas, todėl jie turi būti atitinkamai apmokomi.
Savo seminaruose neskatinu moteris gimdyti namuose, tik supažindinu su galimais gimdymo būdais.
Pasirinkimą lemia moters intuicija, kur ji nori gimdyti. Aš už tai, kad reikia suteikti kvalifikuotą gimdymo pagalbą moterims, pasirinkusioms gimdymą namuose.
Kadangi, nežiūrint visų prieštaravimų, gimdymai namuose vis tiek išliks, kad ir kokios būtų alternatyvos, būtina šį procesą valdyti. Todėl sprendžiant klausimą apie gimdymus namuose, reikėtų sukurti vaiko ir motinos bei akušerės apsaugos sistemą.
- Gimdymus namuose turėtų priimti tik patyrę gydytojai ir akušerės.
- Šiam personalui paruošti būtinai turi būti įtrauktos ir psichologinės žinios.
- Akušerių atestaciją reikėtų atlikti kas 2–3 metus, būtinai prieš tai joms lankius kvalifikacijos kėlimo kursus. Atestuojama akušerė turėtų pateikti savo darbo analizę, įtraukdama 1–2 probleminius gimdymus. Tai padėtų geriau išaiškinti gimdymų namuose situacijas, kad toks gimdymas būtų kiek įmanoma saugus.
- Akušerės turi turėti teisę, iškilus problemoms, atvykti su moterimi į gimdymo namus ir toliau tęsti gimdymą prižiūrint gydytojui.
- Turi būti aiškiai nustatytos indikacijos gimdymą baigti gimdymo namuose, jeigu atsirastų nukrypimų nuo klinikinės eigos.
- Atlikus moteriai visapusiškus tyrimus, turi būti aiškiai nustatytos kontraindikacijos gimdymams namuose. Analizuojant gimdymus namuose, jau dabar jos išryškėjo. Tai moterys, kurių sumažėjusi imuninės sistemos funkcija, infekuotos moterys, kai sėdyninė vaisiaus pirmeiga, nepalanki psichosocialinė namų aplinka (prieštaravimai iš namiškių pusės, nepalankios higieninės sąlygos) ir gimdymui nepasiruošusios moterys.
- Ypatingas dėmesys, aiškinantis galimybę gimdyti namuose, turėtų būti tinkamaspasiruošimas gimdymui bei psichologinė atmosfera komandoje (moteris, vyras, akušerė, kas nors iš artimųjų). Gimdymų namuose sėkmė daugeliu atžvilgiu susijusi su moters psichiniu ir fiziniu pasiruošimu bei psichosocialinės aplinkos.
„Mamos žurnalas“
