Akvilė Kavaliauskaitė. Vytenio Kriščiūno nuotrauka
Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnus“ atranda ne tik Lietuvos skaitytojai – Metų knygos apdovanojimuose triumfavęs novelių rinkinys atstovauja Lietuvai „Europe Readr“ projekte, supažindinančiame pasaulį su šiuolaikine Europos literatūra.
„Atversk knygą geresnei ateičiai“ („Open a book for a better future“) – tokiu šūkiu prisistato Europos Sąjungos nacionalinių kultūros institutų tinklo (EUNIC) kuruojamas projektas. Iki paskutinės šių metų dienos – gruodžio 31-osios – europereadr.eu platformoje galima patirti, kuo gyvena Europa ir jos kūrėjai: Europos Sąjungos valstybėms atstovauja rengėjų pasirinkti rašytojai, pristatomi įvairaus žanro kūriniai – nuo romanų iki komiksų. Knygas šioje platformoje galima skaityti originalo ir anglų kalbomis.
Novelių rinkinį „Kūnai“ išleido BALTO leidybos namai, šiuo metu prekyboje jau ketvirtas tiražas. Pokalbis su Akvile Kavaliauskaite – apie tai, kaip „Kūnai“ įgauna naują kūną knygos herojams prabilus angliškai ir… hebrajiškai.
Kokie jausmai aplankė, kai „Kūnai“ sudomino ne tik lietuvius?
Smagu vien dėl fakto, kad tavo tekstai kam nors įdomūs. Iki šiol pasijuntu ypatingai, kai pamatau žmogų, rankose laikantį „Kūnus“. Džiugu, kad kažkas skyrė, rado laiko mano kūrybai. Kartais pagalvoju, jog rašymas – unikalus dalykas, nes per atstumą gali valdyti kito žmogaus mintis.
Knyga – vienpusis instrumentas, parašai ir nežinai, ką tavo tekstas paliks skaitančiojo galvoje. Visuomet galvoju, kaip žmogus turėtų jaustis skaitydamas vieną ar kitą vietą. Kur jis galėtų nustebti, kur jam pasidarytų liūdna, o gal linksma… Labai mažai kam duodu savo rankraštį, nenoriu, kad suveltų man galvą, bet jei patikiu tekstą, neklausiu, ar patiko, bet paprašau papasakoti, ką prisimena. Jei pamini vietą, kuri ir man atrodo svarbi, nudžiungu. Jei tai, kas man atrodė tik rišamoji istorijos medžiaga, nustembu. Maloniai. Prašau, kad mano draugas Šarūnas skaitytų prie manęs, ir stebiu jo veidą. Jei kaip nors reaguoja, prašau parodyti tiksliai, kas sukėlė tokią emociją.
Pirmiausia dvi novelės buvo išverstos į anglų kalbą ir publikuotos literatūriniame žurnale „Vilnius Review“. Rengėjai atsirinko, ką nori versti, ar ir pati pasakei savo žodį?
Su šio žurnalo redaktoriumi Mariumi Buroku tarėmės, kurios būtų įdomiausios užsienio publikai ir skirtingos. Pasirinkome „Viduje“, nes ji tarptautinė, pasakojama istorija galėjo nutikti bet kur, o „Niuansas“ – sovietinės praeities atspindys: apie aktorių, kuris trisdešimt metų vaidina tą patį vaidmenį.
Darėme ne vieną teksto redakciją, ypač buvo niuansų su „Niuansu“: šioje novelėje yra dalykų, kurie mums, užaugusiems sovietinėje erdvėje, suprantami tarp eilučių, užsienio skaitytojui tai nebus savaime aišku. Tarkim, mes žinome, kas sovietmečiu mums buvo Jugoslavija. Kaip be išnašų paaiškinti, kad mums tai buvo ne tik dar viena Europos valstybė? Vertimas – labai įdomus procesas, kai du žmonės ieško būdų, kaip tiksliau pateikti tekstą.
Sulaukei kitakalbių atsiliepimų?
Akvilė Kavaliauskaitė. Vytenio Kriščiūno nuotrauka
Turiu porą anglakalbių draugų, vienam jų, rašytojui, nusiunčiau. Jis nustebo, prisipažino, kad tikėjosi visiškai ne to. Aš juk kalbu angliškai su akcentu ir mintis kitaip dėstau, ir humoras kitoks. Galima būtų pasakyti, kad jis pažino, kaip aš kalbu lietuviškai.
Šias dvi noveles angliškai ir galima perskaityti Europos literatūrą pristatančiame europereadr.eu.
„Kūnų“ herojai prakalbo ir… hebrajų kalba.
Tai taip pat minėto „Europe Readr“ dalis – prie jo prisijungė ir Izraelis. Kai atsiuntė jau išverstas noveles, išsiverčiau per gūglą į anglų kalbą – supratau, jog ten tikrai mano rašyta: pažodinis tekstas. Jas įskaitys vietos aktoriai ir bus galima perklausyti europereadr-israel.info puslapyje bei populiariausiose tinklalaidžių platformose.
Ir tai dar ne viskas: Jungtinės Karalystės leidykla „Strangers Press“ tavo knygos pavadinimą pasirinko lietuvių trumposios prozos knygų serijai (leidybai taip pat rengiamos Virginijos Kulvinskaitės, Vido Morkūno, Jurgos Tumasonytės, Tomo Vaisetos knygos).
Tai, kad vadinasi „Kūnai“, manau, parodo, jog šita tema tarytum tvyro ore, yra aktuali. Vertėja jau dirba, tai bus mažesnė „Kūnų“ versija, tačiau beveik pusė knygos.
Užsiminei, kad tavo kūryba sudomino ir kino kūrėjus.
Kaip sako mano mama: kviečia – reikia eit, duoda – reikia imt, muša – reikia bėgt. Stengiuosi nežiūrėti labai kritišku žvilgsniu, jei žmonės nori ką nors daryti su mano kūriniu, jais pasitikiu ir atiduodu į jų rankas. Tegu daro taip, kaip jiems atrodo, nenoriu kištis ir rodyti savo nago.
Kai dirbau reklamos agentūroje, turėjau išmokti labai svarbią pamoką: idėjos yra visų. Negali savintis, jog tai sugalvojau aš, o kažką – jau kitas. Anksčiau ar vėliau kas nors sugalvos tą patį. Pasisekė, jei tau ta mintis kilo šiandien. Tokiu budistiniu požiūriu vadovavausi ir susitikdama su kino režisiere, kuri nori statyti trumpo metražo filmą pagal vieną iš mano novelių. Ji paklausė, ar gali šiek tiek koreguoti. Leidau daryti viską, ką tik nori. Svarbiausia, jog mano kūrinys inspiravo kito žmogaus kūrybą. Jei jau kažką nori daryti, turi daryti tai, ką nori jis, negaliu primesti savo minčių, o kaip tai daryčiau aš.
Šį rudenį vėl tapai studente – Vilniaus universitete pradėjai intermedialios literatūros studijas. Ar ryžtis tokiam žingsniui paskatino ir „Kūnų“ sėkmė?
Atėjau pasisemti idėjų. Visi mano darbai imlūs idėjoms. O jų neištrauksi kitaip, kaip nuolat mokydamasis, keisdamas aplinką, bendraudamas su naujais žmonėmis. Mano darbai – tekstų rašymas – tokie, kur labai lengva išsitaškyti. Kaskart labai daug savęs išgręži. Kai mokaisi savarankiškai, dažniausiai pleti informacijos lauką, kuris jau yra. Studijuoti pradėjau, nes norėjosi atsidurti laukuose, į kuriuos dar niekada nebuvau įžengusi. Kol kas atrodo, kad pavyko.
Apie knygą:
Ironiški, neregėtų fantazijų pilni Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnų“ tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas – tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.
Metų knygos rinkimuose „Kūnai“ pripažinti geriausia praėjusių metų knyga suaugusiųjų kategorijoje, 15min.lt geriausių metų knygų rinkimuose tapo finalininke lietuvių autorių grožinių knygų kategorijoje, taip pat pateko į kūrybiškiausių 2020-ųjų lietuvių autorių knygų dvyliktuką.
Irma Laužikaitė
