Kalėdiniai skaitiniai – apie piligrimystę ir ryšį su savuoju vidiniu vaiku

Berlyne gyvenanti rašytoja Lina Ever

Berlyne gyvenančios rašytojos Linos Ever kelio knyga užmirštu piligrimų keliu veda į akistatą su savimi ir ieško atsakymų į egzistencinius klausimus. Prieš keletą metų kelio knygų seriją pradėjusi autorės knyga „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ skaitytojų buvo sutikta itin palankiai ir tapo bestseleriu.

Išgirdusi legendą apie viduramžiais neregėtai populiarų Vakarų Europos piligrimų kelią Berlyno pašonėje, autorė išsiruošia patikrinti jo mistinių galių. Stebuklingo kraujo keliu kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų, tačiau šiandien juo žingsniuoja vos vienas kitas. Lina kaip mat randa pakeleivių, tad vieną gražią vasaros pradžios dieną, vos tik pasibaigus karantinui, keturios moterys užsimeta kuprines ant pečių ir leidžiasi į kelią.

Eina miškais, laukais, nuošaliomis gyvenvietėmis, nakvoja bažnyčiose ir parapijos namuose, patiria nuotykių, susiduria su sunkumais, sutinka keisčiausių žmonių, stebisi besipildančiomis svajonėmis, o pakeliui aptaria pačius įvairiausius gyvenimo klausimus. Kiekviena diena vis kitokia, euforiją pamažu keičia nuovargis, bažnyčios nebežada nušvitimo, neatsakytų klausimų tik daugėja, tačiau kasdien stiprėja moteriška bendrystė ir autorės ryšys su savuoju vidiniu vaiku.

Ištraukos iš knygos „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“

Einam keliu viena paskui kitą. Automobilių nedaug, mus aplenkę nulekia tolyn. Juose sėdintys žmonės gyvena visai kitoje dimensijoje. Mūsų keliai nesusisiekia. Piligrimo kelias visai kitoks.Mūsų kelyje, lyg prancūzų impresionistų paveiksle, iki pat horizonto driekiasi kalvoti rugių laukai. Tiems, kas lekia mašinoje, nesimato nei pritaškytų aguonų, nei sumirgančių rugiagėlių, jie negirdi, kaip pučiant vėjeliui šiugžda rugiai, ir nemato, kaip per juos slenka debesys – net nereikia pakelti akių. Jiems kelias – tai tik atkarpa, kurią reikia kuo greičiau ir paprasčiau įveikti. Mums kelias – labiau metafora, eilėraščio eilutė, paveikslo fragmentas. Kai žingsniuoji pėsčias, tas pilko asfalto tolyn vingiuojantis kirminas netgi gražus.

Norėčiau mokėti piešti. Kartais atrodo, kad pieštuku pasakyčiau tiksliau ir taupiau nei žodžiais. Į paveikslą pažvelgęs žmogus neturėtų irtis per žodžių srautą, jis iškart eina prie esmės, prie svarbiausio motyvo. Jam leista pasirinkti, kokią emociją sukels šis vaizdas.

Kartais galvoju, jog rašytojai pernelyg bruka savo nuomonę. Einu paskutinė mūsų lėtai ropojančioje voroje. Visos susikaupę, visos po vieną, visos su savais paveikslais. Jaučiuosi lyg mažas lėtai judantis taškelis, kurį dailininkas pamiršo nupiešti. Besistengiantis kuo mažiau ištrypti, palikti kuo mažiau pėdsakų. Keista, nuo vaikystės galvojame, kaip tapti kažkuo, kokį pėdsaką šiame pasaulyje palikti, kad kiti prisimintų, gal net žavėtųsi. O dabar einame ir

stengiamės nieko po savęs nepalikti, visas šiukšles susirinkti, net trupinius nuo stalelio nubraukti. Jaučiuosi tikra praeivė šiame gyvenime, o ne pasaulio užkariautoja, kokia norėjau tapti, kai buvau jaunesnė. Turbūt tam ir yra piligriminė kelionė, kad pajustum, jog esi tik vienišas keleivis šioje žemėje, kuriam niekas nepriklauso, daiktai telpa į kuprinę, nuolat laukia nežinomybė, kas bus toliau, kuris pasijunta laimingas, kai gauna pavalgyti, randa nakvynės vietą ir sutinka įdomių žmonių pakeliui. O labiausiai džiaugiasi, kad netrina batai. Man kairysis pradėjo spausti mažąjį pirštelį, bet negi kreipsi dėmesį į tokias smulkmenas.

Ir vis dėlto labiausiai iš visų išvardintų dalykų mane jaudina nežinomybė ir nuotykio nuojauta. Nė neįsivaizduojam, kas bus toliau, ką rasim kitoje bažnyčioje, kaip mūsų kūnas, protas, siela reaguos į kitą netikėtumą kelyje. Kelia nerimą ir tai, kaip aš reaguosiu į kitą dūrį žodžiais. Einame pernelyg atviros, turbūt tokia ir yra piligriminės kelionės prasmė, kad mokėtum priimti viską, kas nutiks, ką sutiksi pakeliui, kaip pasijusi. Ir kai esi atviras, pavieniai aštrūs žodžiai, net pasakyti be pikto linkėjimo, žeidžia ir verčia apmąstyti savo emocijas. Bet Ona vakar sakė, kad žmonės, kurie su mumis blogiausiai elgiasi, yra patys geriausi mūsų mokytojai. Taigi, Rimantė yra mano mokytoja ir mano išbandymas. Turime tiek daug bendro, galbūt tai ir sukelia trumpus blykstelėjimus.

Prisiartinu prie jos ir paklausiu, su kokiomis mintimis dabar einanti. Kartais labai įdomu štai taip, iš niekur nieko, paklausti, ką žmogus galvoja. Ir nustembu, kaip dažnai paklaustasis pradeda pasakotis. Nes turbūt smagu, kai kažkam rūpi, ką mes galvojame.

– Žinai, čia eidama šiek tiek jaučiuosi kaip vaikystės pasakoje. Mes ne einame, mes skrajojame po šias pievas kaip drugiai, mes ieškom nuotykių ir laiminam pakeliui sutiktus žmones, glostome gyvūnus. Argi ne nuostabu? – ji šypsosi plačiai. – Džiaugiamės viskuo, kikename iš mergaitiškų sąmojų ir vaikystės prisiminimų ir vis tik visos turime vieną tikslą.

– Ir kaip pasakose buriame valgį iš nieko, spėjame orą iš debesų, klausomės, ką mums sako paukščiai ir medžiai, – juokiasi priartėjusi Elzė.

 

Bažnyčios durys neužrakintos. Tokios mažos, kad net Elzė turi pasilenkti. Viduje patalpa nedidukė, suolų gal tik po šešis kiekvienoje pusėje, tokie seni, lyg prisimintų tuos, kurie čia sėdėjo prieš šimtmečius. Barokinis altorius paprastas, jaukus, tvarkingas, o lubos neįprastai žemos. Taip, tai primena jaukių namų didelę svetainę, kurioje telpa didžiulė šeima. Ralfas sako, jog būna, kad per mišias susirenka kokie penkiolika žmonių, per šventes gal net dvidešimt.

O kas pasakė, kad Dievui reikia didelių rūmų, kad jis užsuka tik į didingas prašmatnias katedras. Priešingai, kartais atrodo, kad tokiose mažose bažnyčiose jo daugiau, arčiau, čia jis – vienas iš mūsų, o ne kabančio palubėje paveikslo herojus, čia jo kančia sulig mūsų akimis, tad labiau paliečia, nei auksu spindinčiose koplyčiose.

Užsidedam spauduką ir trumpam nurimstame. Didis šios kelionės atradimas – paklūpėti tylint. Jei rašyčiau kokią gyvenimo patarimų knygą, būtinai įtraukčiau ir šį.

Jei nori kirsti atgal tam, kas tave įžeidė, pirma paklūpėk tyliai.

Jei jautiesi kviečiamas į kovą ir atrodo, kad visas pasaulis prieš tave susimokęs – paklūpėk.

Jei jautiesi nelaimingas, išduotas, apgautas, apleistas, nepulk iš karto savęs gailėti, o paklūpėk tylėdamas.

Jei jautiesi nieko gero šioje žemėje nenuveikęs, jei nori save pagraužti ir pakankinti už mažas ir dideles klaidas – pirma paklūpėk.

Jei jautiesi tiek daug gero visiems padaręs, bet niekaip nesulaukiantis dėkingumo – eik paklūpėti.

Jei jautiesi įstrigęs, stovintis kryžkelėje, nesulaukiantis ženklo – paklūpėk tyliai ir gausi visus atsakymus.

Jei nori viską mesti, keisti, pradėti naują gyvenimo etapą – paklūpėk tyliai prieš imdamasis permainų.

Klūpėjimas nėra bausmė. Nuolankumas nėra silpnumas. Turime sau kuo dažniau tai priminti.

Pakeliu galvą ir suprantu likusi visai viena bažnyčioje. Kaip gera buvo paklūpėti. Atrodo, net visi šios dienos debesys išsisklaidė.

Ralfas mus lydi iki gatvės galo, kur baigiasi kaimas. Prie vieno namo stovi vietinis pijokėlis, jis apiberia mus klausimais ir, atrodo, taip nuoširdžiai džiaugiasi mus matydamas, kad vos neįsiveliame į pokalbį. Bet negalime sau to leisti.

Pagrindinė gatvė baigiasi ir Ralfas rodo mums kairiau nuo asfaltuoto kelio einantį lauko keliuką. Pasako, kad už pusantro kilometro prieisime nedidelę kelių namų gyvenvietę ir ten, kelis šimtus metrų paėjėjusios asfaltu, vėl suksime keliuku link miško. Ralfas sako net šiek tiek mums pavydintis. Sako, jog visada grožisi žmonėmis, keliaujančiais su kuprinėmis. Nesvarbu kur.

Einu ir suprantu, kad vis tik pati sau pavydžiu. Kojos kol kas žygiuoja nedejuodamos, o ir nuovargis po kavos su apelsinu kažkur dingo.

 

– Vis pagalvoju apie tuos moters vaidmenis, kurie prasideda iš K. Atrodo, šešis įvardinome, bet pamiršome vieną ne mažiau svarbų – tegul tai būna septinta K – kūryba, – užveda kalbą Elzė. – Manau, kūrybos vaidmenį gyvenime turėtume daug labiau akcentuoti ir skirti tam daugiau laiko.

– Bet ne visiems duoti talentai, gal kai kurioms tai neaktualu, – sako Rimantė ir čia pat susigriebia: – Nors ką čia kalbu, kiekviena moteris yra kūrėja.

– Būtent, – pritaria Ona. – Man Dievas nedavė ypatingų talentų, bet supratau, kad visas gyvenimas yra kūryba. Kiekviena diena yra kūrybinis projektas. Esu atsakinga už tai, kad mano gyvenimas būtų gražus ir teisingas, kad man pačiai jis atrodytų lyg meno kūrinys.

– Įdomus požiūris – rytą atsikeli ir svarstai, kaip sukurti šią dieną, – galvoju, kad dažniausiai tokioms paikoms mintims visiškai nebūna laiko.

– O ką, tiesiog įsivaizduok, kad kiekviena diena – tai naujas potėpis, nauja spalva, naujos faktūros, kurias tu, kaip profesionalus menininkas, turi suvaldyti, – sako Ona.

– Labai gražiai pasakei, – šypsosi Elzė. – Jei kasdien į gyvenimą žiūrėsim kaip į kūrybą, o ne tik leisimės pasroviui ir priimsime tai, kas mums nutinka, dienos tikriausiai taps labai gražios. Kai man būna sunku, stengiuosi nuo gyvenimo pabėgti į kūrybą, o juk galiu pasistengti, kad tai būtų ne atskirai vienas nuo kito egzistuojantys pasauliai, o vienas visaapimantis, iš kurio nereikės niekur bėgti.

– Norit, pasakysiu, kokį šūkį sau susigalvojau ir kartoju kasryt prabudusi? – Onos akys žiba kaip vaiko, negalinčio neatskleisti savo didžiosios paslapties. – Išgyvenk gyvenimą kūrybingai.

– Tobula. Kasryt pakartoji: „Nugyvenk gyvenimą kūrybingai“ ir primeni sau, kad pats esi kūrėjas. Galima pasiskolinti šūkį? – juokiuosi.

– Ne nugyvenk, o IŠGYVENK, čia didžiulis skirtumas, – taiso ji mane kuo rimčiausiai. – Su tokiu šūkiu nebesinori atidėlioti gyvenimo geresniems laikams, o imi mėgautis kiekviena duota akimirka. Ir šis kelias juk ne kas kita kaip kūryba. Mūsų dienos tokios spalvotos, tokios intensyvios, kad iš jų turbūt išeitų ne vienas eilėraštis, gal net storas romanas, didžiulis paveikslas, nuotraukų galerija.

– Kelio kūryba – čia jau K kvadratu, – šypsausi. – O jei rimtai, manau, dabar moters gyvenimą labai sunku sutalpinti net ir į dešimt K.

– Visos renkamės savo kelią ir visos tuos savo K skirtingai susidėliojam prioritetų sąraše, – sako Rimantė. – Vienai svarbu gaminti maistą, kitai vaikai, trečios pamišusios dėl kelionių ar karjeros. Manau, visi K tinka, kol pati moteris gali pasirinkti, kol nė vienas jų nėra primetamas.

– Bet kai atsiranda vaikų, nori nenori, atsiranda ir virtuvė, ir visi kiti namų ruošos darbai, o norint juos išmaitinti, tenka rinktis karjerą ir ilgam atsisakyti kelionių ir kūrybos.

Elzė žvelgia į mane susimąsčiusi, paskui prabyla:

– Į kiekvieną vaidmenį, į kiekvieną nutikimą galima pažvelgti iš kelių rakursų, iš skirtingų perspektyvų. Jei dailininkas atsitūpęs pieš žmogų, vaizduos jį milžiną, o jei pasilypės ant taburetės – aplinkui jį bus nykštukai, o jei užlips ant kalno – jų visai nesimatys. Požiūrio tašką juk pačios renkamės. Galima žiūrėti į sunkumus iš arti, o galima kartais atsiplėšti, užkopti ant kalno ir suprasti, kad jie dideli atrodo tik ten, apačioje. Tada nulipus bus lengviau su jais susitvarkyti.

– Skamba kaip citata – keisk požiūrį ir gyvenk kūrybingai, – juokiuosi ir galvoju, gal tikrai toks banalus dalykas kaip šūkio susikūrimas padėtų kasryt prisiminti, kas svarbiausia. Gal tikrai savo gyvenimą galima kurti taip pat kaip personažų? Juk atsisėdu ir nusprendžiu, kada leisiu jiems mylėti, o kada kentėti, nusprendžiu, kaip prasidės jų diena ir kokiomis mintimis užsibaigs. Bet savo gyvenimą leidžiu kurti kitiems. Gyvenu taip, kad jų neįskaudinčiau,

kad padaryčiau tai, ko iš manęs tikisi, bet negirdžiu, kaip kartais verkia manasis aš, negaudamas mano dėmesio. Juk visi tie K yra tai, ką pasirenkame. Jei gyvename su primestais K, tai gal ne savo vaidmenį vaidiname? Pamenu, kažkada kunigas sakė: „Jei kryžius per sunkus, gal ne savo kryžių neši?“

– O aš vis prisimenu Coco Chanel citatą – jei gimėte be sparnų, nedarykite nieko, kas trukdytų jiems išaugti, – sako Rimantė ir vėl tarp mūsų plasnoja šypsenos, sklendžia lengvumas. Kojos šiandien lengvos, kuprinė spaudžia mažiau, o kelias tiesus ir lygus.

 

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 − = du

Kitos temos: