Vienas iškiliausių lietuviškos animacijos kūrėjų Valentas Aškinis pastaruoju metu dirba ne tik prie filmų projektų. Šiemet, kai minimi ir Archyvų metai, Valentas baigia parengti didžiulį katalogą „Lietuvos animacija 1910-2021“. Tai apima 111 animacijos gyvavimo metų. Daug metų dėstytoju dirbantis V. Aškinis tikisi, kad knyga bus vertinga studijuojantiems animaciją ar meno istoriją, nes joje surinkta visa išlikusi medžiaga apie filmus – dokumentika apie jų kūrėjus, kadrai iš filmų.
O mes paprašėme Valentą papasakoti įdomiausius epizodus iš tos istorijos, nes galbūt ne kiekvienas ir žinome, koks filmas laikomas pirmąja animacija ir kokios temos vyravo, tarkime, tarpukariu.
Ar archyvuose išlikęs pirmasis animacinis lietuviškas filmas? Ar žiūrovai gali jį pamatyti?
Pirmuoju animaciniu filmu laikomas Vladislavo Starevičiaus 1910 metais Kaune sukurtas filmas apie elniaragių kovas , o jis vadinosi lotyniškai – „Lucanus servus“, rusiškai – „Valka žukov“. Rengdamas knygą susirašinėjau su jo anūke, ji atsiuntė patikslinančios informacijos, kiek antrojo filmo („Gražioji Lukanidė“, 1912 m.) buvo sukurta Kaune, o kas užbaigta Maskvoje. Mat rusų istorikai šį filmą laiko pirmuoju rusų animacijos filmu. Žinoma, tada Lietuvos valstybės nebuvo, Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Kaunas buvo gubernijos miestas carinės Rusijos sudėtyje. Vladislavo Starevičiaus tėvai – Lietuvos lenkai, ištremti po 1863-ųjų metų sukilimo. Pats Vladislavas gimė Maskvoje, bet po motinos mirties grįžo pas močiutę į Kauną, šeima turėjo didelį ūkį, dvarą. Būtent Lietuvoje jis užaugo ir subrendo kaip menininkas. V. Starevičius labai domėjosi vabalais. Jis dirbo gamtos muziejuje, nufilmavo du almanachus apie vabalus. Ir jo dokumentinis filmas apie gamtą „Prie Nemuno“ laikomas lietuviškos dokumentikos pradžia.
„Lucanus servus“ buvo lėlinės animacijos filmas, kaip vabalai kovoja tarpusavyje. Deja, šis filmas neišlikęs, yra tik nuotraukos, išlikusios ir kai kurios lėlės. Po metų 1911 metais jis sukūrė antrą lėlinės animacijos filmą „Gražioji Lukanidė“. Šis filmas išsaugotas. Jo anūkė rado senelio prisiminimus, metraščius, kurie pasakoja, kad 1912 metais V. Starevičius gavo kvietimą dirbti Maskvos Kino fabtike, kur ir išvyko su šeima. Bet neilgai trukus Rusijoje prasidėjo revoliucija, menininkas pasitraukė į Krymą, o vėliau išvyko gyventi į Prancūziją, kur pasišventė lėlinės animacijos kūrimui. Prancūzai jį laiko vienu ryškiausių savo lėlinės animacijos pradininkų. Taigi jis yra toks pasaulio pilietis. Lenkų kraujo, kilęs iš Lietuvos ir savo darbais praturtinęs daugelio šalių kultūrą.
Ar buvo animacija populiari tarpukariu?
1937 metais P. Aleksandravičius kartu su Stasiu Vainalavičiumi nufilmavo reklaminį filmą „Du litu – laimingas medžiotojas“. Tuo metu organizacija „Jaunoji lietuva“ organizuodavo loteriją, kur už 2 litus nusipirkęs bilietą galėjai kažką „susimedžioti“. Man dar teko su Stasiu Vainalavičiumi bendrauti ir gyvai, jis pasakojo, kaip buvo filmuojamas tas animacinis filmukas. Bet 1940 metais atėjo sovietai, jaunalietuvių organizacija buvo uždrausta, kažkas archyvus išsivežė į Ameriką ir nėra žinių, ar filmas išliko. Galbūt jis kaip reklaminis ir nebuvo laikomas labai vertingu. Apie jį galima sužinoti tik iš prieškario laikraščių, kurie skyrė dėmesio tam filmukui.
Daugiau žinomų tarpukario animacinių filmų nėra. Tiesa, buvo nufilmuotas lėlių teatro spektaklis, bet tai nėra tikroji animacija. 1938 metais Stasio Ušinsko nufilmuotas lėlių spektaklis vadinosi „Storulio sapnas“. Siužetas nevaikiškas: Storulis susapnavo, kaip jis nuėjo į barą, kur girtauja ponai. Paskui tie ponai pradeda kvailioti vaikščiodami Kauno gatvėmis. Filmas buvo sukurtas pasijuokti iš girtuoklių, toks, sakyčiau, antialkoholinis. Šituo filmu susidomėjo ir Amerikoje, buvo planų filmuoti ir antrą filmą, bet visus planus sugriovė prasidėjęs karas.
Kodėl ir pokario animacija labiau siejama su Kaunu, ne Vilniumi?
Turbūt viską lemia asmenybės, tame mieste gyvenantys entuziastai. Stepas Uzdonas prieškariu buvo vienas žinomiausių operatorių, 1931 metais jis įsteigė Lietuvos kinematografininkų sąjungą. Kaip operatorius dokumentiškai filmavo ir karo pradžią, kaip į Kauną ateina vokiečiai. Kai kino studijos archyvai buvo rekvizuoti, jo filmuota medžiaga be jo žinios pateko į propagandinį vokiečių nacistų filmą apie pergalę. Po karo Stepas Uzdonas buvo apkaltintas bendradarbiavimu su naciais. O, matyt, ir pati operatoriaus asmenybė sovietinei sistemai buvo kaip rakštis. Išlikę pasakojimų, kaip jis „iškraipė socialistinę realybę“ filmuodamas grūdus. Tada buvo net šūkis „Kaimas – miestui“, kino komanda buvo pasiųsta į kolūkį nufilmuoti, kaip grūdų maišai kraunami į vežimus ir vežami į miestą. Tame kaime atsirado daug vežimų ir tik keli grūdų maišai… Teko improvizuoti, į maišus pilti pelus, bet lengvas pelų maišas važiuojant per duobę pašoko į orą… Kažkas įskundė Stepą Uzdoną, kad šaiposi iš socializmo idealų, ir menininkas buvo ištremtas.
Po tremties grįžęs į Kauną kino mylėtojas įsidarbino Radijo gamykloje „Banga“. Tuo metu būdavo labai remiama saviveikla, sovietai apskritai visą meno kūrimą norėjo atiduoti į liaudies rankas. Taigi fabrikuose ir kolūkiuose buvo skatinami įvairiausi saviveiklos kolektyvai. „Bangoje“ S. Uzdonas įsteigė Kino mylėtojų klubą, pripirko kamerų, atsirado bendraminčių entuziastų – Z.Tarakevičius, Kauza, Abromaitis. Kinas buvo ta sritis, kur Ezopo kalba galėjai pasakyti dalykus, kurių saugumas nesupras, o žiūrovai tas užkoduotas mintis iššifruos.
Būtent „Bangoje“ buvo sukurtas pirmasis lietuviškos pieštinės animacijos filmas – Zenono Tarakevičiaus „Vilkas ir siuvėjas“. Jis buvo nufilmuotas 1966 metais.
Filmas išlikęs ir autorius dar gyvas, neseniai jis užbaigė kitą savo filmą „Sigutė“, kurio kūrimo laikas tikriausiai sumušė visus rekordus – per 50 metų. „Sigutę“ dailininkas pradėjo kurti 1968 metais, bet paskui iš Radijo gamyklos išėjo dirbti į tankų gamyklą, kažkokiame rūsyje likę piešiniai buvo užpilti vandeniu ir filmas beveik sunaikintas, liko tik nufilmuoti juodraščiai. Tik 2006 metais Zenonas gavo dalinį valstybės finansavimą tam filmui pabaigti, perpiešė visą filmo medžiagą iš pirminės versijos, žinoma, tą atlikdamas jau kur kas profesionaliau, negu prieš daugybę metų. Per pastarąjį dešimtmetį filmą pavyko pabaigti ir šiemet galbūt net įvyks jo premjera.
Kada mėgėjiška animacija Lietuvoje peraugo į profesionalią?
Kino mėgėjų sąjunga, negaudama jokios paramos iš valstybės, nusprendė, kad reikia įsteigti profesionalų padalinį, kuris uždirbtų pinigų ir paremtų visos Lietuvos kino mėgėjų veiklą. Buvo įsteigta Užsakytinių filmų studija, ten profesionalai kūrė animacinius siužetus „Vaikų kinui“. Tuo metu „Vaikų kinas“ buvo populiarūs žaisliukai – imi filmavimo kamerą primenantį plastmasinį žaislą, suki rankenėlę ir per akutę žiūri 1 minutės trukmės filmuką. Rinkinyje būdavo įdėti dar 4 filmukai. Tą žaislą gamino „Neringos susivienijimas“, ir jis buvo siunčiamas į visą Sovietų Sąjungą, tada kainavo 3.99 rublius. Gaminys netgi buvo gavęs Kokybės ženklą – tais laikais taip paženklindavo pačias kokybiškiausias prekes. Kasmet būdavo išleidžiama po 10 naujų 1 minutės trukmės filmukų. Prie šio žaislo gamybos esu prisidėjęs ir aš pats.
O pirmoji koprodukcija su „Sojuzmultfilmu“ laikomas animacinis filmas „Gera turėti draugų“. Draugystės su užsienio šalimis draugija užsakė animacinį filmuką, kurį režisavo Juozas Sakalauskas, filmas buvo išplatintas visose TSRS užsienio ambasadose. „Lietuvos kino nuoma“ jo nenupirko, bet Sąjungoje tas filmukas buvo parodytas ne kartą. Tada ir užgimė pirmoji kibirkštėlė, kada pradėjo profesionaliai dirbti nedidelė animatorių grupė, iš pradžių 4-5, paskui 10 žmonių. Jie kurdavo reklamas, užsakomuosius filmus. Pradėjo burtis karikatūristai – Vitalijus Suchockis, kuris piešė Paršiuką Čiuką, Romas Palčiauskas, kuris „Šluotoje“ piešė Džeką ir Bobį ir kt. Karikatūristai buvo patys geriausi dalininkai, nes turėjo savo stilių. Vėliau prisijungė Ilja Bereznickas, Zenonas Šteinys. Nijolė Valatkevičiūtė baigė animacijos režisūros kursus Maskvoje, o po jos ir I. Bereznickas bei Z. Šteinys. Vėliau jų sukurti filmai „Baubas“, „Dosnumas“ tapo lietuviškos animacijos perlais.
Po studijų profesionalams grįžus į Lietuvos kino studiją, atsirado animacijos padalinys. Reikia paminėti ir vieną nediplomuotą talentingą filmų kūrėją. Lietuvos kino studijos Titrų ceche dirbo dailininkas Antanas Janauskas, kuris labai mėgo animaciją. Jis sukūrė filmus „Su balandžio 1-ąja“, „Mergaitė ir velnias“, „Iniciatyva“ (1970). Pastarasis buvo pirmas Lietuvos kino studijos neplaninis filmas, ir tik po 15 metų debiutavus Mosfilme, jis gavo režisieriaus kvalifikaciją ir teisę į valstybės finansavimą.
1988 metais Maskvoje ir aš debiutavau Mosfilmo Debiuto susivienijime, pristačiau diplominį darbą „Kaktuso paslaptis“. Lietuvoje įsteigėme Animacinį cechą, o vėliau buvo įteisintas kaip Animacinių filmų susivienijimas. Prasidėjo nuolatinė animacijos gamyba, kasmet išleisdavome po 4, paskui po 5, 6 animacinius filmus.
Kaip vystėsi animacija atgavus Nepriklausomybę?
Pirmaisiais metais buvo toks žingsnis atgal – finansuojami tik trumpi, 1 minutės trukmės animaciniai filmai. Bet paskui jie pasirodė nelabai reikalingi, nes neatitinka jokių standartų. Kino studijoje buvo padėti ant lentynos ar net neišsaugoti. Kino teatrams ir televizijai tokių trumpų filmų nereikėjo. Praktiškai jie net ir neparodyti, nebent vėliau, kai atsirado „Kino pavasaris“, vieną kitą parodė festivalio metu. Šiemet mes planuojame nupūsti dulkes nuo tų filmų ir parodyti animaciniame festivalyje „Tindirindis“. Yra įdomių ir savo stiliumi, ir meniniu požiūriu darbų, matosi, kaip formuojasi dailininkų kryptis, kurią jie vėliau įtvirtina savo vėlesniuose darbuose, kada vėl atsigavo finansavimas ir buvo galima kurti didesnius projektus.
Lietuvoje po Nepriklausomybės animacijos skyrius susiskaidė. Vieni laukdavo finansavimo iš valstybės, kiti pradėjo ieškoti partnerių užsienyje. Mes įsteigėme privačią studiją „Vilanima“, pasirengę kurti koprodukcinius filmus. Reikėjo daug pastangų įrodyti, kad mūsų animatoriai padaro europinio lygio animaciją. Bet įrodėme ir su užsienio patrneriais sukūrėme serialą „Odisėjo nuotykiai“ – tai 8 serijos po 15 minučių, vėliau sumontavome pilnametražį pusantros valandos trukmės filmą. Kitas didžiulis darbas buvo 7 metus kurtas filmas „Aukso žirgas“ kartu su latviais, danais ir liuksemburgiečiais.
Lietuvoje pradėti ruošti ir animacijos specialistai?
Devintajame dešimtmetyje orginizavau animatorių kursus, gavau lėšų, pasikviečiau dėstytojų iš Rusijos. Atvyko garsiausi to laikmečio animacijos mokytojai, kurie mokė ir režisierius Maskvoje. Taip Lietuvoje atsirado ta antroji režisierių karta, kuriai nereikėjo mokytis Rusijoje. Tai Jūratė Leikaitė, Aurika ir Algirdas Seleniai, Šarūnas Jakštas, Albinas Šimanauskas, Juras Visockis, Algimantas Taujanskas, Skirmanta Jakaitė.
2003 metais Vilniaus dailės akademija Medijų katedroje įsteigė animacijos specialybę. Tais pačiais metais Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje atsirado Interaktyvusis dizainas, mane pakvietė dėstyti animacijos. Dvi mokyklos pradėjo ruošti kadrus animacijai. Dailės akademijoje – dailininkai statytojai, „galvos“, o kolegijoje animatoriai – kompiuterių specialistai, „rankos“. Išaugo nauja karta, kuri gavo išsilavinimą Vilniaus aukštosiose mokyklose: Antanas Skučas, Meinardas Valkevičius, Skirmanta Jakaitė, Urtė Budinaitė, Reda Bartkutė ir kt.
Buvo animacijos mokoma ir Šiaulių universitete, bet prieš keletą metų užsidarė.
O pastarąjį dešimtmetį pastebima dar viena banga – jaunimas išvažiuoja studijuoti į užsienį ir į Lietuvos festivalius sugrįžta jau su savo darbais.
Kokia pastarųjų metų lietuviška animacija? Kokia kryptimi ji suka?
Norėtųsi, kad animacija išliktų kaip savarankiška meno šaka, ne tik medijų dalis. Užsienyje ji turi labai stiprias pozicijas, tą matau kasmet vykdamas į tarptautinius animacijos festivalius. Rankomis piešta animacija populiarumu lenkia 3D kompiuterinę animaciją, taip pat populiari ir lėlinė. Galbūt žmogaus rankomis sukurtuose kūriniuose būtent tas žmogiškasis faktorius nulemia filmų šiltumą ir stipresnį poveikį žiūrovui.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 metų spalio 31 dieną.
