Animacijos kūrėja Urtė Oettinger gyvena Danijoje. Šiuo metu kartu su prodiusere Agne Adomėne ir scenarijaus autore Marija Kavtaradze ji kuria animacinį serialą vaikams „Pieno baras“, kuriame bus daug autobiografinių motyvų. Apie kūrybą ir vaikus pasakoja pati Urtė.
Urte, pati auginate du vaikus – šešerių Liudviką ir pusantrų Lotę. Kiek jūsų namuose žiūrima animacijos? Ar turite mėgstamus kanalus, laidas?
Mes gana griežtai kontroliuojame, ką vaikai žiūri. Jei užsimano pamatyt kokį prastą (mažai meninės ir intelektinės vertės turintį) serialą, nes draugai žiūri, tai mes leidžiame pažiūrėti seriją, bet po to parodome tikrai gerą filmą ar serialą ir pakalbam, kuris labiau patiko ir kodėl. Vaikai puikiai skiria kokybišką nuo prasto.
Bet šiaip mes gyvename be televizijos, o filmus žiūrime tik savaitgaliais. Mūsų šeimos mėgstamiausias „Mano kaimynas Totoro“ (My neighbour Totoro) rež. Hayao Miyazaki ir visi kiti šio režisieriaus filmai. Galime vos truputėlį, nors ir filmo pradžią, pažiūrėti, ir vaikai pasikrauna puikia energija, dainuoja, inscenizuoja filmo scenas su savo žaislais. Man toks filmo poveikis vaikams yra magiškas. O taip pat ir mes su vyru kaskart žiūrime filmą kartu su vaikais. Aš negaliu atitraukti akių nuo nuostabiai nupieštų fonų ir tokių patrauklių personažų, o ką jau kalbėti apie nepaprastai paprastą istoriją.
Tiesa, dabar visą gruodį internetu per Danijos televiziją žiūrime „Kalėdinį kalendorių“ vaikams. Tai vaidybinis serialas, specialiai sukurtas šiam laikotarpiui, kasdien rodo po vieną seriją, kurioje vaizduojama viena personažų diena, ir taip artėjama iki Kalėdų. Seriale daug užuominų apie kalėdinius stebuklus, tradicijas, šeimos vertybes ir vaikiškas problemas.
Ir, žinoma, daugiausia žiūrime animaciją. Man patinka nueiti į kiną su Liudvikėliu ir pažiūrėti naujausią animacinį filmą ir gerai praleisti laiką.
Ar su vyru Johanu suvedė animacija? Juk dabar esate ir filmų bendraautoriai?
Aš sutikau savo vyrą Johaną animacinių filmų festivalyje Annecy, Prancūzijoje. Tai didžiausias animacijos renginys Europoje, kur atvažiuoja filmus parodyti arba pažiūrėti industrijos atstovai iš viso pasaulio. Po to vis susitikdavom kituose animacijos renginiuose, Ukrainoje, Norvegijoje, Olandijoje.
Animacija yra tokia plati, kad du animacijos kūrėjai gali beveik neturėti sąlyčio taškų. Čia apie mudu. Johanas kuria lėlinę animaciją ir šiuo metu kompiuterinį žaidimą, jis mėgsta kolekcionuoti daiktus, konstruoti, lipdyti, fotografuoti, o aš piešiu, tapau, šiuo metu kuriu pieštinės animacijos serialą vaikams. Aš mokiausi animacijos meno Estijos Dailės akademijoje ir dirbau dėstytoja, o Johanas savamokslis, kuris mokėsi iš kitų kūrėjų darbų. Juk priešingybės traukia.
Taip, mes esame sukūrę trumpametražį filmą „Nuopuolis“ kartu, nes man buvo įdomu išbandyti lėlinę animaciją. Bet šiaip dirbame kiekvienas prie savo projektų ir tik pasiklausiam vienas kito nuomonės ar patarimo.
Ar užėjęs į jūsų namus suprastum, kad čia gyvena du animatoriai?
Oi, nelabai. Mūsų butas 35 kv. m. – labai mažiukas, todėl sienos baltos ir jokių nereikalingų daiktų, tik vaikų žaislai (ant grindų). Gal pažiūrėjus į knygas būtų aišku, kad gyvena filmų kūrėjai, mėgstame kartu su vaikais vartyti knygas apie tai, kaip kuriamas vienas ar kitas filmas.
Užtat visai netoli namų yra mūsų animacijos studija – 250 kv. m. pilna sendaikčių, filmų scenografijų, lėlių, kostiumų, plakatų, senų animacinių žaislų, merchandise (filmą reklamuojančių prekių), netgi senos velvetinės kino teatro kėdės stovi susitikimų kambary. Kartą užėjęs paštininkas dairėsi aplink ir sakė „Žiūriu, žiūri ir niekaip nesuprantu, kuo Jūsų firma užsiima“.
Jūsų vyras danas. Įdomu, kokie filmukai jį užaugino, kokie jus? Kai kalbate apie vaikystės patirtis, kokių įdomių detalių pastebite?
Johanas danas, jis užaugo su „Antuliu Donaldu“ (TV serialu ir komiksais), visais Disnėjaus filmais ir daniška animacija. Jis vaikystėje kelis kartus skrido į Disneilendą Kalifornijoje, o penktadieniais valgydavo picą su Coca-Cola, žiūrėdami „Aladiną“ per VHS kasetę. Aš neturėjau namie video kasečių grotuvo, nei kabelinės televizijos, tai žiūrėdavau „Labanakt vaikučiams“. Man patiko pieštinė sovietų animacija, ypač Fiodoro Khitruko ir Jurijaus Norsteino filmai, patiko stilius, spalvos, užtat sovietinė lėlių animacija mane gąsdino.
Papasakokite kokį nors įdomų epizodą, susijusį su animacija, iš savo vaikystės?
Mama pasakojo, kad žiūrėdama trijų serijų filmą apie pingviniuką Lolo verkiau balsu užsilipusi ant svetainės stalo. Verkiau ir šaukiau, kad ateina brakonieriai, bet neleidau išjungti televizoriaus. Kurį laiką tai buvo mano mėgstamiausias animacinis filmas ir kaskart verkdavau.
Koks buvo jūsų profesinių žinių kelias, ką kiekvienoje stotelėje įdomaus gavote?
Vilniuje pasirinkau studijuoti multimedijų dizainą kolegijoje vien dėl Valento Aškinio animacijos paskaitų. Tais metais Vilniaus Dailės Akademija nerinko animacijos kurso, todėl stojau te, kur mokė animacijos. Prieš tai dar baigiau Justino Vienožinskio dailės mokyklą, kurioje buvau pasirinkusi tapybos pakraipą, bet per peržiūras visi dėstytojai sakydavo, kad mano nutapyti modeliai labiau primena „mikimauzus“ – galvos per didelės.
Įgijusi multimedijos bakalaurą išvažiavau studijuoti animacijos magistro į Estijos Dailės akademiją. Ten dėstė animacijos superžvaigždė Priit Parn. Jo kūryba mane labai įkvepia. Estijoje susipažinau su nuostabiais žmonėmis, dėstytojais ir studentais. Gyvenau bendrabutyje virš animacijos departamento, todėl kiekvieną laisvą minutę leisdavau animuodama. Mano diplominis darbas buvo ant stiklo tapytas animacinis filmas, kurio kūryba užtruko pusę metų, o rezultatas – vos 4 minutės.
Gyvenate Danijoje. Kokių skirtumų, lyginant su Lietuva, pastebite? Koks požiūris į kūrybą, skirtą vaikams? Ar jos daugiau, ji sudėtingesnė ar kaip tik labiau pramoginė?
Danija nuo Lietuvos nelabai daug skiriasi, tik danai dažniau šypsosi, ypač vyresni. Danai labai vertina savo produkciją, labai pasitiki valstybe ir turi daug resursų remti menininkus. Danai kuria daug filmų vaikams, turi kelis TV kanalus, skirtus vien vaikams ir jaunimui, nuolat skelbia konkursus sukurti originalų TV turinį vaikams. Dabar prieš Kalėdas kino teatruose rodoma pusė daniškų filmų, pusė užsienietiškų. Jie daugiau pramoginiai.
Kuriate „Pieno barą“ – serialą vaikams. Kaip kilo idėja, kaip kito pirminė filmo vizija jį kuriant?
„Pieno barą“ pradėjome rašyti prodiuserės Agnės Adomėnės virtuvėje truputį daugiau nei prieš 8 metus. Ji tuomet laukėsi Benedikto, o aš apie vaikus net negalvojau. Bet abi susitikom ir nusprendėm, kad Lietuvos vaikams trūksta modernaus, patrauklaus animacinio serialo. Serialų suaugusiems yra pilna. Taip susėdusios virtuvėje ir pradėjom rašyti apie 3 draugus, kurie po pamokų leidžia laiką kartu.
Filme daug mano asmeninės patirties. Pavyzdžiui, aš mokiausi Simono Daukanto mokykloje, ji vis keitė savo vietą. Pradėjau eit į mokyklą Lazdynuose (tuo met vadinosi Vilniaus Pedagoginė Universitetinė mokykla), po to persikėlė į Žvėryną ir baigiau mokyklą Naugarduko g. Vilniaus centre. Todėl po pamokų neskubėdavau namo, o eidavau į centrą, dažniausiai susitikti su močiute, kuri ten dirbo (žurnaliste ELTOJE), laukdavau jos Pieno bare prie Rotušės, darydama namų darbus ir valgydama šiltas cinamonines bandeles su pienu.
Taip pat kiekvienas „Pieno baro“ personažas turi dalelę manęs (turbūt dalelę Agnės ir dalelę scenaristės Marijos ). Aš visada galvodama „Pieno baro“ istorijas klausiu savęs, ar aš taip pasielgčiau/kalbėčiau su savo vaikais, o kaip į tai atsakytų mano mama?
Ankstesnė jūsų kūryba skirta suaugusiesiems. Kas įkvėpė kurti vaikams?
Animacija neatsiejama nuo vaikų, dar prieš gimstant mano vaikams daug dirbau su vaikais. Vedžiau „Karlsono kino“ animacijos dirbtuvėles Skalvijos kino teatre, dėsčiau animaciją Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Man patinka būti su vaikais ir kalbėtis apie filmukus, kuriuos jie žiūri, galiu pasiūlyti ką nors gero pagal jų pomėgius. Vaikai įkvėpė kurti vaikams. O tapus mama tai tik pasidarė aktualiau. Nors mano vaikai laisvai kalba ir žiūri filmus angliškai, ir tikrai yra daug gero užsienietiško turinio vaikams, man svarbu, kad jie nepamirštų lietuvių kalbos, ekrane pamatytų pažįstamas Vilniaus vietas.
Lėlinė, pieštinė ar tapyta animacija – kuri jums arčiausiai širdies?
Tapyta animacija arčiau širdies, pieštinė arčiau proto, ja kurti man daug lengviau, galiu tęsti darbus iš bet kur ir bet kada. O lėlinė animacija buvo mano svajonė pabandyti, bet tai reikalauja daug gilesnių nei vien animacijos žinių. Aš susiduriu su lėline animacija kasdien, labai vertinu tai, ką ir kaip kuria mano vyras, bet manęs prie jos netraukia. Net vaikytėje aš nežaisdavau su lėlėmis, aš piešdavai, tapydavau.
Ar jūsų vaikai mėgsta knygutes, jei taip, kokių autorių, kokia kalba?
Knygas mėgsta ir Liudvikas, ir Lotė. Lotė labai atsargi, ji net puslapių neplėšo, o vat Liudviko knygelės visos suklijuotos. Kiekvieną vakarą Liudvikui arba Lotei skaitau lietuvišką knygelę, o vyras skaito Karlsono nuotykius, taip pasikeisdami vienam ar kitam vaikui. Vakar Liudvikui skaičiau „Monstras numeris du“ (aut. Tomas Dirgėla), o užvakar Lotei „Mažas, kaip vabalėlis“ (aut. Kotryna Zylė.) Mes turime beveik visas Lietuvių autorių knygas vaikams, tuo pasirūpina mano mama.
Ar Danijoje populiarus ankstyvas kūdikių lavinimas, įvairios studijos ir kino seansai mamoms su kūdikiais?
Danijoj labai svarbu mamos ir kūdikio buvimas bendruomenėje. Naujagimių mamos arba tėčiai (tas kas tėvystės atostogose) kviečiamos į savaitinius grupinius susitikimus su panašiu metu gimusių vaikučių tėvais, ten jie dalinasi bendra patirtimi, kalbasi apie vaikiškas prekes, pasakojasi bėdas ir šiaip būna kartu. Vaikai guli ant pilvuko, o tėvai plepa. Man buvo labai sunku pasilikti namuose su kūdikiu, kai vyras išeidavo į studiją dirbti. Aš su naujagimiu eidavau į muziejus. Danijoj tikrai yra daug lavinimo būdų mažiems vaikams, nes vaikų daug, visi mūsų draugai turi po 3-4 vaikus. Pirmas užsiėmimas, į kurį ėjom su Liudviku, buvo plaukimas nuo pusės metų. Taip pat vyksta kino seansai tėvams su kūdikiais, dainavimo su vaikais užsiėmimai, bet „daniškiausia“ yra susitikti su draugais, kurie turi panašaus amžiaus vaikų, parke ant žolytės ir valgyti sumuštinius.
Ar filmų žiūrėjimo kultūra Danijoje tokia pat? Perkate popkornus?
Aš popkornų neperku, nes labai brangu. Bet taip, danai yra labai dideli vartotojai, tačiau yra skirtingo tipo kino teatrai. Mano mylimiausias senamiestyje, kur popkornų neparduoda, bet gali išgerti taurę vyno ar kakavos su plakta grietinėle prieš seansą ar po to. O filmus rodo tuos pačius, kaip ir didieji kino teatrų tinklai.
Ar animacija yra jūsų didžioji meilė, ar ji leidžia realizuoti visus kūrybinius sumanymus?
Taip. Animacija mano meno forma, man patinka pasakoti istorijas simboliais. Juk nupieštą personažą kiekvienas įsivaizduojame savaip, pagal savo potyrius. O abstrakčiau tik muzika. Kol kas pianinu groti mokosi tik Liudvikas, bet ateityje norėčiau pabandyti kurti garso takelius savo filmams.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 metų gruodžio 27 dieną.
