Eva Rodz – animatorė, tarpdisciplininio meno kūrėja, edukatorė, ne tik kurianti, bet ir mokanti animacijos meno kitus. Kartu su grupe Vilniaus dailės akademijos (toliau – VDA) alumnių Eva įgyvendina jau antrus metus gyvuojantį animacijos edukacijos projektą „Animatest“. Partneriaudamos su „Skalvijos“ kino centru VDA alumnės pasimokyti animacijos pagrindų kviečia vaikus. E. Rodz pabrėžia, kad šis projektas, kaip ir apskritai animacija, nėra skirtas tik vaikams. „Animatest“ siekia plėsti supratimą apie animaciją ir parodyti, kad ši medija yra lygiavertė vaidybiniam ir dokumentiniam kinui.
„Deja, tokio pobūdžio keiksmažodžių kaip „multikai“ ar „filmukai“ vis dar pasigirsta ne tik iš visuomenės, bet ir kino profesionalų, meno atstovų lūpų“, – pasakoja Eva. Su ja pasikalbėjome apie animacijos meną, vis dar gajus jį gaubiančius stereotipus ir edukacinę iniciatyvą „Animatest“.
Gal galėtum plačiau papasakoti, kas yra „Animatest“? Kaip kilo idėja imtis šios veiklos?
Studijuodami VDA trečiame kurse turėjome paskaitą apie kuratorystę. Gavome užduotį sugalvoti renginio konceptą. Tuo metu grįžau į Lietuvą iš „Erasmus“ ir „Kuno“ mainų programų ir važiuodama autobusu klausiau paskaitą nuotoliniu būdu. Net nežinau, kodėl, bet tuo metu garsiai pasakiau, kad norėčiau organizuoti animacijos dirbtuves. Dėstytojas pabrėžė, kad dar kelios studentės (mano kurso draugės) turi panašią mintį, ir pasiūlė mums dirbti kartu. Taigi, viskas prasidėjo kaip tiesiog atsiskaitymas. Tuomet dar nebuvo minties daryti kažką daugiau. Po atsiskaitymo netyčia atsirado pasiūlymas integruoti animacijos dirbtuves į projektą, kurį tuo metu rengė mūsų draugai iš „Entity“ erdvės. Tuo pačiu metu mano bendrakursė gavo pasiūlymą parašyti didesnės apimties projektą. Dirbtuvių formatą išplėsti į aštuonių mėnesių kursą. Ėmėmės šio darbo kartu. Iš pradžių dviese, o vėliau paraginau prisijungti ir kitas būsimas komandos nares.
Reikėjo sugalvoti pavadinimą. Ilgai svarstėme ir galiausiai pasiūliau variantą „Animacijos testai“, nes niekada nelaikėme savęs dėstytojomis. Siekėme išbandyti animacijos metodus ir mokytis kartu su kursų dalyviais. Norėjome parodyti, kad animacija yra laisvai prieinama ir gali sudominti kiekvieną. Nėra būtina tobulai mokėti akademinį piešimą, kad galėtum pradėti animuoti. Taip gimė „Animatest“ projektas, gyvuojantis jau antrus metus.
Per tą laiką spėjome nemažai nuveikti. Rengėme dirbtuves įvairiuose muziejuose, animacijos ir videožaidimų festivalyje „Blon“, netrukus savarankiškai įgyvendinsime edukacinį projektą „Edukacinis ciklas: sluoksniuotas animacinis kinas“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba. Taip pat įsirengėme studiją Lukiškių kalėjime. Tobulėjame ir augame. „Animatest“ projekte šiandien dalyvauja net keturiolika būsimų animatorių.
„Animatest“ jau antrus metus partneriauja su „Skalvijos“ kino centru. Kokias veiklas vykdote ir kokią vertę jos kuria?
Kartu su „Skalvijos“ kino centru organizuojame animacijos dirbtuves 8–11 metų vaikams, kurių metu pristatome įvairias animacijos technikas: 2D, 3D, rotoskopiją ir sustabdytą kadrą. Mano manymu, šios dirbtuvės parodo animacijos įvairiapusiškumą ir suteikia vaikams pasirinkimo laisvę. Supažindinę su įvairiomis animacijos technikomis norime parodyti neribotas šios meno rūšies galimybes. Pasinėrus į platesnes ir tikslingesnes studijas galima tapti ne tik profesionaliu animacinių filmų, bet ir kompiuterinių žaidimų, fotofilmų, pikseliacijos, AR, VR, CGI technologijų, kinetinių skulptūrų, spektaklių ar performansų kūrėju. Nors dirbtuvių metu tik prisiliečiame prie animacijos magijos, visada yra tikimybė, kad vaikas „užsikabins“ ir ateityje plačiau įsigilins į naujas animacijos panaudojimo formas. Gal eksperimentuodamas namuose atras kažką naujo, o gal netgi nuspręs sieti savo ateitį su animacija.
Kita šių dirbtuvių kuriamos vertės pusė yra fiziologinė. Daug kas nesusimąsto apie smulkiosios motorikos vystymo naudą, gaunamą lipdant, vartant „flipbook’ą“ ar piešiant. Ką jau kalbėti apie mąstymo, kalbėsenos, fantazijos lavinimą, naujų idėjų formavimąsi.
Partnerystė su „Skalvijos“ kino centru neapsiriboja vien animacijos dirbtuvėmis. Liepos pradžioje įgyvendinsime penkių dienų „Karlsono kino“ animacijos stovyklą. Galvoje nuolatos sukasi daugybė idėjų, kaip galima integruoti animaciją ne tik dirbtuvių vaikams formatu. Neseniai mąsčiau ir apie senjorus. Kol kas nenoriu visko atskleisti, bet tikiuosi, kad su „Skalvija“ toliau bendradarbiausime ir įgyvendinsime naujus projektus.
Dažniausiai vaikai supažindinami su kinu pradedant nuo animacijos. Kuo animacija išskirtinė? Ką ji gali, ko negali vaidybinis ar dokumentinis kinas?
Mano manymu, vaidybinis ir dokumentinis kinas nėra pajėgūs nukelti žmogaus į visiškai kitą pasaulį, o animacija gali tai padaryti. Dažniausiai tie, kurie kuria vaidybinį kiną, norėdami savo veikėjus sudėti į alternatyvų pasaulį ar sukurti kažką, kas realiame pasaulyje nėra įmanoma, pagalbos kreipiasi į animatorius. Gebėjimas pasinerti į fantazijos, sapnų pasaulį išskiria žmogų iš kitų gyvybės rūšių. O animacija, manau, būtent ir atliepia vaizduotę, kuri atsiskleidžia ne tik animacinių filmų vaizde, bet ir pasakojime. Dar vienas skirtumas tarp vaidybinių ir animacinių filmų yra pasakojimo struktūra. Animacija dažniausiai nesivadovauja griežtomis taisyklėmis.
Animacijos meno mokote vaikus, suaugusiuosius, tarsi nešate animacijos edukacijos vėliavą. Visgi, žvelgiant į kino teatrų, festivalių repertuarus, kino studijų programas, susidaro įspūdis, kad animacija Lietuvoje vis dar nėra laikoma lygiaverte kino rūšimi. Ką apie tai manai? Gal pastebi kokių pokyčių?
Pagrindinis skirtumas tarp animacijos ir vaidybinio bei dokumentinio kino – gamybos trukmė. Norint sukurti animacinį filmą, net ir trumpametražį, prireikia ne vienų metų. Ilgametražio animacinio filmo gamyba užtrunka dar ilgiau. Prie tokios ilgos gamybos trukmės prisideda ir profesionalių animatorių trūkumas. Animuojant reikia sukurti labai daug kadrų. Ne kiekvienam užtenka kantrybės ir žinių. Dėl to, manau, dauguma Lietuvoje sukurtų animacinių filmų yra trumpo metro ir, palyginus su vaidybiniu kinu, jų kur kas mažiau. Trumpametražiai animaciniai filmai dažniausiai rodomi festivaliuose. Gal kas nors su manimi nesutiks, bet, mano nuomone, filmų festivalių žiūrovų daugumą sudaro vietiniai kino industrijos atstovai. Dar prisideda tai, kad rodyti trumpo metro animaciją kino teatrams apsimoka tik trumpametražių filmų programų formatu. Džiaugiuosi, kad tai vyksta, bet plačioji visuomenė tokius seansus dar tik pradeda prisijaukinti.
Padariau tokią ilgą įžangą norėdama pakalbėti apie Lietuvos visuomenę. Dauguma žmonių iki šiol animacinius filmus vadina „filmukais“ ar „multikais“. Tai žemina animatorius, į savo kūrinius įdėjusius tiek daug darbo. Į animaciją žiūrima kaip į vien vaikams skirtą mediją, nesulaukiančią didesnio suaugusiųjų susidomėjimo. Anksčiau net tekdavo sulaukti tokių komentarų kaip „studijuoji animaciją? Ir kaip sekasi dėvėti tuos personažų kostiumus? Negalvojau, kad tam reikia studijų.“ Ar Lietuvos televizija rodo suaugusiesiems skirtus animacinius filmus? Manau, kad Lietuvos švietimo sistema apskritai neskiria pakankamai dėmesio menui. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra animacijos studijų. Tik Vilniaus dailės akademijoje. Manau, kad šios institucijos turėtų dirbti kartu. Idealiu atveju turėtų atsirasti atskira animacijos kino mokykla. To, nors ir mažais žingsneliais, link „Animatest“ ir juda.
Nors kol kas animacijos padėtis Lietuvoje nėra labai gera, nesinori užbaigti tokia niūria gaida. Nepamirškime, kad pokyčiai pamažu vyksta, situacija keičiasi. Galime pasidžiaugti „Lithuanian Shorts“ kuruojamomis animacinių filmų programomis, animacijos ir videožaidimų festivaliu „Blon“, kuris nugalėtojų filmus platina tokiose platformose kaip „LRT epika“. Lietuvių kūrėjų animaciniai filmai, kovodami vienoje kategorijoje su vaidybiniu kinu, laimi prestižiniuose kino festivaliuose. Pagaliau atsirado animacijos magistro programa. Džiugina ir „Animatest“ iniciatyva, mūsų partnerystė su „Skalvija“ ir dar daug dalykų, kurių nepaminėjau. Visa tai yra itin svarbūs pokyčiai, kuriais negalime nesidžiaugti. Bet sustoti ir atsipalaiduoti dar tikrai per anksti.
Praėjusiais metais teko dalyvauti animacijos ir videožaidimų festivalyje „Blon“. Žiūrėjau suaugusiesiems skirtą animacinių filmų programą ir likau maloniai nustebinta. Kaip manai, kodėl animaciniai filmai dažniausiai skirti vaikams? Ar Lietuvos auditorija pamažu prisijaukina suaugusiam žiūrovui skirtą animaciją?
Vaikai yra ta auditorija, kuri nepatiria apribojimų ir primestų taisyklių. Galima pasvarstyti, kodėl suaugę žiūrovai dažniausiai bijo žiūrėti animacinius filmus. Manau, dėl baimės, kad filmas nebus pakankamai rimtas, bus sunkiau susitapatinti su filmo herojais, turinys bus per daug naivus, nepakankamai „kietas“. Nors tai nėra tiesa. Animacija gali būti visokia. Ar įmanoma, kad Lietuvoje penkiasdešimties metų vyras, vilkintis kostiumą, ateitų į kino teatrą žiūrėti animacijos? Kaip manote, ar tai realu? Manau, kol nebus sulaužytas stereotipas, kad animacija yra nerimta kino atšaka, skirta tik vaikams ar pramogai, animacijos meną vertins tik uždaras kino industrijos profesionalų ratas. Žinoma, nedideli pokyčiai, kuriuos jau minėjau, vyksta. Būtent šiais mažais žingsneliais ir judama didelių pokyčių link.
„Animatest“ komanda: Eva Rodz, Margarita Valionytė, Agata Tracevič, Emilija Dirsytė ir Laura Vakarė Dubosaitė-Povilaitytė
Strateginiai ilgalaikiai edukaciniai „Skalvijos“ kino centro projektai: „Karlsono kinas“ – šeimoms su mažamečiais vaikais skirtas filmų, dirbtuvėlių ir pokalbių su įvairių sričių profesionalais ciklas, „Mokausi iš kino“ – nacionalinis kino edukacijos projektas, skirtas įvairaus amžiaus moksleiviams, bei „Skalvijos kino akademija“ – kino kūrimo ir teorijos kursai paaugliams.
Dienos stovykla – animacijos dirbtuvės – „Skalvijos“ kino centro strateginės programos, kurią finansuoja Lietuvos kultūros taryba, dalis.
