Režisieriaus Valento Aškinio kūrybinėje biografijoje – nemažai trumpametražių ir keletas pilnametražių animacinių filmų. Sukurti pusantros valandos ar ilgesnį animacinį filmą prilygsta nubėgti ultramaratono distanciją. Tačiau būtent tokia ilga kūrybinė kelionė Valentui patinka tuo, kad leidžia išplėtoti herojų paveikslus, papasakoti istoriją su niuansais ir gelme.
Valentai, ką kuriate šiuo metu?
Dabar vyksta trečiojo mano ilgametražio animacinio filmo „Kelionė į Tandadriką“ vystymo etapas. Kuriame filmo pagal Vytautės Žilinskaitės to paties pavadinimo apysaką pilotinę versiją. Tai pasaka apie sužeistas sielas, kurias įkūnija įvairūs žaislai. Jie kosminiu laivu keliauja į Tandadriką – planetą, kurioje išsipildo visos svajonės. Ta kelionė yra herojų brendimo laikotarpis, kada iš vaikų jie tampa suaugusiaisiais, pradeda atjausti, suprasti kito skausmą, mąstyti ne tik apie save. Tos kelionės metu atsiskleidžia jų charakteriai. Planuojame, kad filmas bus 70 minučių trukmės. Esu šio filmo režisierius ir scenarijaus bendraautorius.
Pastaraisiais metais prodiusavote ne vieną kitų režisierių filmą?
Taip, su Ilja Bereznicku dirbome prie didelės apimties, 18 minučių trukmės filmo „Ne ožkoje laimė“. Šio filmo režisierius yra I. Bereznickas, aš – montažo režisierius, gamybos vadovas ir prodiuseris. Filmas sukurtas pagal žinomą žydų litvakų pasaką apie tai, kad visada gali būti dar blogiau, todėl turi džiaugtis savo gyvenimu tokiu, kokį turi dabar. Filmo herojaus siuvėjo namuose triukšminga šeimyna vis krečia visokias eibes, sugadina jo siuvinius, vaikai neduoda ramybės. Siuvėjui žydui rabinas pataria nusipirkti ožką. Ta ožka pabėga ir naktį sugrįžta į siuvėjo namus, labai išgąsdindama jo žmoną. Naktį padaras su barzda ir ragais primena velnią. Visa šeimyna iššoka pro langus, namuose kyla dar didesnis chaosas. Rabinas pataria parduoti ožką. Už gautą pinigėlį siuvėjas nuperka vaikams riestainių ir visi laimingi šoka, kad gyvenimas vėl grįžo į savo vėžes. Tai klasikinės animacijos, gero humoro kupinas filmas. Veiksmas vyksta mažame Lietuvos miestelyje, kokiame tarpukaryje gyveno daug žydų.
Taip pat prodiusavau filmuką pagal lietuvių liaudies pasakos motyvus – Zenono Tarakevičiaus „Sigutę“. Šitas filmas turi nepaprastą istoriją, nes yra ilgiausiai kurtas lietuviškas animacinis filmas. Zenonas Tarakevičius jį pradėjo kurti dar 1968 metais! Tada animacija buvo jo hobis, kurdavo turėdamas laisvo laiko. Deja, dalis piešinių buvo negrįžtamai sugadinta, užpylus rūsį vandeniu. Išliko tik juodraštinė juosta, eskizai, pagal kuriuos autorius 2006 metais vėl ėmėsi kurti „Sigutę“. Filmas gimė labai pamažu, trumpais gabaliukais, nes finansavimas būdavo tik dalinis, kelioms minutėms. Galų gale vaizdinė filmo dalis 2019 metais buvo baigta, liko tik jį įgarsinti. Pandemija nutolino filmo premjerą, davė progą filmui „susigulėti“, apsišlifuoti. Bet liko scenų, kurių nekoregavome nuo pirminio varianto, sukurto prieš 50 metų.
Šį filmą ėmiausi prodiusuoti dėl to, kad nesinorėjo pradėto grandiozinio darbo palikti neužbaigto. Tai būtų praradimas visai lietuviškai animacijai. Juk Zenonas Tarakevičius – aukšto lygio profesionalas, jo kuriamos scenos labai gražios. Režisūriškai „Sigutė“ nėra kažkas labai naujoviško, bet juk klasikinė animacija irgi gali gyvuoti. Klasikinė animacija, kaip ir eksperimentinė, ne tik turi teisę, bet ir privalo egzistuoti! Juk mes einame į baletą ir operą, sukurtus prieš keletą šimtų metų. Vaikams irgi patinka animacijos klasika, įprastas stilius.
Man pabaigti Z. Tarakevičiaus „Sigutę“ atrodė prasminga ir dėl to, kad esame sukūrę labai mažai lietuviškų pasakų ekranizacijų. Yra vienas kitas filmas, kuriuose atsispinti baltų kultūra, tradicijos, bet pasakų tikrai mažai. O gaila! Ima pavydas, kad kitos šalys sugeba pasakų klodus išguldyti į animaciją.
10 metų dirbote prie latviško „Aukso žirgo“!
Su latvių režisieriumi Reiniu Kalnaeliu sukūrėme įspūdingą ilgo metražo animacinį filmą „Aukso žirgas“. Pamenu, prieš keliolika metų Prancūzijoje, Anesi miestelyje, vyko animacinių filmų mugė ir mane pakalbino latvių prodiuseris. Jis prie kavos puodelio pasiūlė kartu kurti lietuvišką-latvišką filmą pagal Janio Rainio pjesę. Kūrinio nebuvau skaitęs, bet siužetą prisiminiau iš mokyklos laikų. Mano ištarti žodžiai „kodėl gi ne“ paskui išsirutuliojo į „Aukso žirgą“.
Norint sukurti tokį filmą, nepaprastai daug laiko užima paruošiamieji darbai. Vien patį scenarijų tobulinome 3 metus! Janio Rainio pjesės veikėjai nebuvo tokie spalvingi, kad tikrų kinui. Pjesė – tai tik tekstas, o filmui reikėjo veikėjus įsivaizduoti, sugalvoti naujų.
Kadangi tai kooprodukcinis filmas, kurį kūrė 4 šalių (Lietuvos, Latvijos, Danijos ir Liuksemburgo) kūrėjai, buvo ne vienas scenarijaus bendraautoris. Juk filmas turėjo atitikti visų skonius ir tradicijas. „Aukso žirgas“ kiekvienoje iš tų 4 šalių laikomas nacionaliniu filmu, todėl visur turėjo būti kitokie veikėjų vardai, kitokie siužeto niuansai, dainų tekstai. Tarkime, pjesėje pagrindinis veikėjas buvo Antis (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). O lietuviškai juk neskamba… Vaikai šaipysis. Sugalvojome – bus Aušvydas (aušrą išvydęs). Kiekvienoje nacionalinėje versijoje yra epizodų, kurie skirti tik tos šalies žiūrovams.
Scenarijus vertėsi ir keitėsi – turiu net 8 jo versijas! Norėjome parodyti paprasto kaimo berniuko augimo, vyriškėjimo procesą. Jis tris kartus bandė užjoti į stiklo kalną, pirmiausia su bronziniu žirgu, paskui su sidabriniu, tada, aišku, su auksiniu. Pirmus du kartus jam nepavyko, nes žirgas numesdavo. O kai pagaliau užjojo ant stiklo kalno, prasidėjo intrigos, nes visada yra blogio jėgos, kurios nori pasisavinti nuopelnus.
Ar taip ilgai kuriami Holivudo animaciniai filmai? Pavyzdžiui, klasika tapęs „Šrekas“?
„Šrekas“ yra aukščiausio lygio komercinė animacija, o „Aukso žirgas“ nekomercinis produktas. Jis niekada nebus toks populiarus ir geidžiamas. „Šreke“ daug suprimityvintų situacijų, įvykių, veikėjų, kurie žiūrovui labai patrauklūs, nes žiūrėti lengva, nereikia kankintis. Čia padainavo, čia pakovojo, čia nugalėjo. O žiūrint „Aukos žirgą“, tenka ir pagalvoti. Iš tikrųjų buvo bandymų į filmą įtraukti komercinių triukų, bet pajutome, kad tai labai subanalintų visumą. Tarkime, scenaristė Sesilija Somers iš Liuksemburgo norėjo, kad filme atsirastų malūnsparniai, kurie atskristų gelbėti. Teko pakovoti, kad filmas liktų grynas, be komercinių invazijų.
Animacinio filmo neįsivaizduojame be dainelių. Tai irgi buvo iššūkis – muzika turėjo įtikti visų 4 šalių skoniui, o daineles turėjo užpildyti turinys. Juk ragana negali dainuoti tik „Aš pikta!“. Jos pyktį turi iliustruoti kažkoks veiksmas. Sugalvojau tokį motyvą, kad ragana, kuri stengiasi pakenkti Aušvydui, turi talpyklą, kurią pildo žmonių skausmo ašaros. Kai talpykla užsipildys, tada ragana taps pačia stipriausia iš visų dievų. Kaip viskas susiklostė? Talpykla sprogo, nes į ją pateko kelios džiaugsmo ašaros.
Muziką filmui kūrė kompozitorius iš Liuksenburgo, nebuvo paprasta bendrauti nuotoliniu būdu ir išaiškinti, ko mes norime. Siunčiau įvairiausių lietuvių kompozitorių kūrinių pavyzdžių. Nelikau iki galo patenkintas…
Ar dailininkai irgi buvo iš 4 šalių?
Pagrindinis dailininkas buvo iš Liuksemburgo. Jam nupiešiau vizijas, kaip turėtų atrodyti veikėjai, kuo jie turi vilkėti. Teko surinkti begales medžiagos, kaip atrodė karališki rūbai, šarvai. Aušvydo paveikslui kurti naudojome detales iš senųjų kunigaikščio Kęstučio atvaizdų. Ieškojome autentiškų buities daiktų, vėtrungių pavyzdžių, viską siuntėme dailininkui.
Bendravimas nuotoliniu būdu buvo labai komplikuotas. Dailininkas nemokėjo angliškai, o aš – prancūziškai, tad bendravome per jo žmoną. Ji išklausydavo telefonu arba perskaitydavo surašytas mano įžvalgas anglų kalba (aš juk ne anglistas, visas savo mintis prieš tai turėdavau išsiversti į anglų kalbą), tada išversdavo dailininkui, šis patvirtindavo, kad suprato, o rezultatas būdavo visai ne toks, kokio prašiau. Kaip sugedęs telefonas.
Žodžiu, sunkiausia kuriant šį filmą buvo komunikacija ir susikalbėjimas. Taip yra kuriant visus kooprodukcinius filmus. Deja, Lietuvai vienai sukurti tokį filmą per brangu. Iki šiol tai antras ilgo metražo animacinis filmas per visą Lietuvos istoriją (pirmąjį – „Odisėjo kelionės“ – irgi sukūrė V.Aškinis – aut.past.). Neįsivaizduoju, kiek praeis metų, kol bus sukurtas trečias.
Beje, dailininkas statytojas tik sukuria pagrindinius personažų paveikslus – jis sudaro filmo animacinę bibliją, sukuria pavyzdžius, kaip veikėjas atrodo, kaip juda. O paskui jau piešia kiti žmonės.
Kaip jaunieji Lietuvos žiūrovai priėmė filmą?
Smagu būdavo po filmo dalyvauti susitikimuose ir išgirsti, kaip koks pradinukas džiūgauja: „Tai pats geriausias iki šiol matytas filmas“. Dėl vaikų norėjome viską taip suderinti, kad filme būtų ir humoro, todėl sukūrėme personažus – Juodosios Motės (Giltinės) pagalbininkes varnas. Jos padeda surinkti ašaras, regzti raganai intrigas, kad Aušvydas nepasiektų kalno. Varnos nerangios, nevykėlės, kvailos, joms viskas nesiseka, ragana jas vadina vištomis. Vaikai, matydami neigiamų personažų nesėkmes, labai emocingai reaguoja. Humoristiniai personažai panaikindavo įtampą ir išgąstį, nes kai kuriose vietose ragana stipriai pagąsdina. Vaikams reikia parodyti truputį siaubo, kad suvoktų blogio jėgos galią. Kita vertus, daug paprasčiau pavaizduoti blogį, o ypač sunku patraukliai ir įdomiai parodyti gėrį. Štai dėl ko, tarkime, gerasis Aušvydas yra blankokas, o blogoji ragana – spalvinga ir jaudinanti.
Esu sužavėtas filmą įgarsinusiais aktoriais, ypač nuostabiąja Larisa Kalpokaite, įgarsinusia raganą.
Angliškame įgarsinime ragana daug baisesnė, fatališkesnė, o Larisa sugebėjo padaryti personažą daugiaspalvį, įnešė čigoniško charakterio.
„Aukso žirgas“ skaičiais
Kūrė 4 šalių – Lietuvos, Latvijos, Danijos ir Liuksemburgo – kūrybinės grupės
Bendras biudžetas – 3 mln. eurų
Lietuvos finansinis indėlis į biudžetą – 20 proc. (600 000 eurų)
Oficialiai filmas kurtas 6 metus (neoficialiai – ilgiau)
Filmą kūrė apie 300 specialistų (dailininkų, animatorių, operatorių ir t.t.)
Ginta Liaugminienė, Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Animacija Z kartos vaikams“ ir 2021 metams skyrė 2500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2021 metų lapkričio 31 dieną.