Sunkūs laikai tarsi kviečia kalbėti tyliai. Gal todėl pastebimai padaugėjo poezijos knygų lentynose, grįžta poezijos vakarai, vyksta poezijos dirbtuvės. Vaikų teritorijoje – irgi. „Vaikams labai patinka eiliuotos istorijos“, – sako rašytoja ir poetė Evelina Daciūtė. Jai pritaria vaikiškų eilėraščių meistrė Indrė Zalieckienė. Jai atrodo, kad skaitytojai yra išalkę šiuolaikinių vaikui skirtų eiliuotų tekstų.
Vaikų patirtis, kasdienybę, mėginimą suvokti didelį, įdomų ir keistą pasaulį savo eilėraščių knygelėje 3–8 metų vaikams „Paslapčiausia paslaptis“ aprašiusi E. Daciūtė yra tikra: poezijos žanras neriboja temų. Temas riboja žmonės. „Esu parašiusi eilėraštį, kuriame šuo geltonai rašo laišką ant sniego kaimyno kalytei. Sulaukiau komentaro, oi, kaip nepoetiška! Bet man kitaip atrodo, poezija vaikui taip pat yra erdvė, kurioje jis gali jaustis saugus, suprastas, rasti jį dominančias temas, situacijas, atsakymus į klausimus, išeitis. Nusausinta, saugi, suaugusiųjų cenzūruota poezija, kur niekas nesispjaudo, kam ji skirta?“
Daug vaikams rašanti E. Daciūtė teigia, kad lietuvių poezijoje vaikams galėtų būti daugiau niekų, žaidimų kalbos, kaip, pavyzdžiui, Edwardo Learo arba Roaldo Dahlo eilėraščiuose. Juk vaikai kaip tik tai ir daro – mokosi kalbos. O kaip geriausiai mokosi? Per žaidimą. „Žodžiai tampa tarsi kamuoliukai, kuriais žongliruojame, įvairiaspalvėmis detalėmis, iš kurių vaikai išdėlioja siužetus, personažus, iš to gimsta istorijos“, – sako rašytoja ir prisimena labiausiai įstrigusį savo vaikystės rimą „mama pasakė ačiū / ir pakūrė pečių“. Kitų atmintis neišlaikė, tačiau pamena sąsiuvinyje tokių dvieilių, ketureilių buvo krūvas pridėliojusi.
Ryškiaspalvių knygelių vaikams „Kapt kapt kapt“, „Kapt kapt kapt mieste“, „Kaip sutramdyti žvėryną?“ autorė ir iliustruotoja I. Zalieckienė, rašydama eilėraščius, stengiasi šiuolaikinį turinį įvilkti į klasikinę formą. „Man smagiausia – klasikinė eilėdara“, – ji pripažįsta, nors būtent apie ją mažiausiai galvoja, pradėjusi eilėraštį. Pirmiausia, turinys, eilėdara ateina intuityviai. Indrei atrodo, kad poezijai tinka visos temos, juk vaikai mėgsta literatūroje atpažinti savo gyvenimo situacijas ir kai rašytojas juos supranta, nemoralizuoja.
Evelina Daciūtė įsitikinusi, kad poezija lavina vaikų atmintį, plečia žodyną, padeda skleistis kūrybiškumui. Vaikams ypač patinka kūriniai, turintys ritmą: juos lengviau įsiminti, dažnai jie ir vaiką įkvepia ieškoti žodžiams rimo, dėlioti eiliuotus pasakojimus, žaisti kalba. Eilėraščiai labai tinka pradedančiam skaitytojui – jie trumpi, tad neužtrunka baigti. „Vaikui pirmiausia turi būti smagu ir įdomu, – ji sako. – Net ragana iš pasakos įsiviliojo Joniuką ir Grytutę į savo namelį, nes jis buvo ne bet koks – iš saldainių ir sausainių.“
Humoras yra stiprus eilėraščių ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams prieskonis. „Humoras pakelia nuotaiką ir rašytojui, ir skaitytojui“, – išduoda I. Zalieckienė ir priduria savo eilėraščiuose juokingų vietų iš anksto neplanuojanti. Neretai pati kikena pamačiusi, kaip juokingai išsidėliojo tekstas.
Tuo, kad humoras nepakenktų ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų poezijai, neabejoja ir E. Daciūtė. Ji įsitikinusi, kad išmokytas juokauti vaikas turi gerą ginklą ateičiai. Tiek kartų žmoniją juokai ištraukė iš įtempčiausių, sudėtingiausių situacijų, palengvino daugybę kelių, gal net karų sustabdė. „Man atrodo, jei būtų daugiau linksmų, juokingų eilėraščių, eiliuotų pasakojimų – poezijos mylėtojų taip nemažėtų, juk darželyje jų dar apstu, o dvyliktokai jau retas kuris poeziją skaito. Nekalbu apie poeziją suaugusiesiems, kuriai atitenka tik buvusios prabangos likučiai. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Ar jie išmoks mylėti poeziją, jei ją ignoruos tėvai, jei jos nemėgs ir nejaus pedagogai? – svarsto populiarių knygų autorė.
Jaunesnieji rašytojos vaikai mėgsta poeziją ir dažnai skaito. Evelina pasakoja, kad dviem kalbomis laisvai šnekantys vaikai daugiau poezijos knygų randa anglų kalba, o jose – didesnė formų, temų ir nuotaikų įvairovė. „Kai augo vyresnieji, man to labai trūko, – pripažįsta. – Atrodė, kad poezija yra tiesiog ne jų, o išties jiems greičiausiai netiko mano vaikystės laikų tekstai. Tarsi trūko laiptelio pasilypėti.“
Tai, kad vaikams patinka jos sukurti eilėraščiai, Indrė gali spėti iš atsiliepimų ir vaizdo įrašų, kuriuos kartais jai siunčia tėvai. Klausydami eilėraščių mažieji tam tikrose vietose ploja ar juokiasi. Jos pačios sūnus labiausiai mėgsta eilėraščius, kuriuose yra netikėtumo elementas, sukeliantis šypseną ar bent jau priverčiantis kilstelėti antakį.
Evelinos vaikams patinka paprastos, bet toli gražu neprastos Julios Donaldson eiliuotos istorijos. Jie jau ne šeštą ir ne dešimtą kartą skaito Mariaus Marcinkevičiaus „Pelėdžiuką“, o keturmetis, klausydamas garsinių knygų, mintinai išmokęs Ramutės Skučaitės „Raidžių namučius“ ir „Spalvotas skaičių pasakėles“. „Man smagiausia, kad vaikai vakaro skaitiniams dažnai išsirenka poezijos knygą. Jų dėka ir pati pažvelgiau į vaikų poeziją naujai. Gyvename Amerikoje, mūsų vaikai mėgsta Shelą Silversteiną, Jacką Prelutsky’į, jų knygos yra bestseleriai, – pasakoja rašytoja. – Beje, šie poetai nėra gavę rimtų apdovanojimų, akademinė bendruomenė juos ignoravo. O štai vaikai myli ir skaito. Mėginau jiems skaityti Kostą Kubilinską, Martyną Vainilaitį. Bando klausytis, bet neturi kantrybės, kol įsivažiuos veiksmas.“
Ir vis dėlto, kaip teigia leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros leidinių vadovė Audronė Macijauskienė, poetų klasikų eilėraščiai – labai populiarūs. Būtent todėl leidykla nusprendė išleisti rinktinę „Gražiausi eilėraščiai vaikams“, kurioje sugulė vaikų poezijos klasikų – Kazio Jakubėno, Ramutės Skučaitės, Justino Marcinkevičiaus ir Violetos Palčinskaitės eilėraščiai. Knygą smagiais ryškiais piešiniais papuošė dailininkė Asta Kulikauskaitė-Krivickienė.
Tai, kad poezija vaikams pastaruoju metu perlipa knygų lentynas ir iškeliauja į pasaulį, rodo ir dar vienas svarbus faktas – 2020-ųjų Poezijos pavasario almanache atsirado poezijos skyrelis vaikams.
