Visose tautose ir kultūrose vienaip ar kitaip buvo pažymima vaikystės pabaiga – žmogaus įvedimas į suaugusiųjų pasaulį, maždaug 12–14 gyvenimo metais. Tai vadinamosios iniciacijos – ritualai, atliekami įvedant žmogų į naują jo gyvenimo tarpsnį.
Iniciacijos esmė – senojo gyvenimo palaidojimas ir naujo sutikimas.
Senosiose gentinėse santvarkose iniciacijų, susijusių su branda metu, dažnai taikomos fizinės kančios, apipjaustymai, tatuiravimai ir kt. Modernesnėse visuomenėse iniciacija išreiškiama daugiau simboliniu aktu.
Vaikystės pabaigos apeigos mergaitėms
Lietuvoje irgi tokių papročių būta. Tiesa, Lietuvoje patikimesnės medžiagos yra tik apie XIX–XX a. vykusias brandos apeigas.
„Aukštaitijoje ir Dzūkijoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pirmosios menstruacijos buvo minimos šeimoje. Daugeliu atvejų apeigose dalyvavo tik motina ir duktė. Motina, kaip ir kai kuriose Europos kraštuose, dukteriai nestipriai suduodavo per veidą, sakydama apeiginę formulę „žydėk kaip rožė, būk graži“ ar pan. Apeiginiu veiksmu siekta merginą sukrėsti, kartu lemti ir merginos fiziologinę brandą. Buvo tikima, kad veiksmo atlikimo būdas gali lemti menstruacijų trukmę.
Su fizine ir socialine branda susijęs pirmosios duonos kepimo pažymėjimas. XIX a. antroje pusėje dusetiškės pirmąją duoną kepdavo šeštadieniais, kad galėtų susirinkusioms pirtyje moterims duoti paragauti savo keptos duonos rūgšties. Motina sukviesdavo visus šeimos narius, artimiausią kaimynę ir visus apdalydavo dukters „rūgštimi“. Vėliau atliekamais apeiginiais veiksmais buvo pasakomas pasirengimas tekėti, tėvas dukteriai skirdavo dalį. Vaišindama dukters kepta duona pirtyje susirinkusias kaimynes, motina jos dalies dydį paskelbdavo kaimynių bendrijai.
Remiantis tikėjimais, kad po pirmųjų menstruacijų reikia skubiai į prieangį išnešti ližę, ir kitomis analogijomis, yra tikimybė, kad fiziologinės brandos pažymėjimas ir šeimininkavimo darbų pradžią žyminčios apeigos buvo tarpusavyje susijusios ir sudarė bendrą iniciacijos ritualą“, – sako Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Žilvytis Šaknys.
Vaikystės pabaigos apeigos berniukams
Berniukų įvesdinimas į vyrų pasaulį labai skyrėsi įvairiose Lietuvos vietose.
„Dar XX a. pradžioje kai kur Dzūkijoje, Aukštaitijoje ir Suvalkijoje gyvavo „vyriausiojo berno“ institucija. Kaimo vyriausiasis nevedęs vyras (kartais vyriausiajam jaunuomenės atstovui būdavo ir per 50 metų) organizuodavo priėmimo į jaunimo bendriją apeigas, naujokus mokė toje bendrijoje susiklosčiusių bendravimo normų, kontroliavo jaunimo bendrijos veiklą. Bet kur kas dažniau jaunimo bendrijos veiklą koordinavo keli vaikinai. Jie užtikrindavo ir pozityvaus bendrijos statuso palaikymą. Apeigos buvo atliekamos vakarėlyje ar kitame kaimo jaunimo susiėjime.
Žinomi tik keli atvejai, kai apeigos buvo atliekamos griežtai nustatytą dieną, kur kas dažniau naujokus priimdavo tam tikrą sezoną – dažniausiai pavasarį ir vasarą. Šios apeigos net ir tarpukariu dar gana dažnai buvo atliekamos visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose, išskyrus Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą, kur žinomi tik keli atvejai.
Daugelyje pasaulio kultūrų vaikinų apeigos buvo susijusios su naujoko fizinės brandos patikrinimu, kankinimais, patyčiomis ir kitais socialinės prievartos veiksmais. Nemažai aprašų liudija, kad socialinės prievartos veiksmai buvo atliekami ir XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos vaikinų brandos apeigose. Tačiau susiduriame su šių apeiginių veiksmų formos įvairove.
Tik Suvalkijoje gyvavo vaikinų šokdinimas per suolą suduodant per nugarą diržu. Lygiai tokiu būdu čia buvo iš vakarėlio išvejami bendrijos nustatyto brandos cenzo neatitinkantys paaugliai. Tik užgėrus naujoką (pasiuntus taurelę gėrimo ratu), jis per suolą šokdavo paskutinį kartą.
Kai kur Dzūkijoje buvo vertinama jėga. Pasak Nijolės Marcinkevičienės, Pavarėnio apylinkėse kandidatas į jaunuolius turėjo pakelti sunkų akmenį. Panašus paprotys gyvavo ir tarp skandinavų.
Kai kuriose Šiaurės rytų Lietuvoje fiksuotose apeigose galime įžvelgti tiesmuką jaunuolio atskyrimą nuo tėvų. Išskyrimo iš senosios socialinės struktūros (šeima → jaunimo bendrija) akcentavimas aptinkamas „tėvo uždėto pančio nupjovimo“ paprotyje (vietoj jo jaunuomenės atstovė užjuosdavo juostą). Tačiau dažniausiai vaikino apeigos prasidėdavo pirmuoju viešu šokiu, kurį sekdavo ritualinis kilnojimas.
Dzūkijoje ir Aukštaitijoje įėjimą į jaunimo bendriją žymėjo „įrašymo į bernų knygą“ apeiga. Dažniausiai po jos buvo atliekamas apeiginis užgėrimas.
Kada jau laikas tekėti?
Dabar įsivaizduojame, kad senovėje visos tekėdavo labai jaunos. Juk kiek liaudies dainų prikurta, kuriose „mylėjo mergelę dvylikos metelių“. Beje, dr. Žilvytis Šaknys suskaičiavo, kad būtent 12 metų mergelės dažniausiai ir minimos dainose (mažiau minima 13 ir 15 metų mergelių).
„Mamos žurnalo“ redaktorės Neilos Ramoškienės močiutė Ona buvo ištekinta 15 metų (našlė su dviem dukromis nepajėgė apdirbti turimos žemės, tad dukros vedybos su 13 metų vyresniu kaimynu buvo ideali išeitis).
Tačiau etnologai ir istorijai sako ką kita – tekėjimo amžius bangavo ir labai skyrėsi skirtingu laiku ir skirtingose vietose.
„Tarkime XVI a. Joanas Lasicijus rašė, kad mergina teka 26–30 metų, kai turi prisiaudusi kelias kraičio skrynias. Tuo tarpu XVII a. pabaigos papročius aprašiusio Johano Arnholdo von Brando rašoma, kad 7–12 metų vaikai turėjo ganyti, 12–14 – akėti, 16 m. – arti ir pjauti, 17–18 metų jau reikėjo vesti. Pagal 1837 metų carinės Rusijos įstatymus, mažiausias vedybinis amžius merginoms buvo 14 metų, o vaikinams – 16 metų.
Lytinės akceleracijos tema istoriniame kontekste kito. Kas vienu laikotarpiu buvo priimtina, kitu jau buvo laikoma nusižengimu. Prancūzai atliko labai rimtus tyrimus ir išsiaiškino, kad per 100 metų moters vedybinis amžius Europoje galėjo svyruoti nuo 12 iki 30 metų“, – sako dr. Žilvytis Šaknys.
Parengė Neila Ramoškienė, Kęstučio Kuskio nuotr. ir postprodukcija
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 vasario 20 dieną.
