Jei į svečius ateina šeima su mažais vaikais, nuo kokio amžiaus vaikui jau reiktų dėti lėkštę ant stalo? O gal mažą vaiką mandagu sodinti mamai ant kelių, kad jie valgytų iš vienos lėkštės? Konsultuoja protokolo ir etiketo reikalavimų ekspertas Arminas Lydeka.
Mandagumas reikalauja prie vaišių stalo vaiką pagerbti kaip ir visus kitus svečius. Vaikas – toks pat brangus svečias, kaip ir jo tėvai, todėl jam reikia skirti ir atskirą vietą prie stalo, ir lėkštę. Jei esu mandagus ir išsilavinęs žmogus, vaikui skirsiu tokį pat dėmesį, kaip ir visiems svečiams.
Jeigu nėra galimybių visus svečius susodinti prie vieno stalo, neblogas problemos sprendimas yra padengti atskirą stalelį vaikams.
Griežtos amžiaus ribos, nuo kada vaikui reikėtų skirti atskirą lėkštę, nėra, galima vadovautis tik bendromis kultūrinėmis nuostatomis. Apytikriai vaikui skiriama atskira vieta prie stalo ir lėkštė nuo 3-4 metų, kai jis pats jau moka savarankiškai pavalgyti ir naudotis stalo įrankiais, bet kiekvienu konkrečiu atveju ta amžiaus riba gali būti koreguojama tiek į vieną, tiek į kitą pusę.
Kultūrinė aplinka keičiasi. Mūsų tėvų karta vaikus veždavosi į svečius nuo kur kas vėlesnio amžiaus – ne anksčiau nei nuo pusės metų. Šiais laikais nieko nestebina, jei į svečius atvyksta vos mėnesio ar kelių dienų kūdikis.
Nuo kokio amžiaus mandagu vaiką vestis į restoraną? Užsienio kurortuose, kur „viskas įskaičiuota“, neretai pamatysi tokį vaizdelį: restorane kūdikis ima pirštais maistą, drabsto jį ant stalo, o tėvai laimingi juokiasi. Ar tai normalu?
Labai liūdna, jei iš tiesų yra taip, kaip sakote. Jei vaikas nemoka mandagiai elgtis prie stalo, tėvams turėtų būti gėda, o ne juokinga. Mes savo vaiką laikome normaliu šeimos nariu, sodiname jį viešoje vietoje prie stalo, tai ir tikimės, kad jis ir elgsis kaip normalus svečias. Atsakomybė už šeimos nario elgesį tenka visai šeimai. Ir nebūtinai nemandagiai gali elgtis vaikas. Tarkime, vyras su žmona sėdi restorane prie stalo, vyras tvarkingai valgo peiliu ir šakute, o žmona kažką iš lėkštės griebia rankomis, numeta ant staltiesės, išpila. Vyrui nepatogu, jis bando taisyti situaciją. Jam, kaip šeimos nariui, taip pat tenka atsakomybė už nemandagų elgesį.
Už vaiką atsakingi abu tėvai. Jei vaikas netyčia numetė taurę, išvertė ant stalo maistą, ištepė šokoladu staltiesę, tai tėtis ar mama neturėtų tai vertinti kaip pokšto. Pirmiausia jie turėtų atsiprašyti padavėjo, apmokėti restoranui už padarytus nuostolius. Iš to daryti pramogos nedera. Tačiau retkarčiais pasitaikantys nesklandumai neturėtų atbaidyti tėvų apskritai vestis vaikus į restoranus ar kavines. Aš už tai, kad vaikas kuo anksčiau išmoktų gražaus elgesio, tam tikrų etiketo dalykų. Žinoma, pietūs restorane su mažais vaikais tėvams nebus tokie laisvi ir neįpareigojantys, kaip būtų be vaikų. Tėtis ar mama galbūt bus labiau įsitempę, dėmesingi, galbūt ir patys liks pusiau alkani, nes reikės prie stalo padėti vaikams. Tačiau kaip kitaip vaikas išmoks gražaus elgesio?
Ar mandagu maitinti krūtimi viešose vietose? Dabar neretai parke, kavinėje ar net troleibuse gali pamatyti žindančią motiną…
Pagal etiketą, tai yra negerai. Mes nediskutuojame apie tai, kad žindyti yra žmogiška, natūralu, sutverta gamtos. Tačiau natūralu ir čiaudėti, bet mandagus žmogus niekada nečiaudės viešai, po to neatsiprašęs. Jei jau tai netyčia atsitiko, tu turi atitinkamai reaguoti. Arba nosies krapštymas – tai irgi fiziologiškai apibrėžtas dalykas, nes susikaupęs nosies sekretas trukdo kvėpuoti ar kalbėti, bet nosį mes krapštome ne bet kur ir ne bet kada. Jau nekalbant apie tokius fiziologinius dalykus, kaip būtinybė tuštintis ir šlapintis. Juk niekada to nedarome viešai, nors nusišlapinus parke, gal didelės žalos ir nebūtų, tačiau tai prieštarautų kultūringo žmogaus etikos supratimui.
Elgtis remiantis vieninteliu argumentu, kad tai „natūralu“, nėra išmintinga.
Maitinant krūtimi, tam tikrą intymumą vis dėlto derėtų išsaugoti. Net ir šeimos rate. Žinoma, laikmetis diktuoja savo pakeitimus, moterį gali pamatyti žindant ir didelėse žmonių susibūrimo vietose. Ar tai bus toleruojama, daug priklauso nuo aplinkos. Jei moteris mano, kad ji yra bendraminčių būryje, kurie ją tikrai supras ir toleruos, ji gali maitinti viešai. Tačiau jeigu nėra tikra, ar toks jos poelgis nesutrikdys kitų asmenų, geriau būtų nueiti į atskirą kambarį. Net ir šeimos rate, jei šalia yra vyresnių žmonių, situacija gali būti dviprasmiška. Jiems galbūt bus nepriimtina, trikdys toks „laisvas“ elgesys, todėl reikėtų gerbti jų poziciją ir nepaversti stebėtojais prieš savo valią.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
