Naujausios vardų rinkimo tendencijos: madinga skirti du vardus

VU Baltistikos katedros profesorė, vardų tyrinėtoja dr. Daiva Sinkevičiūtė. Fotografas Edgaras Kurauskas

Vardo davimas – atsakingas reikalas, nes su juo gyvename visą gyvenimą. Apie naujausias vardų rinkimo tendencijas kalbamės su VU Baltistikos katedros profesore, vardų tyrinėtoja dr. Daiva Sinkevičiūte.

Vardą galite sukurti patys

Įdomiai nuskambėjo jūsų mintis, kad džiaugiatės naujai sukurtais vardais (net tokiais, kuriuos tėvai sudaro iš savo vardų). Uždegdami žalią šviesą vardų sudarinėtojams, pateikime keletą taisyklių.

Visų pirma norėčiau patikslinti, kad naujai sukurti vardai mane džiugina kaip profesionalią vardų tyrėją, nes tai yra dalis mano mokslinių interesų, – tirti, kaip ir kokio tipo naujų vardų atsiranda Lietuvoje, kokia tų tipų raida ir kuo naujai atsiradę vardai yra panašūs į ankstesnio laikotarpio asmenvardžius. Mano supratimu, naujai sudurti vardai nėra beprasmiški, nes vardų kūrėjams jie turi asmeninę reikšmę, – į juos perduodama pagrindinių vardų reikšmė. Kita vertus, reikšmės paieškos varduose, ypač svetimos kilmės ir dar turinčiuose kitose kalbose pakitusią formą, man asmeniškai yra nesuprantamos, nes be specialaus pasirengimo ir kalbų mokėjimo ta reikšmė nėra identifikuojama. Būna, kad tėvai kartais pasiremia nepatikimais šaltiniais, kuriuose „išskaito“ vienokią ar kitokią reikšmę, bet ten pateikta reikšmė gali būti ir subanalinta, iškreipta, kitaip sakant, pritaikyta labai plačiai visuomenei.

Naujus vardus tėvai vaikams kūrė, kuria ir, manau, kurs ateityje, taigi čia jokio leidimo/draudimo nėra, išskyrus bendrąsias vardų davimo taisykles, kurias nuo jų nukrypusiems tėveliams primena civilinės metrikacijos skyriai, o probleminius atvejus teikia svarstyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Vardyno pakomisei.

Ar senovėje lietuviai irgi užsiiminėjo vardų kūryba?

Deja, į tokį klausimą tiksliai atsakyti negalima, nes nėra patikimų rašytinių šaltinių, iš kurių būtų žinoma, kaip lietuviai kūrė vardus, tarp jų – ir sudurtinius. Yra išlikę tik vardai, kuriais į dokumentus užrašyti žmonės. Tyrimai rodo, kad jų gausa ir įvairovė buvo didelė, vartoti dvikamieniai vardai, jų trumpiniai, iš lietuvių vartotos leksikos kilę asmenvardžiai, kurių visi galėjo būti praplėsti priesagomis.

Tiriant istorijos šaltinius, vis dar galima rasti iki šiol nežinomų prieškrikščioniškojo periodo lietuvių vardų, tarp jų – ir dvikamienių. Pavyzdžiui, šią vasarą istorijos dokumentuose radau lietuvių dvikamienius vardus: Kirt-i-mantas (kurio pirmas kamienas yra kilęs iš lie. kirsti, kerta, kirto), Daut-vilas (kurio pirmas kamienas yra iš trumpinio Dautys < Dau-tartas), Jon-tautas (kurio pirmasis kamienas yra iš krikštavardžio Jonas). Minėtų vardų pirmieji kamienai nėra įprastos sudėtinės dvikamienių vardų dalys, kurios įprastai kartojasi kituose dvikamieniuose varduose, o tie elementai, kuriuos pridėjus buvo atnaujinti lietuvių vardai.

Tokiu būdu buvo kurti nauji dvikamieniai vardai ir ankstesniais laikais, o naujomis jų dalimis tapdavo lietuvių vartotų žodžių dalys, vardų trumpiniai, svetimos kilmės vardai. Taip kuriami nauji vardai ir dabar, pvz., yra naujas vardas Džiaugs-mina, kurio pirmasis dėmuo yra sietinas su džiaugsmas; Kęst-gailė, kurio pirmasis dėmuo yra iš trumpinio kilmės vardo Kęstas; Brigimantas, kurio pirmasis dėmuo yra atsiradęs iš nelietuvių kilmės vardo Brigita. Taigi nauji vardai ir XX a. pabaigoje – XXI a. kuriami tais pačiais būdais kaip ir prieš paplintant krikščionybei, nors kelis šimtmečius savos kilmės vardų davimo tradicija vaikams buvo nutrūkusi.

Kita vertus, galiu pridurti, kad nors tokių baltų kalbų duomenų nėra, tačiau senovės germanų kalbų vardyno palikimas rodo, jog tėvai vaikams duodavo vardus, kurie buvo sudaryti iš tėvo ir motinos vardų, arba sūnus turėdavo vardą, kuris buvo tėvo vardo trumpinys ir pan. Vadinasi, tokią tradiciją rodo mums giminiškos kalbos.

Ne kartą jūsų klausė – koks gi naujadaras labiausiai jus nustebino?

Jūratės Čiakienės nuotr.

Taip dažnai klausė, bet mano atsakymai priklauso nuo to, su kokiais vardais tuo metu dirbu ar neseniai dirbau. Dėl to šiuo metu man iš galvos neišeina graži istorinių ir dabartinių vardų paralelė. Rugpjūtį šaltiniuose radau istorinį vardą Lokintas, kurio pirmasis dėmuo yra sietinas su lietuvišku žodžiu lokys, o antrasis dėmuo yra įprastas dvikamienio vardo dėmuo kint-, ir, aišku, prisiminiau tą patį pirmąjį dėmenį turintį XXI a. naujadarą Lokimantas, kurio pirmasis dėmuo yra tas pats lok-.

Populiaru duoti du vardus

Minėjote, kad į Lietuvą atėjo dviejų vardų mada. Papasakokite, ar seniau lietuviai turėjo tokią tradiciją?

Prieškrikščioniškoju periodu – ne, tačiau XX a. pradžioje, kai vėl pradėta vadinti savos kilmės vardais, tai taip, tokia mada buvo. Tuo metu linkta vaikus vadinti vienu krikščionišku, o kitu – lietuvišku vardu: Jonas Vytautas, Marija Birutė. Vėliau ta tradicija nutrūko, o du vardus turinčių vaikų pamažu vėl pradėjo atsirasti nuo XX a. antros pusės.

Nuo devintojo XX a. dešimtmečio šita mada vėl atgimė, tačiau įgavo kitą pavidalą: abu vardai yra lietuviški (Algis Vytautas), nelietuvių kilmės (Nora Marija), o kartais net to paties vardo variantai (Andrejus Andrius) arba du vardai yra kompromisas dvikalbėje šeimoje (Daniel Donatas).

Lietuvių noras vaikams duoti ne vieną vardą yra populiarus dėl kelių priežasčių – tai ir tėvų noras duodant du šventųjų vardus suteikti vaikui dvigubą apsaugą, duodant lietuvišką ir krikščionišką vardus, rodo pastangas suderinti tautiškumą ir tikėjimą, o kartais abu vardai patinka ir negali išrinkti vieno ir t.t. Suprantama, kad įprasta kitų kalbų dvivardystė taip pat palaiko šią tradiciją; duoti du vardus madinga ir kitose šalyse.

Jeigu norime vaikui duoti du vardus, kokios čia galiotų taisyklės? Ar jie turi būti priešingi vienas kitam: trumpas ir ilgas, krikščioniškas ir pagoniškas, lietuviškas ir tarptautinis?

Lietuviams duodant vaikui vieną ar du vardus tvarka yra ta pati – vardai turi atitikti nustatytas normas, o kokius vardus derinti – čia jau tėvų sprendimas ir subjektyvi nuomonė, kas yra gražiau. Jeigu norisi vaiką vadinti dviem vardais, tai, man rodosi, kad daugiausia logikos yra duoti vieną lietuvišką vardą, o kitą – krikščionišką.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2018 rugsėjo 8 dieną.

Susiję straipsniai

None found

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 + šeši =

Kitos temos: