Karantino metu profesionalus Lietuvos kikboksininkas Sergejus Maslobojevas turėjo treniruočių salę persikelti į namus. Vaikų kambarys buvo išklotas minkšta danga ir tapo tatamiu. Kieme atsirado skersinis ir bokso kriaušė.
Šešiametis Ramiras ir beveik pusantrų metukų Raonas vis kiša nosį pažiūrėti, kaip treniruojasi tėtis. Tuo metu trejų mėnesių Raja laiką leidžia mamos Airinės glėbyje.
Kuo gyvena ši sportiška daugiavaikė šeima, pasakoja Airinė Maslobojeva.
Ar tėčio pavyzdžiu seka berniukai – lanko kokius nors sporto užsiėmimus?
Mūsų tėtis treniruojasi kiekvieną dieną, tad vaikams sportuoti atrodo savaime suprantama. Mažylis Raonas rankytėmis muša bokso kriaušę, vos pastovėdamas ant kojų. O vyresnėlis Ramiras irgi iš pradžių mėgdžiojo tėtį, bet skatinimas sportuoti sukėlė atvirkštinę reakciją. Kai neberaginame, vėl atsirado noras. Ramiras porą metų lanko šachmatų būrelį, su juo jau galima sužaisti partiją, moka ėjimus, jau mąsto strategiškai. Kelerius metus lankė karatė užsiėmimus, bet šiemet karatė pakeitė imtynės. Juokaujame, kad kikboksą jis lanko visą gyvenimą, – kadangi turime savo sporto klubą, iki karantino jis eidavo į vyresnių vaikų užsiėmimus. Yra lankęs futbolą, šiemet labai norėjo lankyti tenisą. Visų būrelių nespėtume lankyti net fiziškai, tad teko pasirinkti – liko šachmatai, imtynės ir tenisas. Dabar kai kurios treniruotės vyksta nuotoliniu būdu.
Ar jūs pati sportuojate?
Man patinka aktyvios kardiotreniruotės, bet dvejus pastaruosius metus nesportavau, nes laukiausi pametinukų. Bandžiau mankštintis, supratau, kad nereikia – tempė pilvo apačią. Bet, nepaisant to, iki aštunto su puse mėnesio dirbau plaukų stiliste. Darbas su klientėmis, du maži vaikai – judesio užteko, ant sofutės tikrai negulėjau.
Gal sportas jus su vyru ir suvedė?
Mes su Sergejumi pažįstami jau 15 metų, iš kurių 8 esame kartu. Abu esame klaipėdiečiai. Paauglystėje daug laiko leisdavome bendroje draugų kompanijoje, tada buvome tik draugai, bet ne pora. Pora tapome jau suaugę, kai jis kartą užsuko pas mane į darbą, – vėl ėmėme bendrauti ir abu netikėtai įsimylėjome! Nuo pat mūsų pažinties pradžios eidavome žiūrėti bokso rungtynių. Sergejus tuo metu jau aktyviai sportavo. Man sportas niekada nebuvo svetimas, mėgdavau stebėti profesionalias kikbokso kovas, aukštą meistriškumą, gerą techniką. Baisu pasidarė tik pradėjus gyventi su Sergejumi kartu.
Kai jis išeina į ringą, jaudinuosi. Baisu ir dėl galimų traumų, nors iki šiol smarkių pavyko išvengti.
Kas, be sporto, įtraukiama į jūsų šeimos laisvalaikį?
Jei geras oras, – būtinai einame į parką ar į mišką pasivaikščioti. Kartais tik aš su vaikais, jei turi laiko, prisijungia ir Sergejus. Iki karantino būdavo tradicija savaitgalį kur nors išvažiuoti iš Vilniaus. Kur važiuoti, dažniausiai sugalvodavau aš, bet kartais staigmenų pateikdavo ir vyras. Paskutinį sykį prieš karantiną tokią staigmeną pateikė man. Kaip tik buvo atvažiavusi mano mama pabūti su anūkais. Sergejus sako: „Renkis, važiuosime“. Nesako, kur, tik matau, kad jau iš Vilniaus išvažiuojame. Galvoju, ką mes veiksime naktį kažkokiame miestelyje?
Nuvažiavome į Širvintas, į naują draugų atidarytą piceriją. Mes mėgstame vienas kitą nustebinti. Kartą jį užrištomis akimis nusivežiau į oro uostą, ir tik tada sužinojo, kad skrendame į Italiją. Kitąkart pati sukroviau kuprinę ir pakeliui į oro uostą pasakiau, kad dabar skrisime į Paryžių.
Aš gal mažiau tokias staigmenas mėgstu, nes man labai svarbu, kur ir su kuo palikti vaikai. Sergejus sako, viskas gerai, vaikai saugūs. Man visiškai saugu tik tada, kai palieku tėvams. Nuvežu į Klaipėdą ir galiu būti rami, kad mano arba Sergejaus tėvai tikrai susitvarkys.
Abu su vyru norėjote didelės šeimos?
Mes galvojame auginti net ne tris, o keturis! Tik atrodo, kad artimiausiu metu šis planas neįvyks, – galbūt kažkada ateityje. Kol kas su trimis vaikais susitvarkome patys, gaila, kad seneliai taip toli, Klaipėdoje, negali dažniau padėti. Vienu metu esame turėję auklę, kuri mane išleisdavo keletui valandų per dieną padirbėti. Šiuo metu, kai karantinas, auklės samdyti nėra jokio poreikio.
Po dviejų sūnų susilaukėte dukrytės. Ar yra skirtumas – auginti mergaitę?
Skirtumas labai didelis! Aš negalvojau, kad man taip lydysis širdis! Ji net miega kitaip, negu berniukai. Rankytes grakščiai susideda prie galvytės ir verkia taip mergaitiškai. Berniukai miegodavo atmetę rankas į šonus – ji niekada nėra taip miegojusi. Vizualiai atrodo, kad kūdikiai berniukai ir mergaitės mažai kuo skiriasi, bet jų energetika visiškai skirtinga. Kai ją nešioju, kai bučiuoju, manyje tai sužadina tiek moteriškumo! Mamos, kurios augina berniukus, ant savo švelnumo tarsi užsideda kiautą. Aš sūnus bučiuoju, glostau, myluoju nuo pat mažens, juos labai myliu. Bet kai prie krūtinės prisidedi mergaitę, jauti visiškai kitokią, švelnesnę, emociją.
Kai buvau maža, man mama rašė eilėraščius. Man užaugus ji padovanojo tą knygutę, ir iš pradžių negalėjau suprasti, kaip gali gimti laiškai, dainos vaikui.
Bet kai susilaukiau dukters, žiūrėdama į jos akis, suprantu, kodėl mama rašė eilėraščius. Aš visą laiką noriu ją myluoti ir glostyti. Kūdikis atneša rūpesčių, bet ir labai daug naujų spalvų į šeimą. Jei manęs draugės klausia, ar man dabar sunku, negaliu pasakyti, kad sunku. Sunku tik palaikyti namuose tvarką, kurią taip mėgstu. O šiaip mūsų vaikai ramūs. Galbūt kai tu jų nori daug turėti, į viską reaguoji su džiaugsmu. Tai požiūrio reikalas, kaip pats reaguoji į motinystę. Jei kurią dieną būnu pavargusi, einu su vaikais prigulti dieną. Jei būna sunkesnė naktis, paprašau, kad ryte su vaikais pabūtų tėtis, o aš galėčiau dar kiek pamiegoti.
Visi trys vaikų vardai – reti, negirdėti, kokios jų istorijos?
Laukdamiesi pirmojo vaikelio, galvojome jį pavadinti kokiu nors gražiu lietuvišku vardu. Skaitėme vardynus, bet nė vienas vardas neskambėjo gražiai kartu su rusiškos kilmės mūsų pavarde. Tada nusprendėme neprisirišti prie konkrečios tautos ir ieškoti tarptautinio vardo. Bet kad ir kiek skaitėme, nieko tokio, kas mums patiktų ir įstrigtų, neradome. Pirmiausia gimė skiemuo Ra – tai Egipto mitologijos Saulės dievas, vienas svarbiausių egiptiečių dievų, šviesos simbolis. Vyras pasiūlė pavadinti sūnų tiesiog Ra, bet aš paprieštaravau, kad mūsų laikais šis vardas skambės tarsi neišbaigtas. Jo reikšmė man labai patiko, bet tarsi trūko pabaigos. Pradėjome dėlioti įvairiausius skiemenis, tarsi žaisti su tuo Ra. Ir Sergejus pasiūlė Ramir. Ra – tai Saulės dievas, o mir rusiškai – taika arba pasaulis. Ir prasmė, ir skambesys gražus – mums tarsi viskas susidėliojo į savo vietas, kitų variantų jau ir nebesvarstėme. Tik paskui pasidomėjome, ar toks vardas yra apskritai, – taip, pasaulyje yra žmonių tokiu vardu.
Kai laukėmės antro vaikučio, vyrui sakiau: „Jeigu bus sūnus, ką mes darysime, – išrinkome tokį stiprų vardą pirmagimiui, ir antrajam vaikeliui reikia kažko panašaus. Negali vaiko nuskriausti ir sugalvoti bet ko“. Netrukus echoskopo tyrimas parodė, kad ir antrasis bus berniukas.
Man visada patiko vardas Aronas. Bet kai pažiūrėjau jo reikšmę vardyne, labai nusivyliau. Per silpnas. Kartą važiuojant iš Klaipėdos į Vilnių kilo mintis truputį pažaisti su Arono skiemenimis. O jeigu ne Aronas, o Raonas? Ra – tas pats Saulės dievas, o žodis on rusiškai reiškia jis. Paskambinau vyrui, pasidalinau idėja, o jam net šiurpuliukai per kūną nubėgo. Tad kito vardo jau ir nebeieškojome.
Dukrytei vardą buvote sugalvoję iš anksto?
Labai norėjau pirmojo berniuko. Kai laukėmės antrojo vaikelio, lytis jau nebuvo svarbi, nors aš intuityviai norėjau dar vieno berniuko, o tėtis svajojo apie dukrytę. O trečią kartą jau abu su vyru svajojome apie mergaitę. Buvau tokia nekantri, kad supratau neišlauksianti tos 20 savaitės, kai paprastai daromas echoskopo tyrimas ir sužinoma vaikelio lytis.
Savo smalsumo vedama ir gydytojos rekomenduota (juk trečiąkart pastojau, praėjus vos 3 mėnesiams po gimdymo), nutariau pasidaryti genetinį tyrimą, kuris daromas anksti, 9 nėštumo savaitę. Tą dieną, kai sužinojau apie dukrą, aš cypiau ir trypiau kojomis – kaip maža mergaitė. Tai buvo visiškas svajonės išsipildymas. Du broliai ir sesė – tai yra tobula, ar ko gali trūkti dar? Na nebent dar vieno brolio.
O dukrytei vardą turėjome, kai laukėmės antro vaikelio ir nežinojome lyties. Raja – to paties saulės dievo Ra reikšmė plius ja, kas rusiškai būtų aš. Galima išskirti ir kitaip – raj, tai yra rojus.
Taigi visi mūsų vaikų vardai pažymėti Saulės dievo ženklu, nes jie iš tiesų yra mūsų šviesa ir mūsų saulė.
Kokios sulaukiate reakcijos iš aplinkinių, artimų žmonių?
Su visais trimis vardais turėjome šiokių tokių keblumų juos registruojant ar pristatant artimiesiems. Vieni seneliai pasakė, kad niekaip neatsimins anūko vardo, teks jį užsirašyti ir prisiklijuoti prie šaldytuvo. Bet tai buvo pirmoji jų reakcija, paskui priprato ir pamilo. O dukrytei siūlė vardą Rasa – sako, tas pats skiemuo, tik vardas lietuviškas. Nieko neturiu prieš šį vardą, bet mes norėjome pavadinti dukrą tuo vardu, kuris gimė mūsų širdyse.
Daugiausia pasipriešinimo iš aplinkos sulaukė Raono vardas. Civilinės metrikacijos tarnautoja net nenorėjo juo registruoti.
Pasakė: „O jūs nenorite vaikui duoti gražesnio vardo?“ Aš paklausiau, o koks jai gražus? Sako, na, Artūras. Man keista, kad žmonės leidžia sau vertinti, koks vardas gražus, koks ne. Visi vardai gražūs, o tėvai išrenka tokį, kokį jaučia labiausiai tinkant.
Ar originalus vardas yra privalumas gyvenime?
Kai giminės ėmė prieštarauti dėl vaikų vardų, paklausiau: „O mano vardas ar labai įprastas?“ Dabar Airinės vardą išpopuliarino šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, bet mano vaikystės laikais šitą vardą dažnas perklausdavo: „Koks, koks?“. Kai maža buvau, sakiau, kad jį pasikeisiu. O paskui nepažįstamiems žmonėms prisistatydavau sutrumpintu variantu – Aira.
Bet kad retas vardas yra dovana, supratau jau būdama pilnametė. Po mokyklos baigimo įsidarbinau vienoje įmonėje.
Užpildžiau anketą, o vadovė pasižiūrėjo ir neteko žado: „Airinė???“. Mat ir ji buvo Airinė. Iki tol, matyt, nei ji, nei aš nebuvome sutikusios bendravardžių. Kai darbe kolegos kreipdavosi „Airine“, atsisukdavome abi. Tada ir supratau, ką išgyvena labai populiarių vardų savininkai, kai klasėje ar kolektyve yra trys tokiu pat vardu.
Taigi retas vardas turi daugiau pliusų negu minusų. O kai juo pavadinta stipri asmenybė, – vardas pasidaro dar gražesnis.
Ginta Liaugminienė, nuotraukoa LauBer photography
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
