Anksčiau žmonės tikrai nevalgydavo saldumynų kiekvieną dieną, kaip kad mes dabar. Tačiau vaikai visais laikais jautė saldumynų poreikį ir džiaugdavosi viskuo, kas saldu ir skanu.
Kaimuose būdavo tokia nerašyta taisyklė – medaus kopinėjimo dieną bitininkas sukviesdavo visus vaikus ir vaišindavo šviežiu medumi, dažnai su agurkais, nes medukopis vykdavo vasaros pabaigoje. Vasara padovanodavo ir kitokių gardėsių – miško ir sodo uogų. Rudeniop vaikai, pasiėmę specialius krepšelius ar maišelius, eidavo riešutauti.
Baltų miltų kepinių – pyragų ar bandelių – būdavo tik per didžiąsias šventes. Ir pats cukrus buvo laikomas prabangos dalyku, nes Lietuvoje tik XX amžiaus pradžioje pradėjo veikti pirmasis cukraus fabrikas, iki tol cukrus buvo importinė prekė, o tai jau savaime reiškia, kad brangi.
Cukrus būdavo pardavinėjamas „galvomis“ – dideliais gabalais, iš kurių kartais vaikams būdavo atskeliamas koks gabaliukas pačiulpti. Senovėje kokakolas ir fantas atstojo paprastas vanduo, gira ar šviežias karvės pienas. Pastarasis buvo laikomas dideliu skanumynu, nes ne kiekviena šeima galėjo pieno duoti atsigerti iki valiai, – jei turėdavo tik vieną karvutę ir didžiulį būrį vaikų…
O vaikų dievinamų ledų būta ir senais laikais, tik juos gamindavo ne pačios valstiečių šeimos, bet dažniausiai dvaruose, kur buvo ledainės. Ten iki vasaros būdavo išsaugomi didžiuliai ledo gabalai iš tvenkinių ar ežerų, tą ledą panaudodavo gamindami pieno, grietinėlės ir kiaušinių ledus. Tarpukario Lietuvos miestuose ir miesteliuose jau buvo ledų vežimėlių, iš kurių gatvėse prekiaudavo ledais.
Vienas seniausių skanumynų – meduoliai.
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vyksta edukacinės senovinių meduolių kepimo programos, kur galima pačiam pabandyti išsikepti skanėstų.
Apie tai pasakoja edukacinės programos vadovė Gita Šapranauskaitė.
Dabar sausainius ar pyragus kepame tada, kai užsimanome ar kai paprašo vaikai. Anksčiau tikriausiai vaikų užgaidų niekas nepildė?
Meduolius retai kada kepdavo šeimoje – dažniau dvaruose, vienuolynuose ar kepyklose, nes meduoliai – gana sudėtingas ir brangus kepinys. Yra tekę girdėti, kad dvaruose Kalėdų laikotarpiu prikepdavo meduolių visai šeimynai ir kumečių vaikams, tai būdavo kalėdinė dovana. Juos puošdavo ar dovanodavo nepuoštus. Skandinavų kraštuose meduoliai buvo laikomi išskirtinai kalėdiniu kepiniu. Nuo seno garsūs Torūnės meduoliai Lenkijoje.
Lietuvoje meduoliai, kiek yra žinoma, buvo kepami ištisus metus, mat, buvo įprasta parvežti lauktuvių meduolį iš kermošiaus namiškiams, kurie dėl kokių nors priežasčių nevykdavo į bažnyčią ir likdavo namuose. Kiekvienoje miestelio kepykloje meduoliai vargu ar buvo kepami. Teko girdėti, kad XX a. 2–4 dešimtmečiais į Rytų Aukštaitiją atvykdavo meduolių prekiautojai iš Vilniaus.
Kokį meduolių receptą naudojate per edukacinius užsiėmimus?
Užsiėmimą vedu kartu su kolege Rasa Bartašiūte, o receptas atkeliavęs iš Suvalkijos. Mes naudojame receptą, kuris aprašytas aštuntąjį dešimtmetį išleistoje knygoje „Lietuvių valgiai“, ten jis vadinamas meduoliniais grybukais. Yra du meduolių receptai: aukštaitiškas ir suvalkietiškas. Į suvalkietišką dedama grietinės, į aukštaitišką – ne, tuo jie iš esmės ir skiriasi. Su grietine tešla būna puresnė. O patys receptai panašūs – su riebalais ir prieskoniais (cinamonu, gvazdikėliais, imbieru, kardamonu, muskato riešutais, pipirais) ištirpinamas medus, dedama kiaušinių, miltų, kėlimo priemonės. Mes naudojame sodą, senovėje – vadinamąjį potašą. Tada tešla suminkoma ir savaitei paliekama subręsti.
Meduolis – vienas seniausių žmonijos kepinių, nes bites žmones laikė prieš tūkstančius metų.
Pirmieji meduoliai tikriausiai buvo labai paprasti: medus, rupiai malti miltai, prieskoniai ir riebalai. Jie galėdavo būti labai paprastos formos, panašūs į neraugintos duonos paplotėlius.
Anglai net turi meduolio pavadinimą „Imbiero duona“. Meduoliai galėjo būti kepami ir iš raugintos tešlos, ruginių miltų.
Medus, kaip ir prieskoniai, yra natūralus konservantas, tokie kepiniai išbūdavo ilgą laiką švieži, jie kaloringi, lengvi, tikdavo pasiimti į kelionę, vykstant į karą ar, kaip aprašė gamtininkas Tadas Ivanauskas, jo vaikystėje vyrams įdėdavo einant medžioklę.
Mes pačios muziejuje eksperimentavome ir bandėme, koks senovinio meduolio „galiojimo laikas“. Jei tinkamai laikomas, – sandarioje dėžėje, vėsiai, – toks meduolis gali išsilaikyti ištisus metus. Skonio receptoriams jis atrodo nepasikeitęs.
Kokia tradicinė senovinio meduolio forma?
Kiek teko domėtis, meduolis gali būti ir paprastas paplotėlis, ir rankomis nulipdytas riestainis. Valdovų rūmuose yra eksponatas – išraižytos medinės lentos kepiniams, kurios naudotos atspaudams iš meduolinės tešlos gaminti. Šiuos atspaudus vėliau iškepdavo. Tokiu būdu pagaminti meduoliai žinomi visoje Europoje.
Formelėmis išspausta meduolio forma – gana vėlyvas būdas meduoliams kepti.
Ar svarbu, koks medus dedamas į meduolius?
Nuo medaus rūšies priklauso meduolio tešlos spalva, kvapas. Juk medaus į tešlą dedama gana daug, ne šaukštelis ir ne du. Mes edukaciniams užsiėmimams perkame medų iš vietos bitininko. Kadangi Rumšiškių apylinkėse grikiai neauginami, tad grikinio, tamsaus, medaus nenaudojame.
Dažniausiai tai būna šviesus miško, pievų, liepų medus. Neteko girdėti, kad kokia nors medaus rūšis kepiniams netiktų.
Ar sudėtingas pats kepimo procesas, ar kepate senovinėje krosnyje?
Mes dabar edukaciją vedame naudodami elektrinę krosnį, bet Lietuvos liaudies buities muziejaus, etnografinio miestelio Kepyklos name yra krosnis, kūrenama malkomis. Kolegė išbandė ir tą senąjį kepimo būdą. Jis kur kas sudėtingesnis, šeimininkė turi turėti daug praktikos, pažinti krosnies ypatumus.
Kiekviena šeimininkė, kuri kelis kartus per dieną kurdavo ugnį ir krosnyje gamindavo maistą, išmanė savo krosnies kaitrumą. Duonai iškepti reikia vienokios temperatūros, o meduoliams – visai kitokios, juk jie kepa vos 10–20 minučių. Meduolių ant ližės nepašausi, jie kepami skardose.
Tarpukario Lietuvoje populiarėjoviryklės su orkaitėmis, tapo paprasčiau kepti ir konditerinius kepinius. Jeigu pažvelgtume į tolimą praeitį, tai kaimo tradicijoje baltų miltų mielinis pyragas buvo didžiausias gardumynas ir dažniausiai keptas gaminys.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos: Vitos Jurevičienės, Kęstučio Kuskio ir iš Lietuvos liaudies buities muziejaus archyvo.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų birželio 23 dieną.
