Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas – gimė 2008 m. birželio 11 d., 4180 g. svorio, 53 cm ūgio. Per septintą mėnesį Jurgis pasunkėjo 400 g. ir, būdamas 7 mėnesių, sveria 8 250 g.
Pirmosios mūsų Kalėdos
Svarbiausias įvykis šį mėnesį, žinoma, buvo šventės. O šiemet mums jos buvo ypač linksmos ir džiaugsmingos. Aš pati kaip niekad ryškiai išgyvenau širdyje šv. Kalėdų slėpinį, o ir kasdienybė nusidažė pačiomis gražiausiomis spalvomis. Saldainiais lijo, meduoliais snigo.
Kūčių dieną, kaip visada, mūsų namuose siautė balta miltų pūga – mergaitės kepė sausainius Kalėdų Seneliui. Juos, kartu su stikline kisieliaus, eidami miegoti paliekame po eglute. Iš ryto aptikti lėkštelę ir stiklinę tuščias – tikras stebuklas. „Stebuklesnis“ už Kalėdų Senelio atneštas dovanas. Jurgiukui šventės dar nelabai rūpėjo, tad jį užmigdę virėme kisielių, tvarkėmės, meduoliais ir saldainiais puošėme mažutę eglutę.
Kūčias valgėme pas vienus senelius, kalėdojome pas kitus. Prie šventinio stalo Jurgiukas gavo ir ypač šventinį patiekalą – į pražiotą burnytę įdėjau mažą gabaliuką Dievo duonelės, kurią visi laužėme ir dalinome. Ilgokai mažasis bandė suprasti, kas čia jo burnytėje atsirado, bet nespjovė. Sulapnojo ir gavo dar gabalėlį. Šv.Kalėdos, įsukusios mus į džiaugsmingą šventinį sūkurį, iš jo jau nebepaleido – atpokšėjo ir Naujieji metai. O jie buvo tikrai ypatingi!
Vaikų Naujieji metai
Tai buvo tikri Vaikų naujieji metai – mūsų namuose ūžė penki suaugusieji ir šeši vaikai. Žaidėme žaidimus, raminome užsigavusius, susipykusius, migdėme pavargusius, o po vienuoliktos valandos sugriuvome į kiemą. Visi. Net ir Jurgis! Ten mūsų jau laukė liepsnojantis šventinis laužas. Smagumėlis!
Vaikai degino lauže savo nupieštus ožiukus (kitą rytą kažko supykusi Gerda liūdėjo: „Ir negaliu dabar bliauti, nes ožiukus jau sudeginau.“), o kad degtų greičiau, ugnelę maitinome sausomis šakomis, dainomis ir būgnelio ritmu. Ne tik vaikai, suaugusieji irgi turi savo ožiukų. Tad mintimis į laužą mėtėme juos ir mes.
Jurgis dalyvavo visose linksmybėse. Vos tik išmušė dvylika, prasidėjo tikros šėlionės! Šventinei nakčiai turėjau paslėpusi visą kalną bengališkų ugnelių. Vaikai spygavo, mes vos spėjome degti ir padavinėti ugneles mažiesiems šventėjams. Laužas liepsnojo, sniegas spindėjo… O kur dar aplinkui pokšintys fejerverkai! Apimta tokio tyro širdies džiaugsmo, kilnojau Jurgį: 12 kartų op į viršų, ir dar 12, paskui dar 12 ir vėl 12… Mažasis krykštė iš laimės, o man kitą dieną taip skaudėjo pečius, kad šiek tiek gailėjausi netausojusi savo jėgų. Et, juk Naujieji! Ir tik prieš pirmą valandą, kai baigėsi ugnelių atsargos, mes, suaugėliai, pagaliau susidaužėme simbolinėmis šampano taurėmis ir palinkėjome vieni kitiems gerų metų: kūrybingų, džiaugsmingų, vaisingų, darbingų ir, svarbiausia, laimingų… Nes yra tokia laimė, kuriai nebaisios jokios krizės, kurią mes patys puoselėjame savo širdyse ir už kurią patys esame atsakingi – tai laimė tiesiog būti, būti kartu, dalintis, augti ir gyventi…
Titanų kova – Jurgis laimi
Naktimis Jurgis pagaliau pradėjo miegoti. Dažnai miegodamas susiranda pavalgyti, bet bent jau nebebūdrauja. Užtat „nulaužti“ šitą vyrą – rimtas darbas. Tokią rungtį galima būtų įtraukti į Mamų Olimpines Žaidynes, jei tik tokios būtų organizuojamos. Kas greičiau. Kartais jau atrodo – viskas: susiglaudę miegam, Jurgis šnopuoja ramiai ir lygiai, tik vos vos lūpytėmis liečia krūtį, aš guliu – nė krust… Bet staiga iš po antklodės tarsi povandeninio laivo periskopas išlenda maža rankytė. Išlenda, pasisukioja, „apsidairo“ ir čiumpa už ko papuola. Dažniausiai tai būna mano nosis. O tada jau visos pastangos eina perniek! Mažasis verčiasi, sėdasi, sveikinasi, juokiasi. Pralaimėjai, mama, be be beee…
Iš pradžių elgiausi labai atsakingai: nedegdavau šviesos, nesikeldavau, stengdavausi visa savo esatimi parodyti, kad dabar yra naktis ir reikia miegoti. Nebyli kova kartais trukdavo ir porą valandų. Dabar užsidegu šviesą ir pasiimu knygą. Nugalėjai, sūnau, pasiduodu! Kai Jurgis vėl pradeda zirzti, gesinu šviesą, guldau mažąjį ir vėl bandau iš naujo. Kol vėl išnyra tas nenugalimasis periskopas. Išbandėme čiulptuką. Dieną jis veikia puikiai. Su čiulptuku burnoje miegantį Jurgį galiu aprengti, apauti, paguldyti į vežimėlį ir išstumti miegoti į verandą. Deja, vakare čiulptuko vyrukas nebeima. Išspjaudamas gudriai žiūri į akis ir šypsosi. Na ką, mama, rungtyniausime vėl? Nežinau kodėl, bet man šios kovos atrodo labai juokingos. Gal aš ir pralaimiu mūšius vieną po kito, bet žinau, kad karą vis tiek laimėsiu. Tegu tai bus pirma ar antra valanda nakties, bet pergalę švęsiu aš. Mano mažojo kapitono akys užsimerks, o periskopas nebeiškils. Iki ryto.
Ir vėl virėm košę
Aš laimiu ir dar vieną mūšį – Jurgis valgo! Man tai yra nuostabiausias atradimas pasaulyje. Nepaliauju tuo stebėtis ir žavėtis. Tiesa, nedaug jis valgo: keletą šaukštelių daržovienės, šiek tiek skusto obuolio, kelias šaldytas ir atšildytas žemuoges. Bet valgo! Aš džiūgauju kaip mažas vaikas, nes man ši patirtis yra visiškai nauja – mano mergiotės nevalgė. Bernadeta net į burną neimdavo jokio trinto maisto.
Garindavau brokolius, žiedinius kopūstus, morkas ir tiesiog duodavau graužti į rankas. Gerda nevalgė beveik visiškai nieko iki 10 mėnesių. Tada pasigavo vėjaraupius ir po ligos pradėjo valgyti viską – rankomis iš bendrų lėkščių. „Lėliukiškų“ patiekalų etapą teko praleisti ir kūrybiškai pažvelgti į bendro šeimos maisto gaminimą. Va taip. O Jurgis valgo. Todėl su džiaugsmu verdu moliūgus, morkas, kopūstus, trinu ir maitinu.
Prie bendro stalo naujai iškeptas valgytojas dar nesėda. Tačiau virtuvę jau pertvarkėme – stalą pasukome taip, kad prie jo tilptų ne keturios, o penkios kėdės. O Mindaugas atgaivino mūsų maitinimo kėdutę. „Išmaitinusi“ du vaikus, ji atrodė tikrai varganai. Bet mes su Bernadeta ją nušveitėme ir išvalėme, Mindaugas iš naujo apmušė dirbtine oda, pakeitė staliuką, kuris jau vos vos laikėsi. Dabar kėdutė atrodo dar gražesnė, nei buvo tuomet, kai ją nupirkau Bernadetai. Kažkodėl man labai smagu prikelti daiktus naujam gyvenimui. Džiaugiuosi taip, lyg tą naują gyvenimą kažkas būtų padovanojęs man pačiai. Taigi, atėjus pietų metui, sodinu išdykėlį į pačią gražiausią pasaulyje kėdutę, apsiginkluoju pašluostėmis, seilinukais, šaukštais ir bandome valgyti.
Bernadetos brolis
O Jurgiui išdygo trečias dantukas – viršutinis antrosios poros kandis. Tokia pat tvarka dantys dygo ir Bernadetai. Būdama septynių mėnesių, ji turėjo keturis dantis – apatinius pirmosios poros ir viršutinius antrosios poros kandžius. Atrodė tarsi mažas vampyriukas. Apskritai Jurgis su Bernadeta yra labai panašūs. „Tarsi viename name gyventų arba būtų kokie sulipę,“ – taip panašius žmones apibūdina Bernadeta. O Gerda – visai kitokia. Tiek Bernadetos, tiek Jurgio labai ilgai laukėme, o Gerda atėjo vos apie ją pagalvojus. Ir Jurgio, ir Bernadetos gimties kelionės buvo labai panašios. Jie gimė visai taip pat, netgi toje pačioje vietoje. Vienas – prieš vidurdienį, kitas – prieš vidurnaktį. Tik Jurgio gimimas truko kur kas trumpiau. Vis dėlto trečias, abi sesutes praleidęs į priekį, tikras džentelmenas. Gerda gimė visiškai kitaip. Ir vardus tiek Bernadeta, tiek Jurgis tarsi atsinešė su savimi. Gerdai vardą rinkome. Ir išoriškai Jurgis labiau panašus į Bernadetą, nei į Gerdą. Vieno fabriko – juokaujame.
Mūsų brolis pagaliau išjungė atbulinę pavarą ir pradėjo ropoti į priekį. Kaip ir Bernadeta su Gerda, šliaužimo etapą jis praleido. Ilgai ropojęs atbulomis, vieną vakarą ėmė ir nusivijo grindimis riedantį žalią balioną. O Bernadeta netveria džiaugsmu: „Mama, jis jau ropoja į priekį! Įsivaizduoji? Jau į priekį!“
Dabar ji labai laukia, kol Jurgiui užaugs plaukai. Norėtų, kad jie būtų šviesūs – „auksiniai“, kaip jos…
Pagaliau sulaukėm žiemos
Šventės baigėsi laiku. Tada, kai dar šiek tiek gaila pasibaigusių linksmybių, bet pusryčiams jau norisi paprasčiausios miežinės košės. Ant stalo dūla saldainiai – niekam jie nebeįdomūs. Sausio 6-ąją, per Tris Karalius, nupuošėme eglutę, surinkome prakartėlę ir paslėpėme viską iki kitų Kalėdų. O eglutę pavasarį pasodinsime miške. Labai tikiuosi, kad išgyvens, išlauks ir prigis. Po šventinių atostogų į darželį vėl išėjo sesės. Namus užvaldė tokia palaiminga tyla.
Žiema pagaliau pažėrė sniego ir žnybtelėjo šaltuku. Man smagu – vaikai galės prisiminti tikrą žiemą.
Tokių – tikrųjų – pasitaiko vis rečiau. Jurgiui šaltukas nebaisus. Net spaudžiant 10-12 laipsnių šalčiui, šiltai aprengtas mažasis ramiausiai miega atviroje verandoje. O kai kiemą nužeria saulės spinduliai, į lauką einame ir pasivaikščioti. Nors rogėmis čiuožinėti labiausiai mėgsta sesės, kartais nuo kalniuko nuriedame ir mes su Jurgiu. Lekiam su vėjeliu. Jurgis juokiasi. „Mano mažas diedas…“ – bučiuoju nuraudusius žandukus ir apkabinu stipriai stipriai. Širdį džiugina vaiski baltuma. Pats smagumas.
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
