Pirmas, antras, trečias. Kelintas gimei, tokia ir dalia?

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė

Statistinė lietuvių šeima dabar turi vos po 1,5 vaiko, tačiau net ir tokiai nedidelei „kompanijai“ taikomos Adlerio šeimos eiliškumo teorijos, psichologai rašo straipsnius apie vyresniojo vaiko pavydą jaunesniajam, santykius tarp pametinukų ir t.t. O kaip buvo prieš 100 metų, kai šeimoje augdavo 5–7 vaikai?

Konsultuoja Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė

Vaikai – didžiausia Dievo dovana. Kai seneliai prabyla apie savo vaikystę, pirma mintis – oi, kaip griežtai juos auklėjo! Ir prie darbų anksti statė, ir bausdavo, ir retai kada palepindavo. Gal nemylėjo, nevertino? Iš tikrųjų, vaikai buvo laikomi didžiausia Dievo dovana. „Visa žmogaus programa buvo susilaukti daug ir sveikų vaikų. Merginas kuo greičiau už vyro tekindavo. 25–30 (skirtingose Lietuvos regionuose skirtingas amžius) metų moteris jau būdavo senmergė. Ir tuoj po vestuvių visi pradėdavo laukti nėštumo. Net gimdymo papročiuose sakydavo – mergaitę reikia savaitę ilgiau žindyti, kad anksčiau ištekėtų. Visi burtai veda tik į tai, kad kuo anksčiau mergina ištekėtų ir susilauktų. O gimdė jos tol, kol galėjo. Kartais jau ir anūkai pradėdavo gimti, o moteris vis dar savo vaikus gimdydavo“, – sako dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė.

Bevaikių šeimų tragedija. Po vestuvių visas kaimas nerimaudamas pradėdavo laukti nėštumo. Didžiausia Dievo bausmė buvo – būti nevaisingiems. Pasak pašnekovės, tokius kaimuose vadino „bergždiniais“, o vaikų neturėjimas buvo laikomas Dievo bausme ne tik žemėje, bet ir po mirties! Žmonės, be abejo, smalsaudavo – kuris iš sutuoktinių kaltas dėl bevaikystės. Pirmiausia buvo kaltinama moteris. Skaudžių žodžių bei priekaištų ji susilaukdavo ne tik iš aplinkinių, bet ir iš savo vyro, anytos, buvo vadinama „tuščiakrepše“. Svarbiausia nevaisingumo priežastimi laikytos jaunystės klaidos, dorovės normų pažeidimai. Beveik niekada dėl nevaisingumo nebuvo kaltinamas vyras.

Eglės Gelažiūtės pieš.

O kiek Dievas duodavo? Vaikų gimdavo daug, būdavo pametinukų, šeimoje augo 5–7, o gimdydavo po 12 net 19 kartų, tik ne visi užaugdavo. Vienturčių būdavo mažai.

Kaip šeimos planavo savo vaisingumą? Juk sveika moteris per gyvenimą gali pagimdyti ir virš 20 vaikų… Dr.Rasa Paukštyte-Šaknienė sako: „Kaip rodo etnografinė medžiaga, už vaisingumo reguliavimą buvo atsakinga moteris. Buvo tikima, kad nepastoja krūtimi maitinanti moteris, todėl stengdavosi kuo ilgiau žindyti. Beje, tokia labai ilgai nenujunkanti moteris kaime buvo laikoma negarbinga, nes tyčia vengia pastojimo. O jei pastodavo, bet nenorėdavo vaikelio, tai imdavosi įvairiausių priemonių, kad įvyktų savaiminis persileidimas – kaitinosi karštoje pirtyje, vaikščiojo žiemą po ledą, stengdavosi sunkiai dirbti, kilnoti. Nenuostabu, kad jei įvykdavo persileidimas, tokią moterį dažnu atveju pasmerkdavo, nes manydavo, jog pati prisišaukė“.

Berniukas ar mergaitė? „Būsimo kūdikio lytis buvo aktuali daugumai vyrų, ypač laukiant pirmagimio. Kaime laikyta, kad turėti sūnų yra garbė. Buvo sakoma, kad tada šeima „pradeda gyventi nuo galvos“. Buvo sakoma: berniukas – namų ramstis, mergaitė – išlaidos (reikės skirti kraitį, su kuriuo ji išeis iš gimdų namų). Daug sūnų sulaukęs tėvas buvo labiau gerbiamas nei tas, kurio troba pilna dukterų. Jei moteris pirmąją pagimdydavo mergaitę, neretai kentėdavo vyro priekaištus“, – dalinasi dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė.

Nenuostabu, kad laukiantis moterys naudojosi visokia „magija“, kad tik susilauktų berniuko – valgė duonos kampukus, kiaušinius, net gyvavo toks prietaras, kad norint susilaukti berniuko reikia „surinkti 9 berniukų nudžiūvusias virkšteles, jas išvirti ir išgerti“.

Kol dar maži, visi augo tarsi lygiavoje, tik tiek, kad vyresnieji padėdavo mažesnius prižiūrėti, jaunėliams atitekdavo vyresnių brolių ir seserų drabužiai, batukai

Kaip sugyveno broliukai ir sesutės. Brolių ir seserų hierarchija pagal amžių šeimoje buvo labai stipri. Tiesa, kol dar maži, visi augo tarsi lygiavoje, tik tiek, kad vyresnieji padėdavo mažesnius prižiūrėti, jaunėliams atitekdavo vyresnių brolių ir seserų drabužiai, batukai (nieko netikėto – taip yra ir dabar). Žinoma, tam, kuris vyresnis, atitekdavo sotesnis kąsnis, bet ne dėl to, kad tas vaikas buvo labiau vertinamas, o dėl to kad jis jau kažką dirbdavo – ar piemenaudavo, ar padėdavo mamos prie buityje. O dirbant reikia labiau pasistiprinti.

Vyriausiųjų privilegijos. Užtat kai vaikai ūgtelėdavo ir pradėdavo bręsti, atsirasdavo daug apribojimų ir taisyklių – kas galima vyresniems, ko negalima jaunesniems.

Kol dar maži, jie buvo tarsi belyčiai, tiek mergaitės, tiek berniukai lakstydavo su vienodais marškinėliais. O kai ateidavo lyties įtvirtinimas, atsirasdavo reglamentas – tiek per darbus, tiek per aprangą, tiek per elgesį. Tarkime, kai mergaitė būdavo dar vaikas, galėdavo su berniukais dūkti, žaisti, bet kai pradėdavo bręsti, turėdavo nuo berniukų laikytis atstumo.

„Mergaitės dalia priklausydavo nuo to, kelinta ji gimusi, ar turi vyresnių sesių. Mat tik pirmagimė turėjo didžiausias teises. Nors skirtumas būtų tik metais, tik vyresnioji mergaudavo, o kitos laukė savo eilės. Visos, kiek tik sesių būdavo, kraitį ruošdavo vyriausiajai sesei. Jei vyresnioji negraži ar luoša, tėvams reikėdavo pagalvoti apie didesnį kraitį. Kai vyresnioji ištekėdavo, ateidavo antros pagal gimimą eilė“, – sako etnologė.

Motina vyriausią netekėjusią dukterį geriau rengdavo, už dukrą užpirkdavo mišias, imdavosi iniciatyvos visomis įmanomomis priemonėmis garsinti dukters pasirengimą tekėti. Vyriausia mergaitė buvo siunčiama į talkas, jaunimo pobūvius, šokius, pas gimines ar į vestuves, samdomi praeiviai – siuvėjai, kiti amatininkai, elgetos, kad šie skelbtų dukters dalį. Tik vyriausią dukrą leisdavo į pamerges, kūmas, vakarėlius, atlaidus, nedrausdavo pasilikti atlaidų vakarėlyje.

Vestuvės, deja, dažniausiai būdavo tarsi atsisveikinimas tarpo brolių ir seserų. Sesės nutekėdavo į skirtingas kaimus, retai susitikdavo. Pagrindiniai artimieji tapdavo kaimynai.

Neila Ramoškienė

Kęstučio Kuskio ir Neringos Laurinaitienės nuotr.

srtfondas

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2018 vasario 7 dieną.



Susiję straipsniai



Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − du =

Kitos temos: