Vilnietė Aušra buvo nusiteikusi gimdyti natūraliai, maitinti krūtimi tol, kol vaikelis norės. Bet visa teorija lieka teorija, o praktika pasirodė visai kitokia. Gimdyti teko atliekant cezario operaciją, o gimęs kūdikis tiesiog tingėjo žįsti.
Aušra pasakoja, su kokiomis problemomis susiduria cezarinukų mamos.
Planai pasikeitė paskutinėmis dienomis
Kaip ir dauguma būsimųjų mamų, Aušra norėjo vaikeliui duoti visa, kas geriausia. Buvo nusiteikusi gimdyti natūraliai, be nuskausminamųjų, iškart po gimdymo priglausti vaikelį prie krūties, pajusti odos kontaktą. Deja, paskutinėmis dienomis įvykiai ėmė klostytis kitaip.
Nuvažiavusi į konsultaciją ji gydytojui prasitarė, kad labai niežti pilvą. Kantri moteris to labai nesureikšmino: juk niežulys – tai ne skausmas, jį galima iškęsti. Tačiau gydytojai labai rimtai sureagavo į šią pastabą. Atlikę tyrimus, moterį paguldė į ligoninę, nes įtarė nėščiųjų gestazę. Prieš pat gimdymą kilo ir daugiau abejonių, ar pavyks pagimdyti natūraliai – buvo gana aukštas kraujo spaudimas, be to, kūdikis pasirodė esąs daugiau kaip 4 kilogramų svorio.
„Kai ligoninėje gydytojai manęs paklausė, ar sutinku dėl cezario operacijos, aš vis dar maniau, kad čia ne paskutinis sprendimas. Bet kai man išaiškino visas galimas komplikacijas, pasirašiau sutikimo dokumentus“, – prisimena Aušra.
Cezario operacija netruko nė valandos. Jaunoji mama buvo tokia sutrikusi, kad pamiršo visus savo norus būti kartu su kūdikiu, priglausti jį prie krūties. „Vos kūdikėlis užgimė, tuoj man ėmė siūti žaizdą, nejau prašysiu leisti žindyti, kol mane dar operuoja?“ – prisimena tų dienų sutrikimą Aušra.
Ji tik paglostė sūnelį, ir kūdikį iš karto išnešė į kitą palatą. Paskui vyras pasakojo, kad jam atnešė naujagimį, parodė, leido palaikyti suvystytą. „Kursuose mus mokė, kad kūdikį prie nuogos krūtinės gali priglausti ne tik mama, bet ir tėtis. Vaikeliui taip ramiau. Bet mes ir to nepadarėme“, – pasakoja Aušra. Berniukas buvo išneštas į intensyviosios priežiūros palatą.
O mama reanimacijos palatoje turėjo pabūti tol, kol praeis nejautros poveikis, liaudiškai tariant, kol pajus savo kojas. Aušra vos pajutusi, kad gali judinti vienos kojos pirštus, iš karto pasikvietė seselę ir pasakė, kad jau gali važiuoti į paprastą palatą ir būti kartu su savo kūdikiu.
Nepavyko pagimdyti, pavyks maitinti
Pailsėjusi per naktį, Aušra nekantriai ėmė laukti ryto, kai atneš pamaitinti sūnelį. „Buvau iš visos širdies nusiteikusi maitinti. R.Šemetos kursuose su vyru išgirdome daug naudingos informacijos apie natūralų maitinimą, o ypač įsiminė frazė, kad pienas pirmiausia atsiranda mamos smegenyse – jis gaminasi, kai mama nusiteikusi maitinti pati, kai nesijaudina, atsipalaiduoja.
„Draugės man paskolino K.Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“, kurios naudą aš įvertinau jau pagimdžiusi. Kol skaičiau laukdamasi, atrodė, kad viską esu girdėjusi. Bet kol dar nėra aktualu, patarimus perskaitai ir pamiršti, kaip kokią grožinę literatūrą. O kai jau maitinau pati, supratau, kad ta knyga – geriausia tikra enciklopedija, nes čia aptariamas kiekvienas žindymo subtilumas“, – sako Aušra.
Prisimena, kaip ji pirmą kartą priglaudė prie savęs sūnelį, kaip negalėjo nuo jo atplėšti akių. Kūdikis miegojo tarsi angelas.
Miegojo valandą, dvi… Jis net nesiruošė imti krūties, kurią vis bandydavo duoti mama. Sunerimusi Aušra akušerės paklausė, ką daryti, ar nereikia žadinti, kad vaikutis pavalgytų? Tačiau akušerė nuramino, kad cezarinukai po operacijos būna pavargę, jiems irgi persiduoda vaistų poveikis. Iki vakaro kūdikis pramiegojo mamos glėbyje, o nakčiai seselės išnešė į kūdikių palatą.
Neramu: krenta svoris
„Kitą dieną mums ilgokai sūnelio neatnešė, siunčiau vyrą, kad eitų pažiūrėti, kur tas mūsų vaikelis. Sūnelį pamatėme tik priešpiet. Jis ir toliau saldžiai miegojo. Pridėtas prie krūties, nerodė jokio susidomėjimo. Seselė pamokė, kad į burnytę reikia įkišti mažąjį pirštą, kad įsijungtų žindimo refleksas. Tada daviau krūtį, jis apžiojo, pradėjo valgyti, ir man net akmuo nuo širdies nukrito. Vaikutis suprato, kaip reikia valgyti, paskui jau nebereikėdavo nė piršto kišti. Bet nerimas apėmė, kai vaiką pasvėrė – po paros jis buvo netekęs nemažai svorio. Taip praėjo ir antra, trečia para. Vaikas lyg ir valgė, bet svoris vis krito.
Buvau girdėjusi, kad normalu, kai pirmomis dienomis kūdikis netenka iki 10 procentų svorio. O mūsiškiui per keturias dienas nukrito apie 20 procentų. Kai ketvirtą parą gydytoja pasvėrė ir pasakė, kad dabar vaikutis sveria tik 3 kilogramus 400 gramų (nukrito visas kilogramas), visi labai sunerimo. Kol kūdikis nepriauga svorio, neleidžia ir į namus. Reikėjo likti ligoninėje ir laukti, kol pradės augti svoris. Aš puoliau į paniką, kad kūdikis badauja, negauna reikiamų maisto medžiagų ir skysčių. Kilo minčių apie mišinėlius. O gydytoja pasakė, kad jei iki ryto svoris nedidės, tada teks primaitinti mišiniais. Akušerės tikrino mano krūtis, sakė, kad viskas normalu, pieno turiu. Penktos paros rytas buvo lemtingas. Vaikutį gydytojai apžiūrėjo, pasvėrė – ir begaliniam mūsų džiaugsmui jis jau buvo priaugęs keletą gramų.
Svarbiausia – nepulti į paniką
Aušra sako, kad po gimdymo kalbėjo su keliomis draugėmis, kurioms irgi buvo atliktas cezaris. Visų vaikeliai buvo ramūs, daug miegojo, tikri „tinginukai“. „Mūsų sūnelis verkdavo tik per gydytojų apžiūras. Manau, jei tikrai būtų badavęs ir jautęsis blogai, būtų verkęs ir kitu metu. Kartais mamos supanikuoja, kad vaikui krenta svoris, ir iškart puola pirkti mišinių. Jei būčiau tada pasidavusi silpnumo akimirkai ir pradėjusi primaitinti, tikriausiai nebūčiau taip sėkmingai maitinusi krūtimi visus metus. Natūralų maitinimą nutraukiau tik dėl antro nėštumo – netrukus turiu gimdyti antrą vaikelį. Jei vėl reikės cezario, būsiu nuovokesnė nei pirmą kartą. Draugė pasakojo, kad jai ir po cezario operacijos pavyko laikytis švelnaus gimdymo principų. Dar tebevykstant operacijai ji maitino vaikutį, ir vėliau nekilo jokių problemų dėl žindymo. Svarbiausia – nepanikuoti, nesijaudinti ir laikytis savo principų.
„Mamos žurnalas“
