Pasitaiko, kad gimęs kūdikis nenori imti krūties, yra vangus, mieguistas, tada gydytojai liepia maitinti nutrauktu pienu iš buteliuko. Taip atsitiko ir skaitytojai Sandrai. Tačiau moteris buvo tokia atkakli, kad beveik pusmečio sulaukusią dukrelę sugebėjo vėl pripratinti prie krūties. Dabar Deimantei 2 metai, ji vis dar valgo mamos pieną.
***
Kai laukiausi, tvirtai žinojau, kad darysiu viską, bet dukrytę maitinsiu pati. Buvau susipažinusi su visa žindymo teorija, sunkumais, o svarbiausia – degte degiau noru priglausti prie savęs mažylę ir atiduoti jai save visą. Tik teorija yra teorija, o praktika, deja, visai kitokia.
Pasaulį išvydusi mažoji visai nenorėjo valgyti. Akušerė pasakė, kad vėliau tikrai užsinorės. Užmigo. Pabudusi gerai apžiojo krūtį, porą kartų patraukė ir vėl užmigo. Patikrinau – priešpienio buvo. Atsibudo – vėl porą kartų patraukė, ir vėl miega.
***
Akušerės liepė nuolatos žadinti dukrytę, kutenti padukus ir t.t. Viską dariau, bet dukrytė nevalgė. Prie mano lovos pamainomis keitėsi akušerės. Jos netikėdavo, kad naujagimis taip valgo (tiksliau – nevalgo), kad neįmanoma pažadinti. Tikrindavo, ar viską gerai darau: padėdavo man dukrytę žadinti, bet rezultatas vis toks pat. Tada pradėjo ieškoti vis naujų priežasčių, kodėl taip yra – gal neturiu, ko pasiūlyti, gal neapžioja gerai?
Patikrindavo – priešpienio buvo, vaikas apžioja gerai… Jaučiau ir mačiau, kad viskas gerai, tiesiog dukrytė – didžiulė miegalė, jokie būgnai nebūtų jos prižadinę.
***
Krintantis dukrytės svoris varė į neviltį. Išklausiusi mano išpažinties, gydytoja patarė maitinti mišinuku. Jo net nebuvau nusipirkusi… Nusipirkau, žiūrėjau ir galvojau – žlugo mano norai ir svajonės. Skaudančia širdimi suplakiau mišinuką, bet dukrytė atsisakė jį valgyti. Pradėjau nusitraukinėti savo pieną ir maitinti iš buteliuko. Nustojus kristi svoriui, po 4 dienų mus išleido namo.
***
Namuose aš leidau pačiai mažylei stengtis žįsti krūtį. Skaudėjo, bet džiaugiausi, kad ji valgo, nors ir miegodama. Vizituojanti gydytoja ir seselė vėl pasakė, kad mergytei trūksta pienuko, liepė nusitraukinėti. Vieną maitinimą duodavau pačiai mažylei traukti iš krūties, kitą – nusitraukdavau.
Žaidžiau kantriai. Atėjusi sesutė liepė nutrauktu pienu maitinti kiekvieną maitinimą ir tikrinti, kiek vaikas suvalgo. Paklausiau šio patarimo, ir… dukrytė atsisakė išvis imti krūtį.
Per pirmą mėnesį ji priaugo 1,6 kg. Maitinau tik nutrauktu pienuku, skaičiuodavau mililitrus. Guodė mintis, kad maitinu ne mišinuku. Deja, pienuko daug nesigamino. Vis pridėdavau dukrytę prie krūties, ji valgydavo mažai ir vis ašarodavo. Ilgainiui mano pienuko nebeužteko, 1-2 kartus per savaitę tekdavo duoti mišinuko, paskui – kartą per parą. Nenuleidau rankų, nors dukrytė klykdavo, kai bandydavau duoti jai krūtį. Tik man nuėjus pasiimti pientraukio, klykimas baigdavosi, ir dukra kantriai žiūrėdavo, kaip aš nusitraukiu pienelį, laukdama, kol ateisiu nesšina buteliuku.
***
Stengiausi, kad pienukas nedingtų: gėriau daug kmynų arbatos, valgiau šokolado, riešuto (lazdyno ir graikinių), gėriau daug skysčių. Daug kur skaičiau, kad tai tik mitas, bet išgėrusi skysčių tikrai jausdavau, kad pienuko daugiau.
***
Kai mažylei suėjo 5 mėnesiai, kažkas atsitiko… Galbūt begalinis mano noras maitinti, atiduoti visą save ir tikėjimas dukryte padarė stebuklą.
Pajutau, kad mergaitė vis dėlto gali valgyti iš krūties. Pabandžiau duoti jai pačiai, mano nuostabai, ji mielai valgė. Vienas maitinimas, antras, trečias… Traukė pieną pati, ir jokių ašarų. Buvau tokia laiminga, kad galiu ją priglausti ir jausti artumą bei ryšį.
***
Nuo to laiko mažylė išvis atsisakė buteliuko. Jo nebegalėdavau nė į burnytę įkišti. Neįsiūlau nei vandens, nei arbatos, nei sulčių, o mišinuką išvis išbraukiau iš jos valgiaraščio. Ir pienas pradėjo sparčiau gamintis. Jo buvo daug ir mažoji valgė daug. Kaskart, kai bandydavau įsiūlyti bent vandenuko, pravirkdavo ir stipriai suspausdavo lūpytes. Pientraukiu pasinaudodavau tik tada, kai reikėdavo pienuko į košytę. Pavalgiusi košytės, ji, man nespėjus pasikelti palaidinukės, pasisukdavo į tą pusę, iš kurios ruošdavausi maitinti, pražiodavo burnytę ir laukdavo, kada galės mėgautis mano pienuku.
***
Pradėjus primaitinti, dukra krūties neatsisakė. Atsirado viena problema – negalėdavau įsiūlyti jokių kitų skysčių, ir dar viena – naktį keldavosi po 15-20 kartų ir ištisai verkdavo, nusiramindavo tik tada, kai gaudavo krūtį. Taip gyvenome ilgiau nei metus. Nemiga buvo mano palydovė. Apie tai guosdavausi dukros gydytojai, gaudavau siuntimą pas nervų ligų gydytoją. Ši man liepdavo nutraukti maitinimą, skirdavo visokių lašiukų, net į vonią dukrai pildavau valerijono šaknų nuoviro. Jokio rezultato. Kai eilinį kartą nuėjau pas neurologę, ji man pasakė: „Mergaitė jau didelė, reikia nutraukti maitinimą ir taip jau ilgai maitinate. Mūsų laikais mamos maitindavo tik porą mėnesių ir vaikai užaugo sveiki ir laimingi“. Atsisukusi į mano dukrytę gydytoja tarė: „Gėda, gėda, tu juk didelė jau“. Prisipažinsiu, kad tokia gydytojos nuostata mane stebino, net skaudino. Pati nusprendžiau, kad naktinius maitinimus retinsiu. Buvo sunku. Naktimis dukra klykdavo. Kankinausi ilgai, bet naktinius maitinimus sumažinau, o paskui ir visai nutraukiau.
***
Kol kas esu „nusistačiusi“ žindymo ribą – 3 metai. Skaičiau, kad toks yra rekomendacinis žindymo laikotarpis, pagal PSO. Paskui jau vaikas pradeda suvokti lytį, ir žindymą reikėtų nutraukti.
Beje, kai Deimantė dar nežindo krūties, ji atrado pirštuką… Tas pirštuko čiulpimas pradėjo mane neraminti. Maudavau pirštinytes, pirštuką ištraukdavau iš burnos, bet ji tą nykštuką taip gražiai mokėdavo įsidėti į burnytę, kad net juokas kartais paimdavo. Pirštuką nustojo čiulpti pati, kai pradėjo žįsti krūtį. Jos čiulpimo refleksas iki tol nebuvo patenkintas, todėl ji buvo pradėjusi čiulpti pirštuką. Abejoju, ar bučiau šį įprotį panaikinusi net iki šiol…
***
Dabar imu galvoti, kodėl gimusi dukrelė ištisai miegodavo. Manau, kad tam įtakos turėjo nuskausminamieji (epidūrinė nejautra). Turiu problemų dėl stuburo, prieš nėštumą mane periodiškai susukdavo radikulitas. Per gimdymą nejaučiau pilvo skausmo, o jaučiau labai didelį nugaros skausmą.
Sąrėmiams intensyvėjant priėmiau sprendimą pasinaudoti epidūrine nejautra. Deja, ji nesuveikė, net leidžiant pakartotinai. Anesteziologas gūžčiojo pečiais, nežinodamas, kodėl taip nutiko. Paskui pati supratau, kad tai dėl mano stuburo problemų. Gimusi dukra ištisai miegodavo. Ji žįsdavo krūtį labai trumpai, iš karto nukeliaudavo į sapnų karalystę, niekaip negalėdavau jos prižadinti.
***
Mano begalinis noras ir viltis išsipildė. Nenuleidau rankų ir stengiausi iki galo. Mano draugei nutiko lygiai taip, kaip ir man, bet ji nuleido rankas jau pirmą mėnesį. Ilgai įtikinėjau, kad nepasiduotų, bet nuolatinės vaiko ašaros, baimė, ką pamanys kaimynai, bei spaudimas iš aplinkos, kad vaikas turi būti sotus, padarė savo… Tiesa, spaudimas iš aplinkos dėl žindymo šiuo metu labai didelis. Jau metai, kaip visi ragina mane nutraukti maitinimą. Išgirstu įvairiausių priežasčių: „Ji jau per didelė“, „dėl ilgo žindymo jos silpnas imunitetas“, „jau gėda“ ir t.t.
Sandra
„Mamos žurnalas“
