Krikštynos – jautri ir džiugi šeimos šventė. Tačiau skrupulingai galvodami apie drabužėlius, vaišes ir nuotraukas dažnai pamirštame tikrąją šio įvykio prasmę. Apie krikštynas kalbamės su kunigu Antanu Saulaičiu. Kunigas gyvena ir dirba JAV.
Gal esate suskaičiavęs, kiek jau vaikučių pakrikštijote?
Gaila, kad nesurašinėjau visų krikštytų. Daugiausia iš karto krikštijau 22 vaikus, septyni verkė, septyni zirzė, septyni miegojo. Tada apsikeitė pareigomis. Dabar pakrikštiju apie 70-80 kūdikių ar vaikų per metus. Keletą kartų krikštijau ligoninėje – labai anksti gimusius ar sunkia liga kūdikystėje susirgusius. Vakare užmiegu mintimis pereidamas krikštytuosius, už kuriuos jaučiuosi atsakingas.
Kokia krikšto sakramento prasmė?
Krikšto prasmė labai aiški iš pačių apeigų. Jos krikštijant kūdikį užtrunka tik 25 minutes. Vardas įrašomas bažnyčios knygoje, perduodame kryžiaus ženklą, Šventąjį Raštą, tikėjimo išpažinimą, pilame vandenį (nuodėmes nuplauna, naują malonės gyvybę pradeda), patepame Šventosios Dvasios ženklu – aliejumi, įteikiame nuo velykinės žvakės uždegtą Kristaus šviesą, išsiunčiame bręsti ir dalytis Gerąja Naujiena.
Kokio amžiaus vaiką geriausia krikštyti? Kodėl daugiau priprasta krikštyti metukų sulaukusius vaikučius (tarp 10-20 mėnesių, bet ne pirmą mėnesį)?
Nėra nustatyta, kada krikštyti. Pirmykštėje bažnyčioje ir kartais šiandien krikštijama visa šeima ar šeimyna.
Prieš šimtmetį krikštydavo netrukus po gimimo, nes daug kūdikių mirdavo labai maži. Krikšto tėvai veždavo į bažnyčią, nes motina dar negalėdavo keliauti. Dabar tėvai rūpinasi, kaip surengti krikštynų vaišes, ieško, kad bus krikšto tėvai, laukia atvykstančių giminaičių, nenori mažylio miego tvarkaraščio keisti ta valandėle bažnyčioje.
O jei lauktume, kad žmogus užaugęs apsispręstų dėl krikšto, tada reikia iki 16 ar 18 metų laukti, kad pats apsispręstų ir dėl pilietybės, tautybės, vardo. Kūdikio krikštas liudija, kad Dievo malonė yra neužsitarnauta dovana ir kad vaikas priimamas į krikščionišką šeimą, kurioje per 16, 18, juo labiau – iki 25-30 metų užaugtų sąmoningu žmogumi ir veikliu krikščioniu.
Ką patariama kviesti krikštatėviais?
Bent vienas krikšto tėvų turi būti praktikuojantis katalikas. Antrasis gali būti krikščionis nekatalikas, pvz., evangelikas, stačiatikis. Senovėje būdavo ir daugiau krikšto tėvų bei motinų. Nebūtina, kad būtų iš giminės. Jeigu dėl rimtos priežasties krikštatėvis negali dalyvauti apeigose, jį pavaduoja kitas asmuo, bet dokumentuose įrašomas tikrasis. Jei šeima gyvena tarp svetimų, neturi, ką kviesti, gera bendruomenė turi asmenų, kurie apsiima. Mes kartą radome 10 studentų ir jaunų suaugusiųjų, apsiėmusių būti penkių vaikų šeimai krikšto tėvais, pareigas iki šiandien rūpestingai ir dosniai einančiais.
Tad kokios tos krikštatėvių pareigos?
Senovėje, o dabar, ačiū Dievui, labai retai, krikšto tėvai apsiima vaiką auginti, jei tėvai negalėtų. Šiandien svarbiausias vaidmuo – taip su vaiku bendrauti, kad paauglys, jaunas suaugęs žmogus galėtų su suaugusiu krikščionimi pasikalbėti, pasitarti, be šiaušimosi prieš atsakomybę nešančius tėvus – panašiai, kaip su močiute ar seneliu, teta ar dėde. Prieš 100 metų
Mažojoje Lietuvoje būdavo iki 15 krikšto tėvų – stalius, vaistininkas, ūkininkas, kalvis, kepėjas… Karas mano krikšto motiną ir mus atskyrė, sutikau tik būdamas 38 m., tačiau Kalėdoms, Velykoms, gimtadieniui, svarbiais gyvenimo įvykiais visuomet laiškiuką atsiųsdavo, tad jautėmės kaip giminės. Vienas man smagiausių išgyvenimų – per jaunųjų vestuves svečius supažindina ar nurodo sutuoktinių krikšto tėvus, kurie su tokiu džiaugsmu ir pasididžiavimu palydi ir šį žingsnį, kaip porą dešimtmečių pirmykštį įsipareigojimą nuoširdžiai vykdė.
Ar vaiko tėvai, norintys krikštyti vaiką, turi būti priėmę kitus sakramentus?
Bent vienas tėvų turėtų būti krikštytas katalikas. Tėvams lengviau vaikus krikščioniškai auklėti, kai patys yra patyrę krikščioniškąją gyvenimo kelionę. Būna tėvų, kurie dar nesutvirtinti, nesusituokę bažnyčioje, tai vaikelio krikštas būna kaip kvietimas tais žingsniais žengti paskui Kristų bažnyčioje.
Nuo kokio amžiaus jau galima būti krikštatėviu (pavyzdžiui, norisi krikšto motina kviesti seserį, bet jai tik 14)?
Krikšto tėvas ar motina, kaip ir krikštijamų suaugusiųjų globėjas turi būti priėmę Sutvirtinimo sakramentą („dirmavonę“).
Lietuvoje tai reikštų, kad yra bent 14 metų amžiaus. Įkrikščioninimo sakramentai yra trys: Krikštas, Eucharistija (Komunija), Sutvirtinimas. Krikšto tėvai turi būti pilnateisiai bažnyčios nariai, kitaip ne visai būtų pavyzdžiai vaiko tikėjime.
Ar galima krikšto tėvais kviesti kito tikėjimo žmones, pavyzdžiui, tėvai katalikai, o jų geriausi šeimos draugai – evangelikai liuteronai. Ar jie gali krikštyti katalikų vaiką?
Spėju, kad daug kas pažįstame šeimų, kuriose tėvai iš skirtingų krikščioniškų bendrijų: katalikė su evangeliku, katalikas su stačiatike, sentike. Krikštijame vaiką tik tada, kai gera galimybė, kad šeimoje bus auklėjama katalikiškai. Evangelikė krikšto motina gali gražiai padėti vaikui eiti tikėjimo keliu, tačiau venas iš krikšto tėvų privalo būti veiklus katalikas.
Ar krikšto tėvai patys būtinai turi būti krikštyti? Teko girdėti kuriozų, kaip nekrikštytas vyras yra jau kelių vaikų krikštatėvis.
Nekrikštytas žmogus gali būti labai geras bičiulis, auklėtojas, parama ir paskata jaunam žmogui. Tačiau tai būtų, tarsi kitos valstybės pilietis prisaikdintų naują Lietuvos pilietį. Krikšto tėvai turi būti krikščionys.
Prieš kiek laiko reikėtų kreiptis į savo parapijos bažnyčią dėl krikšto apeigų?
Priklauso nuo parapijos kalendoriaus. Prieš krikštą tenka lankyti kurselius ar pokalbį, išsirinkti skaitinius, surasti skaitytojus.
Parapijose kurseliai būna, pvz., kartą per mėnesį. Tinka ir patiems tėvams, krikšto tėvams pasiskaityti, prisiminti. Kai kur gavėnios metu nekrikštijama, laukiama Velykų. Miesto bažnyčioje gali būti labai daug krikštų. Kitos bažnyčios krikštija tik tam tikromis dienomis, per šv. Mišias. Jeigu krikšto tėvai iš kitur ar iš toli, jiems reikės atsiųsti dokumentą iš savos parapijos, kad jie veiklūs katalikai ir tinka būti krikšto tėvais. Visa tai užtrunka.
Kaip krikštui turi pasirengti tėvai, krikšto tėvai? Ar būtina lankyti paskaitėles?
Pokalbius ar kurselius tikrai verta lankyti, kaip ir prieš santuoką. Būna laiko klausimams, pasisakymams, suaugusieji dalinasi savo patirtimi. Tai ir proga su kitais jaunais tėvais pabendrauti, bažnyčios žmonės labiau susipažįsta su jauna šeima, šeima – su kunigu, mokytoja, diakonu. Esu buvęs parapijoje, kurioje kunigas per pat krikšto apeigas sužinojęs, kad vienas krikšto tėvų nedalyvavo pokalbiuose, atidėjo krikštą. Jeigu tai jau kelintas vaikas šeimoje ar kelintas globojamasis, tinka atsinaujinimo proga pasinaudoti.
Dabar madinga krikštyti ne savo parapijos bažnyčioje, pavyzdžiui, važiuoti į egzotišką kaimo bažnytėlę pas populiarų kunigą. Ką manote apie tai?
Panašiai, kaip ir vestuvėmis, ar ne? Kažkur kitur, kitaip. O krikščioniškasis gyvenimas yra čia, kur gyvename. Vaikas įrašomas krikšto knygoje, ir visą gyvenimą lieka tas ryšys, nors ten niekada negyventų. Krikšto parapijai pranešama apie Sutvirtinimą, Santuoką, kunigystės šventimus, vienuoliškus įžadus, santuokos anuliaciją. Būtent iš tos bažnyčios, kurioje krikštijama, vėliau reikės liudijimų visiems šiems įvykiams ar dokumentų stojant į katalikišką mokyklą. Gyvenamos vietos klebonas gali sutikti, kad populiarusis kunigas, giminaitis kunigas atvyktų pakrikštyti. Krikštas mus įjungia į tikinčiąją bendruomenę, jis nėra vienkartinis įvykis, o gyvensena. Griežčiau pasakius, pakeleiviai nekrikštijami, nebent iškilo mirties pavojus. Būna parapijų, kurios teisėtai reikalauja, kad šeima bent tris mėnesius lankytų bažnyčią, kurioje krikštys vaikelį. Lengviau pateisinama, jeigu yra ryšys su tolimesnė bažnyčia, pvz., tai tėvų tėviškė, vaikai vasarą būna pas močiutes ir senelius – jie tada parapijoje pažįstami.
Ką reiškia krikšto vardas? Ar prieš jį skiriant vertėtų pasidomėti, kokias malones teikia tas šventasis? Kai kurie kunigai nereikalauja krikšto vardo, net jei tikrasis vardas yra ne šventas. O kiti – reikalauja. Kaip yra iš tikrųjų?
Krikšto vardas yra tas pats vardas, kuriuo tėvai vaiką vadina – tuo vardu ir Dievas pažįsta, vadina. Seniau buvo reikalaujama, kad būtų šventojo vardas.
Dabar taip nėra, nors ši tradicija labai graži. Kai kuriose šalyse (pvz., JAV) dauguma žmonių turi du vardus ir pavardę. Lotynų kultūros šalyse žmonės turi „visą eilę“ vardų ir pavardžių. Indijoje yra vietų, kur žmonės teturi vardus be šeimos pavardės. Labai sveika, jei tėvai pagalvoja apie vaiko vardą prieš skirdami. Man yra pasitaikę, kad tėvai parenka gražų vardą, bet nežino apie Nojaus laivą ar Dovydo vaidmenį Išganymo istorijoje, nežino, kad Rokas buvo globėjas, saugantis nuo maro, o Greta – tai Margaritos santrumpa. Jeigu vaikas turi du vardus, pvz., Austėja Kotryna, tai šeima vardines galės švęsti dukart per metus… Nebeprivaloma Sutvirtinimui pasirinkti Sutvirtinimo vardą.
Ar galima nuomotis, skolintis krikšto drabužį, ar geriau, kad jis būtų naujas?
Krikšto spalva yra balta. Pirmykštėje bažnyčioje vilkėdavo baltai nuo Velykų iki Atvelykio. Tad bent krikštijamo vaikučio marškinėliai turėtų būti balti. Jeigu jau balti, nebereikia tos baisios permatomos skraistės, kurios kūdikiai nemėgsta, nors parduotuvėms tai geras verslas. Kai krikštijame suaugusiuosius, kartais apgaubiame pečius balta skraiste (jie iš karto priima Sutvirtinimą ir Komuniją). Geriausia, jei drabužėlis yra senas, tas pats, kuriuo močiutė, tėtė, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės, broliai ir seserys buvo krikštyti. Taip rūbelis, kaip ir tikėjimas, perduodamas iš kartos į kartą. Aišku, galima pasiskolinti, nuomoti ar pirkti, arba tiesiog pasisiūti apsiaustėlį.
Ar yra buvę, kai bažnyčia neleido vaiko krikštyti?
Aš pats visai neseniai nesutikau krikštyti vaikelio, atskraidinto iš trečios šalies (ne Lietuvos) čia, į JAV, kur gyvena numatyti krikšto tėvai, apie kuriuos parapija anksčiau nežinojo, jų nėra sąrašuose, jie nėra veiklūs ar matyti dalyviai. Vaikas niekada neturėtų ryšio su šia bažnyčia. Geriau krikštyti arčiau gyvenamosios vietos, ypač tada, kai tose apylinkėse yra lietuvių parapija. Jeigu tėvai sąžiningai nepasako, kad jie vaiką katalikiškai auklės, negalima krikštyti – įpareigotume vaiką vien dėl to, kad močiutė nori pakrikštyti anūkus, vien kad būtų „sutvarkyti“.
Beje, o jei vaikučio tėvai netikintys, bet pakrikštyti labai nori močiutė, ar gali be tėvų sutikimo tai padaryti?
Kaip tik be tėvų (ar globėjų) sutikimo negalima krikštyti. Pasitaiko, kad močiutė slaptai pakrikštija anūką ar kelis, nei tėvams, nei parapijai nežinant, kad jai būtų ramu dėl vaiko likimo ir išganymo. Todėl stengiamės draugauti su šeima, įtraukti vaikus į užsiėmimus su tėvais (globėjais) draugiškai, kol suvoktų, subręstų iki sąmoningesnio tikėjimo ir vaikų krikšto.
Kiek kainuoja krikšto apeigos?
Būna bažnyčių, kurios nustato įprastą auką, tačiau auka nėra sąlyga. Esu krikštijęs, kur prie krikšto sakramento pati parapija pridėjo šeimai drabužėlių, žaisliukų, pinigų, kitos šeimos parūpino lopšelį, vežimėlį.
Liaudyje sklando nuomonė, kad krikšto motina negalima kviesti besilaukiančios moters. Kodėl?
Žinau, nes „neužteks“ krikšto motinai meilės savo vaikui ir krikšto vaikui. Kiti mano, kad tai bažnytinė tvarka, lygiai kaip „netinka“, kad vaikelio laukianti moteris Mišiose skaitytų Šv. Rašto skaitinį ar visuotinės maldos prašymus… Kuo mažiau nesąmonių – gyvenimas ir taip sudėtingas.
Yra toks pastebėjimas, kad negalima ,,atkrikštyti“ vaikų – pavyzdžiui, dvi sesės negali krikštyti viena kitos vaikų. Kodėl?
Panašiai ir su sesėmis, kurios taptų viena kitos vaikų krikšto motinomis. Dar vienas „paprotys“ be pagrindo. Esu už tai, kad krikšto tėvai būtų už šeimos ribų, kad prasiplėstų bendruomeniniai ryšiai, atsirastų kitokių santykių, negu vien tetos-krikšto motinos, dėdės-krikšto tėvo. Čia jau tėvai turi spręsti.
Ar geras ženklas (o gal blogas), kai kūdikis bažnyčioje per krikštą verkia?
Tėvai, ypač mamos, labai jaudinasi, kad per krikštynas bažnyčioje kūdikėlis verks, nerimaus ar vaikštinės po bažnyčią (kurioje, gaila, dar niekad nėra buvęs). Kai mama, tėtė ar močiutė jaudinasi, vaikučio pasąmonė pajunta įtampą, jis pradeda verkti. Kartais išalksta, o kaip gi bažnyčioje maitinsi? Ačiū Dievui, kad vaikas neramus, zirzia, kruta, nors kai kurie vyresni atėjo į bažnyčią susikaupti (tai nėra bažnyčios tikslas). Niekas nesiskundžia, kai aš, senas žmogus, kosčiu, dantys barška, sąnariai girgžda, plastmasinį maišiuką ar popierius tarp rankų maigau, o girdėti visoje bažnyčioje… Žmogaus teisės reikalautų, kad ir dėl kūdikėlių ar vaikelių nesijaudintume.
Jeigu krikštijamasis jau virš metų, dažniausiai apie dvejus metus, būtina pasakyti, kad kunigas („dėdė“) išties ranką virš galvos, pils vandenį ant galvos. Vaikas – ne daiktas, o žmogelis. Jis privalo žinoti, kas bus bažnyčioje, pas gydytoją, vaikų darželyje ar kur kitur. Būna šeimų, kurios namie parepetuoja, pildami vandenį ant galvelės. Tie, kurie turėjo progos dalyvauti Rytų krikščionių ar Rytų apeigų katalikų krikštynose, matė, kiek nesijaudinama, kai visas vaikas tris kart įmerkiamas į šaltoką krikštyklos vandenį. Moderniose bažnyčiose šiais laikais krikštyklos baseino vanduo pašildomas.
Jei vaikutį teko skubiai krikštyti ligoninėje, ar paskui, mažyliui sustiprėjus, galima krikštą pakartoti bažnyčioje?
Labai geras klausimas. Kai kūdikis ligoninėje skubiai pakrikštytas, jam, duok Dieve, pasveikus, bažnyčioje atliekamos visos kitos apeigos, vardo įrašymas, kryžiaus ženklu pažymima kakta, skaitomas Šv. Raštas, visuotinė malda, tikėjimo išpažinimas.
Tada praleidžiamas pylimas vandeniu, tęsiama patepimu aliejumi, malda prie balto drabužėlio, Krikšto žvakė, tėvų, Krikšto tėvų, dalyvaujančių vaikų ir likusių žmonių palaiminimas, paskui būna pyragai, tortai, papročiai, nuotraukos…
Kokių patartumėte tradicijų laikytis po apeigų bažnyčioje, kai šeimos vyksta linksmintis? Teko girdėti, kad katalikų bažnyčia yra pasmerkusi Rumšiškėse organizuojamas krikštynas pagal senovinius papročius, vadina tai burtais.
„Netikiu burtais, bet žinau, kad jie veikia“, – pasakė vienas dvasininkas. Labai gražus lietuviškas paprotys (ir ne tik lietuvių) – dainuoti vaikui ir prie vaiko, kad vaikutis būtų balsingas dainininkas. Taip gražu, kai tėvas sūneliui padainuoja, gali ir kiti dalyviai įsijungti. Kad vaikas būtų geras šokėjas (žinoma, liaudies šokių), reikia su vaikeliu pašokti, visi irgi suka ratelius, suktinį ar kitą šokį. Mes įtraukiame visus, pvz., dalyvausiantys vaikai nupiešia, parašo, suklijuoja dovanėles, suaugusieji parūpina juostą, atneša po vieną tradicinį valgį. Būrys jaunimo padainuoja savo mėgstamą dainą. Muzikantų tarp lietuvių netrūksta. Pasodinti medelį kiekvienam vaikui prie namų, susitarus bažnyčios aplinkoje, parke, valstybiniame miškelyje…
Labai daug gražių lietuviškų papročių prie visų sakramentų ir bažnytinių apeigų. Reikėtų prisiminti, kad per šimtmečius senovinės kultūros dalykai paveikti ir paveikė krikščioniškuosius dalykus, o apie mūsų žilą senovę šis tas išlikę, kai kas tik spėjama ar iš panašių kultūrų priderinama.
Kaip yra su tais vyresnių žmonių apsikrikštijimais – ar tikrai reikia lankyti kursus?
Mūsų teiravosi apie suaugusiųjų krikštą. Pasakėme, kad reikia vienerių metų pasiruošti. „Tai mes eisime pas amerikiečius“. Nusišypsojome, nes normalioje parapijoje ruoša trunka dvejus metus. Iš tikrųjų, suaugęs žmogus visą gyvenimą bręsta, ieškodamas Dievo ir bendruomenės, nėra toks kaip labai mažai susigaudantis kūdikis. Man nėra nieko gražesnio, kaip sąmoningo žmogaus krikštas Velyknaktį. Kartą Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje priėmėme devynis suaugusiuosius nuo 18 iki 55 m. Vėliau nuotraukose matėme jų veiduose, akyse nuostabų ryžtingą džiaugsmą. Yra suaugusiųjų programa krikštytiems, kurie nori atnaujinti tikėjimą. Ši programa lygiai taip pat vertinga ir tiems, kurie pakrikštyti kūdikystėje, bet siekia daugiau negu pilkos „krikščionybės“.
Kuo skiriasi lietuviškos ir amerikietiškos krikštynos?
Pačios apeigos bažnyčioje vienodos, gali skirtis tik požiūris ar nuotaika šalyse, kur tikintieji galėjo laisvai šimtmetį kitą vystytis, bažnytinės bendruomenės susigyventi. Niekada neužmiršiu lietuvių krikštynų, kurioms besiruošiant paminėjau, kaip Afrikoje pakrikštytą kūdikį kiekvienas dalyvis iškelia ant rankų tardamas, „Šis kūdikis pakrikštytas mums visiems“ (t.y., mūsų labui). Visai netikėtai, tuoj po apeigų tėvas su tokiu džiaugsmu pakėlė sūnelį virš savo galvos ir sušuko: „Matas krikštijamas mums visiems“.
Mamos laiškelis
Smagu būtų sulaukti palaikančios nuomonės nenorintiems krikštyti vaikų per pirmus jų gyvenimo metus. Ar realūs gąsdinimai apie nekrikštytų vaikų ateitį? Esu prisiklausiusi tokių argumentų: tyčiosis kiti vaikai mokykloje, nelaidos kapinėse nekrikštyto asmens, gyvens nuodėmingas, virš 7 metų norėdamas apsikrikštyti turės lankyti ilgus kursus. Draugų pagrindinis argumentas už krikštijimą: „Neturės bėdų, kai norės susituokti bažnyčioje, nereikės aukoti brangaus laiko lankant kursus ir atliekant visas procedūras.“ O štai apie religijos reikšmę mažai kas užsimena. Taigi – ar ne per toli mes nuklydome nuo tikrosios Krikšto esmės, kai krikštijant vaiką remiamės tik argumentais „apsimoka-neapsimoka“?
Kai krikštas įsivaizduojamas kaip vienkartinis įvykis, išimtis kasdienybei, sunkiau suvokti tolesnius gyvenimo dalykus.
Kartais taip dėl pirmos Komunijos – atlikta, dabar jau iki Sutvirtinimo nebereikia dalyvauti tikinčioje bendruomenėje, su visais Dievą sekmadienį garbinti, kas vakarą už dieną ir artimuosius dėkoti, ligonius prisiminti. Seniau skubėta krikštyti, nes jeigu, neduok Dieve, numirtų, neis į dangų, o į tarpinę vietą, kurioje bus laimingas, bet nematys Dievo veido. To daugiau nemokoma ir nesakoma. Seniau nekrikštytus laidodavo atskirame kapų skyrelyje ar už tvoros, ten, kur taip skaudžiai būdavo laidojami nusižudę žmonės. Šiandieną laidojame prie šeimos, kaip ir ne katalikus šeimos narius.
Teisinga, kad nuo 7 m. vaikas turėtų visus metus ruoštis, nes švenčiami visi trys įkrikščioninimo sakramentai (Krikštas, Eucharistija-Komunija, Sutvirtinimas). Bažnyčioje gali tuoktis ir nekrikštyti ar nesutvirtinti, kai antra pusė, aišku, katalikas.
Mes ne „buvome pakrikštyti“, o „esame pakrikštyti“, tai gyvensena, ne koks nors diplomas. Neretai močiutė po krikštynų sako: „Turime naują kataliką“, o tas katalikas juk nei skaityti, nei rašyti, nei kalbėti dar nemoka. Katalikiškoje šeimoje gimęs vaikas nėra kažkoks „pagonis“, o krikščioniu tapti ir krikštu gyventi yra viso gyvenimo kova ir būsena. Krikštytas nėra pastumdėlis, praeivis, o narys – dalyvauja pamaldose, gieda su visa bažnyčia, pasisiūlo skaityti, talkinti artimo meilės darbuose, yra veiklus parapijos gyvenime ir renginiuose, taryboje, finansų komisijoje, įsijungia į būrelį, rekolekcijas, darbe užstoja skriaudžiamą, sąžiningai mokosi, dirba, stengiasi gyventi pagal Jėzaus Palaiminimus.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
