Artėja kūdikio krikštynos, o gal esate pakviesti būti krikšto tėvais? Tada suprasite tą nerimą ir jaudulį, kuris apima artėjant didžiajai šventei. Skambučiai vaikus jau pakrikštijusioms draugėms ar tėvams ir šimtai klausimų – kaip aprengti kūdikį, kokį pirkti tortą, kiek pinigų duoti kunigui.
Jums turėtų patikti mokslininkės Giedrės Šmitienės parengtas straipsnis apie senovinius krikštynų papročius. Giedrė rašė mokslinį darbą, o jums siūlo keletą įdomesnių detalių. Galbūt kai kuriuos senovinius papročius adaptuosite?
Kūmai visą kelią tylėdavo
Kūdikį krikšto tėvams atiduodavo namuose: „Apkrikštykit mūsų kūdikėlį, parinkite jam Angelą Sargą, kad jis visą amželį jį saugotų ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių, nuo skaudžių ligų, nuo žiaurių žmonių, kad jis keliu eidamas nepaslystų, vandeniu plaukdamas nenuskęstų“. Krikšto tėvai nuveždavo vaiką į bažnyčią, laikydavo per krikštą, parnešę namo atiduodavo tėvams sakydami „Štai parnešėm vaiką kataliką“. Beje, tai būdavo pirmieji kūmų žodžiai po krikšto, mat grįždami visą kelią ištylėdavo.
Tėvai priimdami vaikelį nusilenkdavo, padėkodavo, ir kviesdavo visus prie stalo. Krikštynų vaišes malda pradėdavo krikšto tėvas. Alkį numarinus, iškalbingesnė kūma kuo išsamiausiai papasakodavo visą kūdikio kelionę į bažnyčią, ką sutikę, matę, kaip vaikelis elgęsis. Iš visų tų detalių bandydavo nuspėti, koks bus naujagimio gyvenimas.
Kūdikis ir gėrimo kaušas keliaudavo kartu
Vienas iš pačių seniausių krikštynų papročių, tinkamas atlikti prie stalo ar ant gražaus kalno, buvo paminėtas dar XVII amžiuje. Vyriausiasis kūmas, laikydamas kūdikį vienoje rankoje, o kaušelį su gėrimu kitoje, nuliedavo gėrimo žemėn ir prašydavo Žemynėlės, kad būtų vaikui maloninga, kad padarytų jį laimingu. Po to užsveikindavo šalia stovintį ir perduodavo jam kaušelį ir kūdikį. Taip leisdavo vaikelį ir kaušelį iš rankų į rankas, kol galiausiai jie apkeliaudavo visus susirinkusiuosius. Paskutinis savo vaiką palaimindavo tėvas. XX amžiuje šis paprotys kiek pasikeitė: svečiai leisdavo vaikelį iš rankų į rankas pasūpuodami, sakydami jam savo linkėjimus.
Kūmai turėdavo visus vaišinti
Svečiai prisigalvodavo visokių linksmybių. Vaikai ant išvažiuojančiųjų į bažnyčią vežimo nemačiom prikabindavo krepšių. Grįžę iš bažnyčios kūmai visus krepšius turėjo „parvežti pilnus“. Kūmams prie stalo užsimiršus, pavogdavo vaiką, jo vietoje pakišę šuniuką, kačiuką ar pliauską, stebėdavosi, koks negražus kūmų krikštavaikis. Kūmai vaiko neradę turėdavo išsipirkti. Kartais grįžę iš bažnyčios rasdavo stalą apsišaukėlių kūmų užsėstą. Derėdavosi, kol savo vietą atkovodavo.
Gimus pirmajam anūkui, „į bočelius pakeldavo“ senelį, pirmai mergaitei – senelę. „Naują“ senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir keldavo aukštyn kartais vieną, kartais tris kartus. Už pakilnojimą šie atsidėkodavo sūriu, pyragu ar buteliu.
Kiekvienas svečias vaikelį turi panešioti
Švęsdavo, linksmindavosi, dainas dainuodavo. Prikepdavo pyragų, sūrio, mėsos pripjaustydavo. Beje, svečiai tuščiomis rankomis niekada neidavo, kiekviena šeimininkė ką nors savo atsinešdavo. Stengėsi savo vaikui iškelti krikštynas kuo smagesnes, kuo iškilnesnes. Sakydavo, kokios krikštynos, toks ir visas gyvenimas. Svarbu, kad būtų linksma, kad visi pauliotų, pašėltų. Kad kiekvienas į krikštynas pakviestas gautų naujai gimusį vaikelį rankose paturėti, jo gležnumą ir šilumą pajusti, palaiminti jį, kad vaikelis būtų priimtas į artimiausių žmonių tarpą. Būti pakviestam į krikštynas – garbė, malonumas ir visam gyvenimui išliekanti atsakomybė, rūpestis tuo, kurio ,,pirmajame baliuje” krupniką gėrei.
Vaikas bus panašus į savo kūmus
Seni žmonės ir šiandien tiki, kad vaikas būna panašus į savo krikšto tėvus. „Kūmas buvo išgeriantis, ir vaikas jo pėdom nuėjo“ arba „kūma labai mokėjo tą darbą dirbti, tai ir vaikas moka“. Tad krikšto tėvus vaikui atsidėję rinkdavo, žiūrėdavo, kad būtų dori, darbštūs žmonės. Su žmonėmis, kurie vaiką pakrikštydavo, susikūmuodavo visam gyvenimui. Jie tapdavo artimesni už gimines. Nėra baisiau, sakydavo, kaip su kūmais pyktis. O ir vaikui kūmų pareigos nesibaigdavo su krikštynom. Iki gyvos galvos savo krikštavaikiu turėjai rūpintis. Visuose gyvenimo sunkumuose, varguose paguosti, patarti, padėti, o kokiai nelaimei atsitikus, vaikui likus našlaičiu, jį priglausti ir auginti. Kūma per kiekvienas Velykas dovanodavo krikštavaikiui kiaušinių. Kūmus būtinai kviesdavo į vestuves svotais.
Būti kūmu – didelė garbė
Nepaisant viso vargo, didelių išlaidų ir atsakomybės, kūmais būti norėdavo, laikė tai garbe. Jei pasitaikydavo, kad kas turėdavo kokius penkis ar net daugiau krikštavaikių, tai ir pats tuo didžiuodavosi, ir kitų gerbiamas būdavo. Ypač džiaugdavosi jaunos merginos ir vaikinai kūmais kviečiami – suprasdavo, kad pripažįsta juos už suaugusius; sakydavo „iš piemenų išrašo“, „nuo šūdo nukelia“. Kai pirmą kartą vaikinas eidavo kūmu būti, tai norėdavo mergytę krikštyti, kad „su panomis sektųsi“. Mergina, savo ruožtu, norėdavo krikštyti berniuką, kad „bernų neatsigintų“.
Nėščiai nevalia eiti į kūmas
Jei jau kvietė į kūmus, tai atsisakyti negalėjai, nes „vaikui dalę atimtum“, būtų jis bedalis – ne tik gyventi nemokėtų, bet ir numirti negalėtų. Apie tokius pasakodavo: bando kartis – virvė nutrūksta, bando skandintis – į dugną negrimzta. Tad atsisakyti kūmavimo galima tik labai rimtą priežastį turint, kaip antai, laukiantis kūdikio. Jei nėščia eis krikštyti, gali vienam iš vaikelių pakenkti. Buvo ir dar viena priežastis, dėl kurios ypač jaunimas galėjo atsisakyti kūmauti – jei porininkas (kūmas ar kūma) nepatikdavo. Jaunus kūmus poruodavo, sako kad jie kartais net susituokdavo. Papročių ištakose tarp kūmų būta ir kūniškų, erotinių santykių.
Dėl kūmų – reti vaiko dantys
Su senaisiais reliktais susijęs vienas iš labiausiai visoje Lietuvoje paplitusių krikštynų papročių – tai vadinamasis „kūmų spaudimas“. „Reik kūmus spaust, o tai bus reti vaiko dantys“. „Kūmai kūmas nepatiko, sėdėjo atstu, tai dabar gali tarp dantų degtuką įkišti“. Krikšto tėvus pasodindavo suolo viduryje. Kiti svečiai susėsdavo iš šonų. Duodavo kraštiniams su kultuvėm per kojas, jei šie pamažu nesislinkdavo link suolo vidurio. Kuo kraštiniai labiau slenkasi, tuo kūmams ankščiau. Neiškentę kūmai ištraukdavo, pavyzdžiui, pusę saldainio. „Spaudikai“ kiek atlyždavo, bet nieko daugiau negavę, vėl spausdavo. Taip gaudavo daugiau saldainių, butelį, o galų gale sūrį. Spaudimas pokštaujant, derantis, pakeliant didžiausią triukšmą kaip čigonai miške, trukdavo porą valandų.
Antrą dieną – kūmos pietūs
Antrąją krikštynų dieną būdavo vadinami kūmos pietūs. Svarbiausias čia būdavo kūmos pyragas, gera kūma iškepdavo jį pusės metro aukštumo ir dailiai išpuošdavo. Jei kūma labai puiki, tai pati ne tik pyragą duodavo, bet ir stalą savom staltiesėm užklodavo, valgiais nukraudavo. Krikštynoms einant į pabaigą, kūma dovanodavo kūmui baltą skarelę ir liepdavo veidą apsišluostyti, kad krikštavaikis nebūtų „apsiseiliojęs“. Atsidėkodamas kūmas meiliai kūmą pabučiuodavo.
Kuo šaunesni kūmai, tuo linksmesnės krikštynos, tuo mielesnė kūmystė tėvams ir visą gyvenimą palankiau vaikui.
„Vienam žmogui gimęs kūdikis – reikia kūmus prašyt. Atsikėlė jis anksti, išėjo už vartų, sako, eisiąs keliu, ką pirmą sutiksiąs, tą ir prašysiąs. Sutiko senelį, baltais rūbais apsirėdžiusį, nusilenkė jam ir paprašė būti kūmu. Senelis sutikęs ir iškėlęs tokias krikštynas, kad jose nieko netrūkę. Tas senelis, pasirodo, buvęs pats Dievas“.
Iš lietuvių pasakų lobyno
Kas ten spindi, kas ten žiba
Lauko gale?
Ateina mano krikšto mama
Su aukso gėle rankoj.
Kam ją duos, kam neduos,
O man, pačiai mažiausiajai, tikrai duos.
Latvių krikštynų daina
Linkime šaunių krikštynų ir kviečiame pasidalyti savo vaiko krikštynų papročiais.
„Mamos žurnalas“
