Kol vaikas gimtadienius pradės švęsti be Jūsų pagalbos, praeis bent 12 metų.
Vadinasi, 12 gimtadienių turėsite apgalvoti „nuo-iki“. Ir nepasikartoti. O jei vaikų šeimoje daugiau? Surengti kokius 24 ar 36 šaunius vaikų gimtadienius – beveik neįmanoma. Todėl labai smalsu paskaityti išradingų mamų pasakojimus, pasisemti idėjų.
VAIKAMS SVARBIAUSIA – DĖMESYS
Kalbamės su aktore Gintare Čepukonyte, Smiltės ir Eglės mama
Dar prieš tapdama mama Gintarė gerai „pasitreniravo“ organizuodama vaikų šventes, nes pati jas vesdavo – buvo personažas. Aktorė vedė ir vaikų laidas per TV, įsikūnijo į Rausvąją Kirmėlę laidoje „Mėta Meškinija“. Per keletą metų praktikos Gintarė suprato, kas vaikams įdomiausia, kas – nuobodu. Dabar ji daug ką gali pritaikyti savo šeimoje.
Dovanų tradicija
Pirmasis Smiltės gimtadienis sutapo su krikštynomis, tad pastaroji šventė nustelbė. „Tačiau net ir vienerių metų vaikas supranta, kad tai neeilinė diena. Daug žmonių, spalvų, dovanų, kvapų“, – Gintarė įsitikinusi, kad verta švęsti ir pirmąjį gimtadienį, nors dauguma tėvų sako, kad „vaikas vis tiek nieko neprisimins“. Per pirmąjį gimtadienį gimė tradicija, kad visi svečiai neša dovanas-knygas. Knyga – ilgiausiai išliekanti dovana, kuri liks ir po daugybės metų. Jei svečiai įrašys linkėjimą, liks ir prisiminimas apie dovanojusįjį.
O barškučiai, plastmasiniai žaislai greitai sulūžta ar paskęsta žaislų dėžėje. Specialiai dukrų knygoms tėvai įrengė lentyną. O seneliai padovanojo mažą staliuką su kėdutėmis, kad mergytės galėtų knygeles vartyti atsisėdusios, tarsi vaikų bibliotekoje.
Antrasis gimtadienis – „kaip visų“
Antrasis gimtadienis nepavyko, nes Smiltė susirgo. „Supratome, kad galėsime pakviesti tik artimiausius žmones, tad nutarėme švęsti kaip visi.
Nusipirkome tortą iš „Maximos“, dūdelių, kepurėlių, servetėlių su piešinukais, balionų. Tačiau toks „maksiminis“ gimtadienis dukrai labai greitai pasimiršo. Iš jo ji neprisimena nieko!“, – pasakoja Gintarė. Tai patvirtino tiesą, kad vaikams ne taip svarbu atributai, dovanos ar vaišės. Esmė – gimtadienio veikla. „O toje veikloje svarbiausia – besąlygiškai rodomas dėmesys ir meilė sukaktuvininkui“, – priduria mama.
„Kaukių balius“ per trečiąjį gimtadienį
Kai Smiltei sukako treji, Gintarė iškėlė jai gimtadienį darželyje. Ryte mama su Smilte bei jaunėle dukrele nuvažiavo į darželį ir buvo grupėje iki pietų miegelio. Važiavo ne tuščiomis. Vežėsi vaišes, o svarbiausia – maišą karnavalinių drabužių, perukų, papuošalų, kepurių, sparnų. Pasikvietė ir draugą fotografą. Gintarė pasakoja: „Išsitraukiau visą tą lobį ir pakviečiau vaikus pasipuošti, nes juk gimtadienis! Ėmiau po daiktelį ir siūliau vaikams, kas kuo nori būti. Vaikai tiesiog užsihipnotizavo persirenginėdami. Mergaitės tapo gėlių fėjomis, princesėmis, drugeliais, berniukai – kaubojais, policininkais. Persirenginėjimas truko ne ilgiau nei 15-20 minučių, bet vaikams įspūdžių tikrai užteko. Daugelis namo išėjo su dideliais įspūdžiais.
Mes su auklėtoja ir auklyte trumpam tapome zuikiais (turėjau zuikio kepurių). Žinoma, vaikai pūtė žvakutes ant torto, nes tokia grupės tradicija.
Nesinori sintetiniais dalykais maitinti vaikų, todėl vežiausi savo gamybos vaisių „tortą“ (ant iešmelių suvertus vaisius – vynuoges, melioną ir kriaušes), tačiau važiuojant pro parduotuvę dukra puolė į ašaras, kad jai būtinai reikia „tikro“ torto. Teko nupirkti. Kad ir kaip būtų keista, vaikai tik paknebinėjo pirktinį tortą-boružėlę, o mano vaisių vėrinukai buvo suvalgyti visi. Kodėl?
Padrąsinau Smiltę, kad ji pamokytų vaikus valgyti nuo pagaliukų, visiems pasidarė labai įdomu. Kai vyras vakare vežė dukrytę namo iš darželio, ji prasitarė – tėveli, noriu dar kartą gimtadienį valgyti. Vadinasi, jai tikrai patiko“.
Nusipirkti gimtadieniai
Gintarės patirtis vedant vaikų gimtadienius – didžiulė. Moteris pastebi, kad dauguma tėvelių, neturėdami laiko, kartais tingėdami, gimtadienį tiesiog „nusiperka“. Tokį, kokį darė kaimynai ar draugai. Pakanka užsukti į mamų forumus internete. Viena mama klausia – kur jūs rengėte savo vaikams gimtadienį?
Žaidimų kambaryje? Puiku, ir mes ten rengsime. Dalintis informacija reikia, bet vartotojiškumas paverčia vaikų gimtadienius vienodais. Vaikai sėdi vienodomis kaukėmis, juos linksmina vienodi personažai, ant stalo – vienodi kartoniniai indai su mikėmis pūkuotukais, kambarys papuoštas vienodais balionais. „Man teko vesti ne vieną gimtadienį, kai kompanija šventė, jai patiko mano personažas, tad kitų vaikų tėvai pasikvietė mane vesti savo vaikų gimtadienius. Įsivaizduokite, susirenka visiškai tie patys vaikai, kaip juos sudominti? Siūlydavau – leiskite atvažiuoti apsirengus kitu personažu. Ne… Norime tokio paties… Tada leiskite vesti kitokią programą, organizuoti kitokius žaidimus? Ne… Mums patiko anie… Taip gimtadieniai tampa tarsi štampuoti“, – sako Gintarė.
Neeikvokite energijos maistui
Gintarė pastebėjo, kad mamos ypač susitelkia į maisto gamybą. Jei į vaiko gimtadienį kviečiami ir suaugusieji (o taip paprastai būna), pagaminti maisto dviem užstalėm tikrai sudėtinga. Gintarė siūlo į tai pažiūrėti paprasčiau: „Kai šventėme pirmąjį Smiltės gimtadienį, kuris sutapo su krikštynomis, pakvietėme 30 svečių. Iš kur gauti tiek kėdžių, indų, maisto? Pasirodo, viskas paprasta. Indus ir įrankius išsinuomojome, stalą, suolus ir staltiesę pasiskolinome, o maistą pagamino svečiai – paprašėme kiekvieno kažką atnešti į stalą. Patikėkite, stalas lūžo. Senelis atsivežė iš Klaipėdos iš anksto pasiruoštą savo kulinarinį šedevrą, kurį čia pat iškepė, kaimynė atnešė didžiulį žemaitišką kugelį, vyro mama prigamino mišrainių.
Valgėme savaitę. Kadangi buvau nereikėjo maisto gaminti, pasirūpinau programa, staigmenomis, puošyba.
Tėvų dalyvavimas būtinas
Prieš važiuodama vesti gimtadienio Gintarė visada paklausdavo – ar dalyvaus tėveliai? Visi kaip susitarę atsakydavo: „Ne, mes būsime kitame kambaryje“. Tačiau moteris tėvus vis tiek įtraukdavo. Pavyzdžiui, ji su vaikais parengdavo madų šou, koncertą ar vaidinimą, o tėvai tapdavo žiūrovais. Gintarė sako: „Mažiems vaikams tėvų dalyvavimas labai svarbus. Kol mama vaikui gyvybiškai svarbi, pagrindinė jo gyvenime, vaikui šventė be mamos yra bevertė“.
Visko pertekę sukaktuvininkai
Gintarei teko patirti ir nemalonių akimirkų, kai visko pertekę vaikai per gimtadienį demonstruodavo aroganciją, nuobodulį. „Tie vaikai matę visko – pradedant turkijomis, egiptais ir kanarais (kur viešbučiuose vaikus nuo ryto iki vakaro linksmina animatoriai), baigiant visais įmanomais personažais Lietuvoje. Tokie vaikai per gimtadienius kankinasi – visko jiems per daug: spalvų, žmonių, dovanų. Jie pertekę informacijos ir blokuoja bet ką naujo. Jei taip – vaikams pasiūlydavau ramių, meditacinių veiklų. Išjungdavau muziką ir tyloje pasiūlydavau piešti mažomis grupelėmis. Tada kalbėdavomės – tyliai, ramiai. Po tokios tylos terapijos paprastai vaikų irzlumas baigdavosi.
Ar aš būdavau Pepė, ar kokia Pelytė, visada atvažiavusi į gimtadienį stengdavausi išskirti sukaktuvininką. Kad vaikas galėtų pasakyti, ne „tai buvo mano GIMTADIENIS“, o „tai buvo MANO gimtadienis,“ – sako Gintarė.
KAI ŠVENTĖ PAVYKSTA, NORISI TOBULĖTI
Pasakoja Inga Šateikytė-Busilienė iš Žiežmarių, Tivanos mama
Mūsų namuose vaiko gimimo diena – didelė šventė. Ruošiamės ne savaitę ir ne dvi. Apmąstome kiekvieną detalę, kad šventė būtų smagi ir įdomi vaikams.
Pirmajam dukrytės gimtadieniui pradėjau ruoštis ko ne nuo gimimo. Kadangi dukra gimė rugpjūčio 21-ąją, nebuvo net minčių, kad gimtadienį švęsime patalpoje. Bet likus savaitei iki šventės subjuro oras. O mūsų mažoji vaikščiojo tik prilaikoma už rankų. Todėl kad ir kaip nenorėjau, išnuomojau vaikų pramogų kambarį. Ir – didžiausiam savo nustebimui – likau patenkinta. Vaikus aplankė Karlsonas, jis su vaikais žaidė, šoko, piešė vaikams ant veidų. Visi sukritę ant grindų rašė sveikinimus. Dukrytė viską „atliko“ būdama ant mano rankų, prilaikoma čiuožė tuneliu, maudėsi kamuoliukų baseine. Į visus žaidimus be jokių raginimų įsitraukė ir suaugusieji. Ir patys tapome vaikais – konstruojančiais, ropojančiais.
Šventė vaikams baigėsi… ašaromis, nes niekas nenorėjo eiti namo. Namie laukė seneliai, su kuriais vyko antroji šventės dalis. Su jais sodinome medelius. Liepą – kad mūsų mergytė užaugtų kaip liepa. Ąžuolą – kad būtų stipri kaip ąžuolas. Leidome į dangų žibintus su linkėjimais, grožėjomės fejerverku.
Šventė buvo įspūdinga, bet galiu drąsiai pasakyti – vienerių metų vaikui ji buvo per ilga ir per intensyvi.
Antrojo gimtadienio šventei pradėjome ruoštis prieš 4 mėnesius, Gimė mintis – gimtadienis bus geltonas. Kodėl? Gal dėl to, kad tuo metu mūsų dukrytei labai patiko teletabių saulytė. Taip džiaugdavosi ją matydama. Ruošdavausi šventei, kai dukrytė miegodavo. Namai virsdavo popieriaus fabriku. Karpiau įvairių dydžių gėles, klijavau girliandas, dariau kvietimus. Viskas, žinoma, buvo geltonos spalvos. Kartais atrodydavo, kad visas pasaulis tapo geltonu.
Nors viską pradėjome planuoti gana anksti, likus kelioms dienoms iki gimtadienio jaudinomės, kad tik viską spėtume. Šventė vyko sode. Jau išvakarėse prasidėjo pasiruošimo darbai. Tėtis į pagalbą pakvietė brolius ir draugus. Vaikams padarė stalą, kėdutėmis tapo medžio kaladėlės.
Pripūtėme daug geltonų balionų. Pavėsines papuošėme girliandomis, balionais, gyvomis ir popierinėmis gėlėmis. Medžio kamienus papuošėme tampomo popieriaus juostomis, šakas – gėlėmis.
Paruošėme stalą, prie kurio vaikučiai galėtų piešti. Padariau didžiulį geltoną atviruką, kuriame visi nuo mažiausio iki didžiausio galėjo parašyti linkėjimus. Namelio grindis išklojome kilimine danga, kad vaikučiai galėtų saugiai vartytis. Kad gimtadienis praeitų linksmai, pakviečiau į talką dvi linksmas kaimynes. Jos sutiko persirengti Pepėmis. Patiems mažiausiems Pepės ne itin rūpėjo, bet vyresniems buvo labai smagu su jomis žaisti, šokti, pasakoti istorijas.
Visas vaišes gaminome namuose. Iškepiau tortą pagal babytės receptą, papuošiau geltonais guminukais. Mano mama iškepė firminį obuolių pyragą.
Kiekvienas rankomis padarytas patiekalas, iškirpta gėlė, kiekviena mūsų sukurta smulkmena padarė šventę jaukia ir šilta. Atsipirko visos pastangos, nes visi jau mokantys kalbėti svečiai pasakė – tai svajonių gimtadienis!
Nedidelius gimtadienio nesklandumus mačiau tik aš. Prasidėjus šventei nulijo lietus, po jo pakilo vėjas ir nunešė daugybę papuošimų, pradėjo sproginėti balionai. Be kai apsidairiau aplinkui, supratau, kad visa tai matau tik aš. Visi aplink šypsojosi, šoko su Pepėmis, dainavo vaikiškas dainas. Matant tą linksmą šurmulį man iš laimės suspaudė krūtinę. Supratau, kad dėl tokių akimirkų verta gyventi.
Kai šventė pavyksta, norisi tobulėti. Mano galvoje jau sukasi mintys apie 3 dukros gimtadienį.
„Mamos žurnalas“
