Švenčių laukimas. Vaikams belaukiant Kalėdų Senelio, o tėvams rūpinantis jo dovanomis, vis dažniau kyla diskusijų dėl pačios Kalėdų senelio istorijos. Tikėti pasaka? O gal verčiau nuo mažumės pasakoti vaikams, jog senelis tik gražus šio laikotarpio personažas?
Apie tai Pagarbi tėvystė tinklalaidės pokalbyje kalbasi dvi mamos, tėvystės koučerės, naujai startavusios, tėvų bendrystės grupės „Augantys tėvai“ kūrėjos: Dovilė Šafranauskė iš Mylu.lt ir Renata Cikanaitė iš Tėvai ryšyje.
Visą pokalbį rasite: https://www.mylu.lt/pages/tinklalaides
Įdomu ir tai, kad jų šeimose gyvuoja skirtingos Kalėdų Senelio tradicijos. Dovilės dukrytės, kurioms 4,5 metukų, žino, kad Kalėdų Senelis yra tik šio laikotarpio simbolis, o dovanas patys dovanojame vieni kitiems. Tuo tarpu Renatos aštuonmetis, tik šiemet sužinojo, jog tai graži istorija, kurią tėvai pasakoja vaikams. Tuo tarpu jaunėlė, kuriai šeši su puse, vis dar tiki ir laukia Kalėdų Senelio.
Laikytis tradicijos ar rinktis tiesą?
„Aš iš tikrųjų norėjau vaikams pasakyti, kad tai yra žaidimas, pasaka, lygiai taip pat kaip fėjos ir kiti pasakų personažai. Bet man neišėjo, nes gyvenimas pirmas sudėliojo kitaip. Nutiko Kalėdos ir mes buvome dideliame Kalėdinio Senelio spektaklyje, ten visko buvo tiek daug, gražiai ir pasakiškai, kad jau nebeliko vietos tame pačiame įkarštyje pasakyti, jog visa tai netikra… Taip ir susiklostė, kad mes gyvename su Kalėdine pasaka, kad kiekvienais metais ateina Kalėdų Senelis ir atneša dovanų“, – pasakoja Renata.
Tuo tarpu Dovilės šeimoje, istorija kiek kitokia: „Kai jau pradėjome kalbėtis apie Kalėdų Senelį, pasitarę su vyru nusprendėme, kad mūsų mergaitės turi žinoti kaip yra iš tiesų. Ne, nebuvo taip, kad jas susisodinome ir išdėstėme, kaip viskas yra. Mes lygiai taip pat švenčiame Kalėdas, puošiame eglutę, namus, tiesiog mes niekada neskatinome, neužtvirtinome fakto, kad senelis tikras, jis tikrai ateina, neša dovanas ar daro kitus dalykus. Mes labiau kalbėjomės apie tai, koks tai ypatingas gerumo laikas, kuomet vieni kitiems galime parodyti daugiau dėmesio, kurti stebuklus. Galbūt mums pasisekė ir mes nepakliuvome į tokią Kalėdų pasaką, kuri sukurtų stiprų tikrumo jausmą. Tad mes po truputėlį kalbėjome, kad Kalėdų Senelis yra labiau simbolis, o dovanas vieni kitiems ruošiame patys, žaisdami žaidimą, kad jas atneša Kalėdų Senelis. Skatiname, kad ir jos artimiesiems kažką nupieštų, padovanotų.“
Fantazijos ir realybės ribos
Ikimokyklinio amžiaus, vaikai gyvena fantazijų pasaulyje. Jiems dažnai nėra itin svarbu, ar istorija tikra ar išgalvota. Jie gali mėgautis fantazija netgi tikėdami ja ne iki galo.
„Atsimenu, kad mano vaikai, dalyvaudami vaidinimuose, šventėse, dažnai svarstydavo, ar tai tikras Kalėdų Senelis, o gal tikrasis gyvena tik šiaurėje? Kas tuomet tas, kuris dalyvauja čia? Visgi, tai jiems netrukdydavo mėgautis pasaka ir švente, nors niekas jiems nieko nesakė. Vaikai gali tikėti ir netikėti tuo pat metu. Vaikams iki tam tikro amžiaus viskas atrodo įmanoma. Viskas galėtų nutikti ir tai jų visiškai nenustebintų. Taigi, toks įdomus niuansas, kaip tarsi iki galo ir nebūna aišku, nepriklausomai nuo to, kokia bebūtų pasakojama istorija namuose“, – dalinasi Renata.
Vaikai neretai supina knygų, pasakojimų scenas su tuo kas nutiko realybėje. Ir tai nereiškia, kad kažkas meluoja, tiesiog jų galvose nuolat gimsta jų pačių kuriama tiesa, kuria jie neabejotinai tiki labiausiai.
Kalėdų įpročiai, kuriems verčiau nepasiduoti
Deja, kartais Kalėdų Senelis gauna papildomų pareigų, kuriomis pasinaudoja suaugusieji. Tad pakalbėkime apie dažnai pasitaikančias Kalėdų tradicijas, kurių galėtume privengti.
Ir pirmoji jų, kai Kalėdų Senelis tampa auklėjimo, o jo dovanos bausmių įrankiu. Dažnai prisimename ir iš savo vaikystės, kad senelis viską mato, o dovanų kiekis, grožis ar dydis priklauso nuo to, kiek geri buvome… Deja, net ir šiandien tai dažnai galime išgirsti.
„Susidūrėme šiemet su tuo ir mes“, – pasakoja Renata. „Su vaikais nuvykome į kaimą, kuriame gyvena jų seneliai ir nuėjome į eglutės įžiebimą. Ten buvo ir Senelis, kurio maiše – dviejų rūšių saldainiai. Nežinau ar buvo taip sugalvota iš anksto, ar senelis tiesiog sukosi iš padėties, kaip tuos saldainius vaikams padalinti… Kai išsirikiavo vaikų eilutė, senelis paprašė pasakyti eilėraštuką. Vaikams kurie neišmoko, pamiršo, o gal tiesiog to senelio išsigando, paaiškino, kad tiems kas nemoka eilėraštuko – mažesnis maišelis saldainių, o tiems, kas pasakė – didesnis. Nes „esate šaunuoliai, buvote geri“.
Verta suprasti, kad pats Kalėdų Senelis, kaip auklėjimo, bauginimo įrankis yra tikrai blogas pasirinkimas. Juk Kalėdos ir pats Kalėdų Senelis yra stebuklų, gerumo, atjautos simboliai. Todėl skirstymas į gerus ir blogus, apdovanojimas ar nubaudimas šiame kontekste visiškai netinka. Labai norisi, kad ir tie, kuriems tenka laimė vaidinti Kalėdų Senelius, pakeistų savo istorijas ir vietoje pabarančiojo senelio, tiesiog skleistų daugiau šilumos ir gerumo. Skatintų vaikus atsiskleisti, mėgautis švente be jokių įvertinimų.
„Ir, galiausiai, tai susiję su tiek daug kitų aspektų. Pavyzdžiui, kadangi Kalėdų Senelis mato, ypač prieš Kalėdas, nes jaučiame, kada tėvai maždaug pradeda kalbėti apie kalėdines dovanas. Ir tą mėnesį, kai Kalėdų Senelis mus tarsi mato, žaidžiame žaidimą su savimi: bandome būti geresniais, daryti namų darbus nesiginčydami. Mes viduje žinome, kad mes truputėlį apsimesime, pabūsime truputėlį ne savimi. Norisi pykti, bet susivaldysiu ir nepyksiu, nes Kalėdų senelis pamatys ir neateis, o dovanų tai norisi”, – toliau svarsto Renata.
Taip pat nereikia persistengti įtikinėjant vaikus senelio tikrumu. Vienas Renatos vaikų kartą paklausė: „Jeigu Kalėdų Senelis gali ateiti į namus, kol mes miegame, tai bet kas gali?‘‘. Turime būtii atsargesni, nes vaikams, kurių fantazija neribota, pripasakojame nebūtų dalykų, o jie juos paverčia visai realiais. Nes juk jei Kalėdų Senelis gali ateiti, tai kodėl kažkas kitas negali? Jei jis gali per kaminą įlysti, tai gal ir kažkas kitas gali? Ne visi vaikai tokius klausimus kelia, bet tikrai tenka girdėti, jog vaikai naktį pabunda išsigandę, nes girdėjo senelį ir juos sunku nuraminti.
„Taigi, gal kartais tiesiog pasakykime, jog nežinome, kaip tos dovanos atsiranda, gal tai burtai, magija, o ne bandykime logiškai įtikinti vaikus. Pasilikti prie tos pasakos ir sakyti: ,,Aš nesu tas Kalėdų Senelis ir nežinau, neįsivaizduoju, kaip ten vyksta‘‘. Bet neatstovėti to Kalėdų Senelio tikrumo ir realumo. Ypač kai vaikai jau ima kiek abejoti.“, – dalinasi Renata.
„Kalėdinės dovanos ir jų tradicijos – dar viena tema, kurią norisi apžvelgti.“ – siūlo Dovilė. „Jeigu mes pasakojame vaikams, kad Kalėdų Senelis yra vienas ir jis atveša dovanas visiems pasaulio vaikams, kartais jiems sunku susidurti su realybe, kad tos dovanos yra skirtingos. Kartais labai skirtingos. Ir labai natūralu, kad vaikus tai veda prie svarstymo „O kodėl mano dovana ne tokia didelė, vertinga, graži, lyginant su draugo, klasioko?“. Būna ir tikrai liūdnų istorijų, kai vaikai, negavę savo svajonių dovanos, ima svarstyti, ką jie padarė blogo, gal nebuvo pakankamai geri?“ Turime suprasti, kad šeimų galimybės yra labai skirtingos ir jei galime leisti sau daugiau, galbūt tiesiog pasakykime, jog tai dovana nuo tėvų, o štai Kalėdų Senelis paliko kažką nedidelio. Gal atidėkime didesnį pirkinį gimtadieniui, o gal tiesiog padovanokime be progos? Džiugindami savo vaikus, stabtelkime pagalvoti ir apie kitus vaikus, kurie yra šalia.“
„O ir pats dovanų kiekis, vertas atskiro paminėjimo“, – sako Renata. „Vaikai gali surašyti ilgiausius sąrašus, kurie keičiasi. Tai puiki proga padiskutuoti, kodėl jie nori vieno ar kito daikto. Ar tai tikras noras, o gal pamačiau reklamoje ir noriu, o gal darželio draugas turi noriu ir aš. Labai vertinga aptarti su vaikais, iš kur kyla noras, kodėl norisi daug, o gal nesinori nieko ir pakviesti pajausti, kas gi iš tiesų juos pradžiugintų.
Ne mažiau svarbus ir gaunamų dovanų kiekis. Esu pastebėjusi, kad vaikai radę po eglute dovaną su savo vardų ją tuojau išpakuoja, ima žaisti, džiaugiasi, tik štai suaugusieji ragina – dar ne viskas, žiūrėk, ten yra daugiau su tavo vardu, imk kitą. Ir pastebėjau tokį subtilų, bet tikrą pasimetimą, dirbtiną atsitraukimą nuo tos pirmos dovanos. Ir aš galvoju, kad tas apetitas norėti daug dovanų, daugiau ateina iš mūsų suaugusiųjų. Bent ja pradžioje vaikui nereikia visų tų dovanų. Kartais tas dovanų kiekis kaip tik perkrauna, neaišku su kuria žaisti.
Bet jau mes šeimoje pradedame nuo esminės vienos dovanos, nesibarstome, pabūname su ja, pažaidžiame kartu, pasidaliname, apsukame ratą, vėl visi kartu grįžtame, po vieną žaidžiame ir tada lengviau atsispirti išorės įtakai, atsigręžti į save ir susikoncentruoti į tai, kas mums svarbu.“
Laikas papasakoti tiesą. Kaip?
„Šiais metais, mes su sūnum pasikalbėjome ir papasakojome kaip yra iš tiesų“, – dalinasi Renata. „Pirmas dalykas kurio jis paklausė – mama, tai kodėl tėvai taip pasakoja savo vaikams? Ir tai buvo klausimas, kurio labiausiai bijojau. Nes aš jaučiau, kažkuriuo momentu, kad kai mes esame vaikai, mes aklai pasitikime tėvais. Jie tarsi dievai mums. Todėl tarsi toks nekaltas melas, papasakoti apie Kalėdų senelį, visgi jis reiškia, kad tiek metų buvo sakoma netiesa. Žinoma, labai priklauso nuo mūsų jautrumo lygio, visgi jautresniems tai gali užstrigti, kaip patyrimas, jog negalima taip aklai tikėti.“
„Manau, kad kai vaikas jau ima abejoti, galbūt net pateikia savo abejonių kažkokias logines išvadas, nepulti neigti, kažkaip stengtis įtikinti vaiką, kad visgi jis yra neteisus. Tarsi kai vaikas jau pasiruošęs išgirsti tikrą istoriją, tėvai jį dar ir dar kartą įtikina. Manau, kad vėliau vaikui tampa dar sunkiau priimti tikrą istoriją“, – antrina Dovilė.
„Nėra vieno universalaus atsakymo į vaikų klausimus ir verta pagalvoti kaip atsakytumėte jūs. Aš tikiu, kad geriausia atsakyti iš širdies, taip, kaip yra, kaip buvo. Aš savo sūnui pasakiau: „Buvo taip, kad, iš tikrųjų, aš būčiau norėjusi pasakyti, bet man taip nepavyko, nes pirmos Kalėdos pas senelius. Aš irgi užaugau iki tam tikro amžiaus tikėdama, kad yra Kalėdų Senelis ir manau, kad, mūsų atveju, ir buvo, kad aš taip augau ir automatiškai ir jums taip pasakiau, nes nespėjau laiku pasiruošti pasakyti kažką kitą. Ir tai yra tradicija perduodama iš šeimos į šeimą”. Manau, kad labai svarbu sąžiningai su vaikais kalbėtis apie šias tradicijas. Aš taip pat papasakojau apie Šv. Mykolą (kadangi mes gyvenome Belgijoje ir ten minimas būtent Šv. Mykolas), jog viskas prasidėjo nuo to, kad tai buvo tokia gerumo dvasia apie pasidalinimą ir pastebėjimą, jog šalia mūsų gyvena kažkas, kuriam trūksta ir aš tą pastebiu ir, jeigu galiu – pasidalinu.
Taip pat aptarėme ir komercinę šventės dalį, kuomet visko parduodama daug ir gerokai daugiau nei mums reikia. Tačiau mūsų rankose tai, kad ši dalis neužgožtų ir gerumo idėjos. O taip pat idealu jei pastebėtume žmones, kuriems reikia pagalbos, ne tik per Kalėdas, bet ir visus metus. O taip pat dabar, kai jis jau žino, paprašiau jo nekalbėti apie tai su kitais vaikais. Kiekvienas vaikas savo metu turi tai suprasti, atrasti savais būdais.“
Kokia istorija teisinga?
Ir visgi, ar yra vienas rekomenduojamas būdas, kokią Kalėdų Senelio istoriją turėtume kurti savo vaikams?
Čia abi pašnekovės vienbalsiai sutaria – labai svarbu pajausti, kas vertinga jūsų šeimai, su kuriuo sprendimu jūs jaučiatės gerai ir kokias tradicijas norite kurti. Nėra teisingo ar teisingesnio universalaus sprendimo, ypač jei atkreipiame dėmesį į čia išvardintus akcentus. Daug svarbiau puoselėti gerumą, atjautą, dėmesį. Mėgautis buvimu kartu. Juk Kalėdos yra būtent apie tai ir visai nesvarbu, kas po eglute padeda dovanas!
