Yra temų, kurios sunkios kaip akmenys. Bet kai jų imiesi, nukeli akmenį nuo širdies daugybei kitų moterų.
Štai skaitytojos Skaistės laiškutis: „Man 31 metai. Auginu 2,5 metų sūnų. Kai sugalvojome susilaukti antro, išgyvenome nesivystantį nėštumą. Tada vėl pastojau, viskas buvo gerai, kol 16 savaitę sužinojau, kad vaikui – triploidija. 17 savaitę – medikamentinis abortas Santarose, pati išgimdžiau savo mergaitę.
Dabar vėl laukiuos, tuoj bus 30 savaičių, ir pagaliau viskas gerai“.
Skaistė sutiko pasidalyti savo patirtimi.
Papasakokite trumpai apie nesivystantį nėštumą, kelintą savaitę sužinojote ir ar buvo atlikti tyrimai po abrazijos?
Pirmasis nėštumas buvo idealus, neturėjau jokių baimių, tuos pirmus tris mėnesius išlaikėme paslaptį tik dėl to, kad buvau skaičiusi, jog tai rizikingiausias metas ir dar visko gali nutikti. Bet tai suvokiau tik teoriškai, ne praktiškai. Ir nežinojau, kad manęs ateityje laukia tikras išbandymų metas.
Antrasis vaikas buvo planuotas, greitai pas mus atkeliavęs. Nėštumo testas anksti parodė tuos du gražius brūkšnelius. Džiaugėmės visa šeima. Pas ginekologę neskubėjau, vizitą buvau suplanavusi 9 savaitę. Jaučiausi tikrai nėščia: buvo silpna, truputį pykino, negalėjau valgyti kai kurių produktų.
Ir truputį nustebau, kai vieną rytą atsikėlusi galėjau laisvai išgerti kavos, nors anksčiau į ją nė pažiūrėti nesinorėjo. Dar po kelių dienų, vakare, atsirado keistas, iki tol nebuvęs, pilvo skausmas ir pakitusios išskyros su kraujo siūleliais.
Nepanikavau, juk ne šviežias. Bet kitą dieną, deja, pamačiau ir jį. Iškart išskubėjome į Santaras. Ten ir sužinojau, kad mano vaikelis, nors ir turėtų būti 8 savaičių, tėra 6. Verdiktas – nesivystantis nėštumas. Žinoma, ašaros. Verkiau pasikūkčiodama, dar prašiau gydytojos, kad parodytų ekrane to vaisiaus užuomazgas, bet gydytoja sakė – nereikia. Po apžiūros užpildė dokumentus ir pasakė, kad turėčiau iškraujuoti viską pati, intervencijos kol kas nereikia. Taip ir buvo. Po kelių dienų vonioje be fizinių kančių iškrito dideli kraujo krešuliai, kumščio dydžio gabalai it želė, o su jais – ir mūsų vos spėjęs užsimegzti embrionas.
Užkasėme jį miške, apkloję minkštomis it patalas samanomis. Po šio įvykio pasidariau kelis tyrimus, nes norėjau sužinoti, galbūt mano organizme ne viskas gerai. Užkliuvo tik citomegalo viruso atsakymas, kurio aktyviosios formos rodmenys buvo ties riba. Tai reiškia, kad, kai pradėjau lauktis, galėjau juo susirgti pirmą kartą, ir galbūt būtent tailėmė vaisiaus nesivystymą. Bet tai ir lieka spėlionėmis, nes embriono niekas netyrė.
Po kiek laiko vėl pastojote?
Apie nesivystantį nėštumą sužinojau liepos mėnesį, rugsėjo mėnesį vėl išvydau teigiamą nėštumo testą. Turiu prisipažint, kad baimės buvo labai daug. Bijojau, kad vėl nepasikartotų praradimas. Labai atidžiai sekiau nėštumo požymius, ar jie nedingsta, ir laukiau 12 savaičių – kaip patvirtinimo, kad štai jau galiu atsipalaiduoti ir mėgautis. Toli gražu.
Šį nėštumą jau stebėjau nuo pat pradžių. 5 savaitę gydytojos kabinete, ekrane, išvydau mažą taškelį. Jis buvo vietoje, liko laukimas ir tikėjimas, kad šį kartą viskas bus gerai.
Kitas apsilankymas pas gydytoją buvo suplanuotas 12 savaičių, ten su vyru ir sūnumi pamatėme, kaip mūsų vaikelis mojuoja rankomis, matėme jo dailų profilį. Šiek tiek neramino, kad augimas atsiliko savaite, bet mano ciklas šiek tiek ilgesnis, tad daug dėmesio į tai nekreipėme, nes kiti matavimai buvo geri.
Artėjo Kalėdos, namuose tyliai džiaugiamės pilvo gyventoju. Ir vienos dienos vakarą, po apsilankymo tualete, pamačiau truputį kraujo. Vėl nieko nelaukę nuvykome į Santaras. Ten po apžiūros pasakė, kad nieko blogo nemato, širdelė plaka, galbūt placenta yra žemiau, dėl to ir gali pateplioti. Man žinia, kad plaka vaiko širdis, buvo kaip inkaras, kurio laikiausi įsikibusi. Galvojau, kad tas ritmingas plakimas yra viskas, ko vaikeliui ir man reikia.
Pakraujavimai, nors ir labai menki, nesiliovė dar kelias savaites. Kalėdas irgi sutikau nerimaudama. Svorio visai nepriaugau, net numečiau porą kilogramų. Po Naujųjų metų vėl apsilankiau pas gydytoją (lankiausi Santaros klinikų Perinataliniame centre). Širdutė plakė, vaikas judėjo.
Bet. Augimas vėl neatitiko, prisidėjo dar viena atsilikimo savaitė. Iš viso jau dvi savaitės nesutampančio vystymosi laiko.
Man tai buvo smūgis. Gal, tiksliau, sprogo visą tą laiką varžęs nerimas. Aiškus ženklas, kad vis dėlto kažkas yra blogai.
Kaip nustatė vaisiaus triploidiją? Teko imti vaisiaus vandenų tyrimui?
Gydytoja pasiūlė pasidaryti Prisca II tyrimą. Nieko nebuvau apie jį girdėjusi. Iškart po vizito daviau kraujo, atsakymą turėjau sužinoti per porą dienų. Bet jau kitos dienos ryte sulaukiau gydytojos skambučio – 1:50, Edvardso sindromas. Rekomenduoja apsilankyti pas genetikę, o ten turbūt prireiks ir vaisiaus vandenų tyrimo. Vyras iki paskutinės minutės tikėjo, kad dar viskas gali būti gerai, juk dar didelė tikimybė, kad vaikas sveikas.
Aš taip nemaniau. Pas genetikę papuolėme dar tą pačią savaitę po išgirsto atsakymo. Jausmai, kurie mus ten, belaukiant prie kabineto, purtė, turbūt prilygo pasiruošimui šokti parašiutu.
Genetikė Eglė Benušienė, vos pridėjusi echoskopo galvutę prie mano jau spėjusio padidėti pilvo, pasakė, kad ne, vis dėlto nėra gerai. Po to išraše, juoda ant balto, skaitysiu: „Asimetrinis vaisiaus atsilikimas augime, širdies yda, dvipusis lūpos ir gomurio nesuaugimas, 2 virkštelės kraujagyslės, persidengę/deformuoti plaštakų pirštai, deformuotos pėdos“. Iš ultragarso tyrimo ji įtarė ne Edvardso, bet Patau sindromą. Apžiūros metu verkiau pasikūkčiodama. Nors ir nujaučiau, kad viskas taip gali baigtis, susidurti su patvirtinimu buvo skaudu. Tą akimirką sužinojome, kad mano pilve – mergaitė. Sesė. Kuriai, deja, nebus lemta užgimti. Gydytoja mane labai guodė, liepė vyti mintis, kad daugiau niekada negalėsiu turėti vaikų. Nusiuntė vaisiaus vandenų tyrimui.
Nepameluosiu, kad po apsilankymo pas genetikę man palengvėjo, nes visi tie mėnesiai buvo nerimo mėnesiai. Iš kažkur atsiradusi nuojauta manęs nė dienos neapleido, buvau savo nerimo įkaitė. Todėl apie šį nėštumą, net ir po 12 savaičių niekam nesakėme. Jau vėliau, po visų išgyvenimų, pasidalinome savo skausmu.
Papasakokite apie šį tyrimą, kurio moterys labai bijo.
Susikibę su vyru išėjome į koridorių laukti amniocentezės. Susikaupiau, žinojau, kad šio tyrimo metu geriau likti ramiai, kad būtų galima lengviau jį atlikti. Užėjau į procedūrų kabinetą, vyras liko laukti už durų. Apsiaviau antbačius, paėmė kraujo iš venos, ir nuėjau gultis ant didelio stalo erdvioje patalpoje. Reikėjo tik atidengti pilvo zoną, kurią užklojo sterilia medžiaga, palikdami vietos žemiau bambos. Ir reikėjo išlikti ramiai. Nors stengiausi ir pajuokauti, bet adrenalinas darė savo – truputį drebėjau, gimda buvo kieta ir įsitempusi. Kol sesutė vedžiojo echoskopu per pilvą, gydytoja, stebėdama ekrane vaizdą, su ne itin didele adata dūrio metu paėmė 16 ml gelsvo vaisiaus vandenų skysčio DNR analizei ir kariotipui ištirti.
Trumpa, greita ir neskausminga procedūra, kurios metu jaučiau tik lengvą dilgčiojimą žemiau bambos. Aptarėme ateitį, jeigu vis dėlto pasitvirtins Patau sindromas, reikės ištirti mūsų su vyru kariotipus, nes šis sindromas, kaip ir Edvardso, yra perduodamas genetiškai, ir „kaltas“, jei taip galima įvardinti, gali būti vienas iš tėvų.
Jau kitą dieną sulaukiau gydytojos skambučio: „Žinokite, viskas dar blogiau“. Nuskambėjo mano gynybinis juokas, kas dar gali būti blogiau už tai, ką iki šiol patyriau. Pasirodo, mūsų mergaitei – triploidija. Dažniausiai, užsimezgus tokiam vaisiui, savaiminiai persileidimai įvyksta jau pirmąjį nėštumo semestrą, bet man kažkokiu būdu pavyko išnešioti vaikelį daug ilgiau. O geroji žinia, kaip saulės spindulys, kurio laukiau, kad triploidija yra visiškas atsitiktinumas, niekuo nesusijęs su genetika. Tai, deja, gali atsitikti bet kam. Pasikartojimo rizika palikuonims –
Kokios buvo gydytojų rekomendacijos, ką jums patarė daryti toliau?
Tas gydytojos „viskas dar blogiau“ reiškė, kad tokia prognozė vaisiui ir naujagimiui yra bloga. Nesklandė nė mintis, kad toliau nešiočiau vaikelį. Buvo skirta nėštumo nutraukimo data, planuojama procedūra –medikamentinis abortas.
Nežinojau, ko tikėtis ir laukti, todėl internete ieškojau kiek įmanoma daugiau informacijos, skaičiau kitų tai išgyvenusių moterų atsiliepimus. Jų nebuvo daug, todėl į atsisveikinimą važiavau, kamuojama nežinios ir nerimo.
Kaip vyksta ši procedūra?
Į ligoninę keliavome kartu su vyru, sūnų palikę anytos prieglobstyje. Tuo pačiu keliu, kuriuo prieš dvejus metus džiaugsmingai nusiteikę važiavome į susitikimą su savo pirmagimiu. Kas tada galėjo pagalvoti. Atsiguliau Santaros klinikose į Ginekologijos skyrių, palata buvo trivietė, turėjau vyresnio amžiaus kaimynę, kurios bėdos visai nebuvo susijusios su nėštumu. O aš tikėjausi, kad atsidursiu vienvietėje palatoje, juk planavau išgimdyti savo vaikelį! Tuo metu jau buvo 17 savaičių, pagal išsivystymą mažiau, bet širdelė dar plakė, taigi žinojau, kad tos mažos tabletės ją sunaikins čia ir dabar, per artimiausias kelias valandas.
Gavau sintetinių prostaglandinų 4 kartus kas tris valandas. Valgyti ir gerti negalėjau, jei prireiktų narkozės. Klausiau gydytojų ir sesučių, tai kur man čia tą vaikelį išgimdyti, jei viskas staiga prasidėtų, juk jau buvau patyrusi, ką reiškia iškraujuoti embrioną – viskas krenta be sustojimo. Sesutė atnešė basoną. Pageltusį plastiko gabalą. Jokių širmų palatoje nebuvo, ir pasislėpti nebuvo kur. Pirmoji tabletė neatnešė jokio efekto, po antrosios užplūdo beprotiški skausmai. Tuo metu palatoje dar buvo lankytojai pas kaimynę, teko jų paprašyti išeiti į koridorių, nes jau klūpėjau keturiomis ant grindų ir norėjau sulįsti į žemę.
Suleido nuskausminamųjų, deja, jų poveikio teko dar ilgai laukti, todėl tegulėjau susirietusi šalia sėdinčio vyro ir užsimerkusi stebėjau kažkokius skraidančius rutulius, tyliai kartojau – paleisk mane. Bet niekas taip ir neprasidėjo, vaikelis nenorėjo išeiti.
Išleidau vyrą namo migdyti sūnaus, vėliau dar su jais pakalbėjau telefonu, matyt, atsipalaidavau, ir nuėjusi į tualetą pajutau, kad kažkas lenda.
Prasidėjo. Kaimynė pakvietė sesutę, ji atnešė basoną, maniau, taip lengvai tualete klūpodama ir išstumsiu. Bet teko grįžti į lovą. Vakarėjo, už lango jau buvo tamsu. Norėjau, kad viskas greičiau baigtųsi. Atėjo prižiūrinti gydytoja, sukišo pirštus ir liepė stumti. Atsirado iki šiol nematyta širma, tai gavau šiek tiek privatumo.
Stūmiau kaip įprasto gimdymo metu, mačiau, kaip išlenda vaikelio kojos ir kūnelis, bet galva, deja, kažkur strigo, todėl nusprendė duoti dar vieną tabletės dozę ir laukti. Gulėjau pritemdytoje palatoje, laukiau, kol suveiks vaistai. Meldžiausi, kad tik viskas gerai pavyktų ir neprireiktų abrazijos – labai nenorėjau intervencinio įsikišimo. Sugrįžo gydytojai, ir teko vėl kartoti tą patį stūmimą. Sunkiai, rezidentei bemaigant pilvą, iškrito mano mergaitė. Pajutau nenumaldomą palengvėjimą. Išgimdžiau placentą. Deja, keli jos gabalėliai liko viduje, todėl teko eiti į kitą kabinetą, kur su metaliniais instrumentais bandė juos ištraukti. Nepavyko. Bijodami, kad galiu pradėti kraujuoti, greitai paruošė mane vežti į operacinę. Narkozė, ir po 15 min. pabudau visa maloniai apsvaigusi po gimdos ertmės vakuumabsorbcijos.
Mano medikamentinio aborto kelionė buvo baigta. Taip ir nepamačiau viso mergaitės kūnelio, niekas man jo, žinoma, ir nesiveržė rodyti. Išvežė jį baltam it nuo majonezo kibirėlyje į patologijos centrą ištirti. Vėliau ir iš ten gavau triploidijos patvirtinimą su smulkiu aprašymu.
Ar po tokių slegiančių išgyvenimų sulaukėte psichologinės pagalbos?
Viso to košmariško proceso metu paklausiau mane prižiūrinčios gydytojos, ar skyriuje yra koks psichologas, kuris prireikus pagelbėtų palūžusiai moteriai. Juk būna ir tokių, kurios čia atvažiuoja vienos, yra sugniuždytos, dar nesusitaikiusios su praradimu. Ne visas, kaip mane, lydi vyrai, kurie, jei ir negali padėti fiziškai, tai bent būdami šalia ramina ir guodžia. Atsakymas – nėra. Jei moteris nori, turi kreiptis ambulatoriškai, pati ieškoti pagalbos. Tai labai liūdina. Man pagalbos nereikėjo, bet tikiu, kad yra moterų, kurioms kelyje nuo žinios apie genetinius apsigimimus, nesuderinamus su gyvybe, iki aborto, prireikia vienokios ar kitokios pagalbos. Net ir lankstinukas, kurio pagrindinė žinutė būtų – tu ne viena tokia, – suteiktų pasitikėjimo.
Dėl to ir pasakoju savo istoriją, kad moterys, šeimos, kurioms buvo lemta ištraukti tokius netekčių bilietus, nenuleistų rankų, rastų savyje tikėjimo. Nepasiduokite.
Kaip jūs pati vertinote vieną po kito siunčiamus išbandymus? Nebuvo baugu bandyti dar kartą?
Nebuvau palūžusi po tų mus netikėtai aplankiusių netekčių. Visada tikėjau ir tikiu gyvenimu. Tiesiog negalėjau nuleisti rankų. O ir sūnus buvo didžiausia paguoda. Jis buvo šalia, jį buvo galima apkabinti, užuosti, pakedenti vis ilgėjančius plaukus. Praradimus priėmiau kaip tam tikrus gyvenimo etapus, kurie neturi užgožti visko, kuo iki šiol džiaugiausi ir tikėjau.
Ir genetikė, ir ginekologė pasakė, kad man nereikia ilgai laukti, ir jau po pirmųjų menstruacijų galiu bandyti vėl pastoti, jei tik būsiu psichologiškai pasiruošusi. Taip ir buvo. Ir su šiuo nėštumu iškart jaučiau –viskas bus gerai. Nuojauta – stebuklingas dalykas.
Ačiū už atvirumą.
Parengė Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
