Tokių istorijų – šimtai. Ir kaltų čia ieškok neieškojęs. Susideda keletas plonyčių kaip plaukas priežasčių: netobuli ultragarso aparatai, gydytojo nuovargis ar apatija (kas žino, gal tą kartą jis Jus priėmė po naktinės pamainos budėjimo), o ir pačios moters infantilumas. Šią istoriją mums papasakojo skaitytoja iš Vilniaus. Moteris atėjo pasiimti laimėto prizo ir trumpam prisėdo pasikalbėti…
Irmos istorija. Abortas nesamam nėštumui
Esu kaunietė, auginu 3 metų dukrą. Tą „ginekologinį“ nutikimą pasakoju visiems kaip per ruporą. Aš išvengiau bėdos, o dabar man svarbu, kad ir kitos moterys neįkliūtų į neteisingos diagnozės pinkles.
Su ginekologais, kaip tokiais, pirmą kartą susidūriau jau pastojusi. Buvau 21 metų. Gal ir gėda, bet iki tol nė karto nebuvau lipusi ant „lėktuvo“. Kai nėštumo testas parodė dvi juosteles ir reikėjo eiti pirmai ginekologinei apžiūrai, nutariau, kad pas bet ką neisiu – rasiu geriausią ir labiausiai kvalifikuotą miesto specialistę.
Norėjau išskirtinio dėmesio, todėl pasikalbėjau su mama, draugėmis.
Man rekomendavo solidžią gydytoją, moterų konsultacijos vedėją. Tiesa, pagal gyvenamąją vietą jai nepriklausiau, todėl iš anksto nusiteikiau, kad teks nešti „lauktuvių“ (kad mane priimtų). Vedėjai paskambinau telefonu, paminėjau, kas rekomendavo. Ji padėjo prisiregistruoti pas ją (nes tuo metu dar nebuvo taip paprasta prisiregistruoti patinkančioje gydymo įstaigoje).
Pirmasis mūsų susitikimas buvo malonus, vedėja patvirtino 1,5 mėnesio nėštumą. Iš anksto buvau susižinojusi, kiek jai duoti už apžiūrą. 50 litų man, studentei, buvo ne tokie jau ir menki pinigai (visų kitų vizitų metu mokėjau šią neoficialiai nustatytą sumą). Pinigų perėmimo schema jau buvo nors ir aiški, bet visada nemaloni. Per vizito laiką sėdėdavau įsitempusi ir ieškodavau momento, kada galėčiau seselei nematant padėti vokelį ant gydytojos stalo. Vedėja akmeniniu veidu nieko nekomentuodama uždengdavo jį kokiu nors popieriumi taip, lyg būtų nieko nepastebėjusi.
Draugė buvo minėjusi, kad kiša vedėjai vokelį tiesiai į kišenę ginekologinės apžiūros metu, už širmos, kai ši ją tikrina ant ginekologinės kėdės.
Tačiau man toks būdas pasirodė labai žeminantis. Galbūt gydytojams gėda paimti pinigus, bet jie nė neįsivaizduoja, kaip gėda ir keblu juos „gražiai“ paduoti…
Vedėja su manimi buvo labai maloni, vadino „vaikeliu“, tačiau kaip specialistė elgėsi gana atsainiai. Visada, kai tik ateidavau apžiūrai, ji tepasakydavo, kad „viskas normos ribose“. Man kildavo daugybė klausimų, bet į visus vedėja atsakydavo numodama ranka. Klausiu, ar man reikia folinės rūgšties, ji atsako: „Ne, jau praėjo laikas“. Klausiu, ar galiu sportuoti, ji atsako: „Jei iki nėštumo nesportavai, neverta“. Sakau, kad norėčiau užsirašyti į baseiną, o ji: „Kam tau tas baseinas, vaikeli? Dar užkratą pasigausi“. Laimei, nėštumas ir gimdymas praėjo normaliai, tik buvo padidėjęs gimdos tonusas.
Po gimdymo iš inercijos vėl kreipiausi į tą pačią gydytoją. Norėjau, kad patartų man labiausiai tinkamus kontraceptikus. Vedėja išrašė, kelis mėnesius gėriau tas tabletes. Paskui nutariau padaryti pertraukėlę, bet praėjus 3 dienoms po paskutinės tabletės, nesulaukiau įprastų mėnesinių.
„Užtempusi“ dar 2 savaites su kelių dienų pertraukomis pasidariau 3 nėštumo testus – visi buvo neigiami. Tuo pačiu metu staigiai ėmė šlyti mano savijauta – nei iš šio, nei iš to galvą perskrosdavo aštrus skausmas, pasidarydavo silpna. Bendros praktikos gydytojas, į kurį kreipiausi, dėl viso pikto nusiuntė daryti galvos tomografiją. Prieš tyrimą seselė kelis kartus perklausė, ar tikrai nesilaukiu, nes šio tyrimo metu žmogus gauna didelę radiacijos dozę (net 500 kartų didesnę nei įprastinio rentgeno metu), kuri būtų kenksminga vaisiui. Atsakiau, kad tikrai nesu nėščia. Tomografija neparodė nieko ypač blogo, tačiau man skyrė nemažas dozes įvairių vaistų. Taip pačioje nesveikiausioje aplinkoje – po tomografijos ir man geriant krūvas vaistų – praėjo dar pora savaičių. Mėnesinių vis nebuvo, todėl nuėjau pas savo vedėją.
Čia mane ištiko šokas. Vedėja vos čiuptelėjusi nustatė man 1,5 mėnesio nėštumą. Papasakojau jai visus savo nuogąstavimus. Ar ne geriau būtų daryti valymą, juk nėštumas mezgėsi ir vystėsi kaip tik tuo metu, kai man darė tomografiją, kai vartojau vaistus? Ir kodėl visi trys nėštumo testai buvo neigiami? Tačiau vedėja tik numojo – pamanyk, ne viena pacientė pagimdė sveikus vaikus, nors prieš tai joms buvo daryti rentgenai, skirtos nejautros. O nėštumo testai, atseit, nuolatos meluoja. „Spręskite patys“, – pasakė atsisveikindama.
Su vyru išgyvenome tikrą apsisprendimo dramą. Nepasakosiu, kiek išliejau ašarų, kiek valandų vien apie tai galvojau. Galiausiai nutarėme, kad nėra didvyriškumas gimdyti vaiką, žinant, kad jis gims nesveikas. Kas tada lauktų jo, to besikankinančio vaikelio? Kaip tik per „Discovery“ kanalą buvau pasižiūrėjusi baisų filmą apie „didvyrišką“ (pagal amerikiečių supratimą) mamytę, nusprendusią išsaugoti sunkius apsigimimus turintį vaisių. Ta motina 6 metus visur tampėsi protiškai atsilikusį ir nuolatinių skausmų kamuojamą vaikiuką, kol jis galų gale tyliai užgeso per visą trumpą gyvenimą net nenusijuokęs. Mes negalėjome sau leisti taip suklysti. Taigi, pasiryžome abortui.
Visi trys su vyru ir dukryte nuėjome pas mūsų vedėją paskutiniam pokalbiui. Ji parašė siuntimą valymo operacijai, kuri turėjo būti atlikta po savaitės. Nešėmės tą lapelį namo, kaip mirties nuosprendį. Dar buvo likusi savaitė galutiniams apmąstymams. Ar žudyti savo vaiką? Ar leisti jam gimti ligotam? O gal tai berniukas, apie kurį su vyru vis dažniau pagalvodavome? O gal jam nieko nenutiko? Vėl ašaros, vėl dvejonės. Buvo taip bloga ir baisu, kad nedrįsau pasipasakoti net mamai ar geriausiai draugei.
Siuntimą gavome penktadieniui, o jau trečiadienį ryte pajutau stiprius, į sąrėmius panašius skausmus. Prasidėjo kraujoplūdis, nė kiek nepanašus į įprastas mėnesines. Kraujas tekėjo gausiai, su juodais krešuliais, buvo taip bloga, kad buvau vos gyva. Apimta siaubo paskambinau savo gydytojai.
Ji sureagavo ramiai: „Matai, vaikeli, gamta pati tvarkosi – tai persileidimas. Dėkis daiktus ir važiuok iki gali išsivalyti, kad neliktų“.
Tačiau kažkokia vidinė jėga mane sulaikė ir prieš važiuodama „valytis“ vis tik nutariau pasitarti dar su viena gydytoja. Drebančiomis rankomis surinkau numerį tos gydytojos, pas kurią gimdžiau savo mažylę. Ji patarė tuoj atvažiuoti pas ją. Ši gydytoja mane lėtai ir nuodugniai apžiūrėjo, patikrino su vidiniu echoskopu, įvedamu tiesiai į makštį ir… neaptiko jokių placentos buvimo pėdsakų. Tada kabinete atliko man kiek jautresnį nei įprastiniai nėštumo testą, kuris turėjo pagauti nėštumo hormonus. Ir vėl nieko!
O išsiaiškinusi, kokius kontraceptikus vartojau, pasakė: „100 procentų, kad nėštumo nebuvo, o po šių kontraceptikų būdinga, kad mėnesinės gerokai užsilaiko ir po to gali būti neįprastai gausios ar skausmingos. Ginekologė, skyrusi šį vaistą, turėjo žinoti, kad taip būna. Neetiška pasakyti, kad tai nėštumas, pasikliaujant tik apčiuopa, nes prieš mėnesines gimda būna tokio pat dydžio, kaip 6 ar net 8 savaičių nėštumas“. Aš buvau tiek išsekusi ir priblokšta, kad nesugebėjau net tinkamai apsidžiaugti.
Grįžusi namo negalėjau suprasti, kodėl „įkliuvau“ pas tokią brangią, bet nepatikimą gydytoją. Juk ji matė mano ir vyro paniką, ėjome pas ją siuntimo abortui nešini dukrele, abu nusiverkę. Stebuklas, kad mėnesines man „pramušė“, o juk po 2 dienų būčiau ėjusi „valytis“. O jei į ligoninę būčiau atėjusi su „jau prasidėjusiu persileidimu“, diagnozuotu tokios patyrusios gydytojos? Juk mane „išvalytų“ tuoj pat, nė neapžiūrėję, ar tikrai yra ką… Kažin, ar po tokios operacijos būčiau galėjusi vėl pastoti.
Po to nutikimo niekada nebepasirodžiau pas tą išgirtąją vedėją.
Studijavau teisę, todėl puikiai žinau, kad realiai nubausti medikų už profesinį aplaidumą neįmanoma. Ypač šiuo atveju, nes tų kontraceptikų informaciniame lapelyje nebuvo parašyta, kad juos vartojant mėnesinės gali vėluoti ir būti labai gausios ir skausmingos. Tai turi žinoti gydytojas iš savo praktikos (ir, pasirodo, kai kurie žino). Dar ilgai galvojau apie tą vedėją-kyšininkę. Kokie jos santykiai su sesele? Juk gydytoja nuo seselės slėpdavo, kad ima pinigus. O gal jos vėliau dalinasi? Ar vedėja viską nešasi namo? Ar vedėja pati nustatė tą 50 litų sumą? Ar ji ja patenkinta? Gal aš duodavau per mažai, todėl su manimi elgėsi taip apatiškai? Ką ji galvodavo, kai porą kartų nepadaviau pinigų (arba seselė trukdė įduoti, arba tada neturėjau, juk reikėjo vaikščioti labai dažnai)? O juk aš buvau oficialiai pas ją prisiregistravusi, vadinasi, ir Ligonių kasa už mane mokėjo.
Kad ne visi gydytojai tokie, tai faktas. Tikrai yra daugiau dorų žmonių. Kartą svečiavomės Telšiuose ir sukarščiavo dukra. Nuvežėme į pusiau privačią polikliniką, kuriai, aišku, visai nepriklausėme. Vaikų gydytoja maloniai apžiūrėjo mergaitę, išrašė vaistų, apibėrė patarimais ir nepaėmė nė lito. Pinigus atstūmė sakydama: „Juokai vaiką apžiūrėti ir žmonėms padėti“.
Po šios istorijos visoms draugėms kartoju: nejuokaukite su savo ir vaikų sveikata, geriau nueikite pas 10 gydytojų, kol surasite sąžiningą, kruopštų, kompetentingą. Tada nereikės gydytis nebūtų ar, atvirkščiai, sunkiai užleistų ligų. Ir pasikliaukite savo nuojauta.
„Mamos žurnalas“