Vienas iš liūdniausių išgyvenimų, skirtų moteriai – persileidimas.
Gamta vienas apsaugo nuo šios nelaimės, deja – kitoms persileidimus tenka skaičiuoti vieną po kito.
Nemažai persileidimų – neaiškios kilmės
Priežasčių, dėl kurių įvyksta persileidimas – galybė. Planuojant kitą nėštumą reikėtų jas bandyti išsiaiškinti, kad vėl neįvyktų tragedija. Persileidimas gali kilti dėl vaisiaus patologijų, mamos ligų, socialinių-ekonominių priežasčių, net dėl tėvo kaltės (dėl vyro spermos patologijų). Vis dėlto nemažai persileidimų yra neaiškios kilmės. Persileidimu laikomas nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės. Jis gali būti ankstyvas ir vėlyvas. Persileidimas nuo 22 savaitės vadinamas priešlaikiniu gimdymu.
Natūralioji atranka?
Manoma, kad persileidimas yra natūralioji atranka, kai pati gamta atsikrato nesveikų vaisių. Jei sutrinka lytinių ląstelių brendimas, vystosi chromosominės patologijos. Kuo vyresni tėvai, tuo didesnė tikimybė, kad sutriks lytinių ląstelių susidarymas. Apie 40-50 procentų ankstyvų persileidimų kyla dėl vaisiaus genetinių patologijų. Su chromosomos patologija (pakitusiu chromosomų skaičiumi ar struktūra) gimsta apie 0,6 proc. naujagimių. Lietuvoje kasmet gimsta apie 30 000 naujagimių, iš jų 180 turi pakitusį kariotipą. Tačiau yra žinoma, kad embrionų su chromosomos patologija užsimezga gerokai daugiau. Tai yra viena dažniausių pirmojo nėštumo trimestro persileidimų priežasčių. Taip gamta pati bando apsaugoti. Jei visi užsimezgę vaikeliai gimtų, pasaulyje būtų be galo daug neįgalių žmonių… Todėl ginekologai labai atsargiai bando gydyti ankstyvą gresiantį persileidimą, jei nėščioji yra sveika, o gresiančio persileidimo priežastis nėra aiški.
Jautriosios 7-14 dienos
Apvaisinta kiaušialąstė po 6-7 parų pasiekia gimdą, kur implantuojasi. 7-14 dienos po apvaisinimo yra kritinis laikotarpis, kai bet koks žalingas veiksnys gali sukelti vaisiaus žūtį ir įvykti ankstyvas persileidimas. Kartais moterys net nesužino, ar buvo pastojusios.
Embrioniniu laikotarpiu (iki 12-14 nėštumo savaičių) visiškai susiformuoja vaikutis, o žalingi veiksniai gali sutrikdyti atskirų organų ar sistemų vystymąsi.
Tyrimai prieš nėštumą
Motinos sveikata labai svarbi vaisiui išnešioti. Dažnai persileidimą sukelia gimdos patologija (miomų mazgai, pertvara gimdoje, vystymosi anomalijos). Ji nustatoma atliekant tyrimą ultragarsu ar darant gimdos rentgeno nuotrauką. Apie 3-7 procentai visų vėlyvų persileidimų įvyksta dėl gimdos kaklelio nepakankamumo. Jis gali būti įgimtas arba įgytas (dėl įvairių traumų gimdant, aborto metu). Gimdos kaklelio nepakankamumas pradeda ryškėti nuo 4 mėnesio.
Didžiulės reikšmės turi motinos lėtinės ir ūmios infekcijos. Svarbu nėštumo metu nesusirgti gripu, ūmia toksoplazmoze, citomegalija. Labai blogai, kai nėščioji serga chlamidine infekcija, makšties uždegimais. Todėl dar prieš planuojamą nėštumą reikėtų išsitirti dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų, jas gydyti, o nėštumo metu vengti kontaktų su šiomis ligomis sergančiais žmonėmis. Persileidimas gali įvykti ir dėl motinos skydliaukės patologijos, hormoninių ligų.
Priežasčių – galybė
Vaisiaus žūtį ir persileidimą gali sukelti traumos (kai smūgio metu atsiskiria placenta), grubūs lytiniai santykiai, ypač pirmaisiais nėštumo mėnesiais, psichinės traumos, stresas. Svarbu ir nėščiosios darbo bei gyvenimo sąlygos. Pastojusi moteris turėtų nedirbti sunkaus fizinio darbo, vengti kenksmingų darbo sąlygų, netinkamo gyvenimo būdo.
Taigi priežasčių galybė ir kiekvienu atveju gydymas – individualus. Jei moteris sveika, o gresiančio persileidimo priežastis – neaiški, skiriamas tik simptominis gydymas (dažniausiai – gulimasis režimas, vitaminai, magnio preparatai, mažinantys gimdos tonusą). Esant persileidimams dėl hormoninio nepakankamumo, skiriamas hormoninis gydymas ir gimdos tonusą mažinantys vaistai – dažniausiai magnio preparatai. Tik nuo 4 nėštumo mėnesio skiriama stipresnių gimdos tonusą mažinančių vaistų.
Kadangi nuo mamos sveikatos tiek daug priklauso, būsimoji mama turėtų nėštumui atsakingai ruoštis – valgyti vitaminingą maistą, vartoti magnio, atsisakyti alkoholio.
Kaip pajusti, kad gresia persileidimas
Prasidėjus persileidimui, chorionas (placentos užuomazga) arba placenta (jei nėštumas didesnis) atsiskiria nuo gimdos sienelių, gimdos raumenys pradeda susitraukinėti ir gemalą išstumia. Kol audiniai atsiskyrę tik mažame plote, moteris jaučia nestiprius sąrėmių pobūdžio skausmus, pilvo tempimą. Iš makšties teka negausios kraujingos išskyros. Jei nėštumas didesnis, moteris jaučia, kad gimda tapo kietesnė, nei įprasta. Sukietėjimai gali kartotis arba nepraeiti, gali pradėti tekėti vaisiaus vandenys. Pastebėjus nors vieną iš šių požymių, reikia kuo skubiau kreiptis į gydytoją. Jei moteriai suteikiama skubi pagalba, vaisių dar galima išgelbėti. Nestabdant persileidimo, kraujavimas tampa gausus, vaisiaus nebeįmanoma išgelbėti. Po persileidimo moteriai atliekamas gimdos valymas, ilgainiui gimda nustoja kraujuoti ir susitraukia.
Kartais vaisius žūva, bet lieka gimdoje. Vaisiui žuvus dingsta jo širdelės tonai ir judesiai, nustoja augti gimda, subliūkšta moters krūtys. Nėščia moteris jaučia negalavimą, greitą nuovargį. Kai žuvęs vaisius ilgai būna gimdoje, ant jo odelės susidaro pūslės, odelė ima luptis, audiniai persisunkia vandeniu ir kraujo serumu. Irstantis vaisius gali sutrikdyti moters kraujo krešėjimą.
Po persileidimo – kompensacijos sindromas
Įvykus persileidimui pirmiausia bandykite išsiaiškinti priežastis.
Tai ne visada pavyksta, bet bandyti verta. Dauguma moterų po persileidimo patiria vadinamąją kompensacijos maniją – troškimą kuo greičiau vėl pastoti… Tai klaida –- neskubėkite vėl be atodairos pastoti, kitą nėštumą būtinai planuokite. Laikas Jums reikalingas, kad pailsėtumėte ir atliktumėte kelis svarbius tyrimus. Pirmiausia išsitirkite dėl lytiniu keliu plintančių ir bendrų organizmo infekcijų. Apylinkės ginekologas patars, kur kreiptis, kokius atlikti laboratorinius tyrimus. Jei sužinojote, kad sergate chlamidioze ar kita lytiniu keliu plintančia infekcija, būtinai prieš vėl pastodama išsigydykite. Net jei infekcijos židinys tėra neišgydytas dantis, verta išsigydyti, tarsi „suremontuoti“ visą organizmą, kad jis „tvarkingas“ pasitiktų naują nėštumą.
Prieš vėl pastojant reikėtų atlikti hormoninius tyrimus, apie juos išsamiau irgi papasakos ginekologas, jei reikia, jis skirs siuntimą pas gydytoją endokrinologą. Būtinai atlikite ultrgarsinį ar rentgenologinį gimdos tyrimą, gali daug kas paaiškėti (gal persileidimas įvyko dėl kokių gimdos patologijų). Lengva patarti, bet vis dėlto – prieš vėl pastodama pasistenkite susitvarkyti buitį, darbo ir poilsio sąlygas. Tik tada, gydytojui leidus, bandykite pastoti vėl. Rekomenduojama valgyti daug vitaminų turinčio maisto, vartoti folio rūgšties, magnio. Pastoti patariama praėjus 4-6 mėnesiams po persileidimo. Pastebėta, kad dažniau persileidimai įvyksta toms, kurios jau yra persileidusios ir be galo nori pastoti bei sėkmingai išnešioti. Įtampa ir baimė aktyvina nervų sistemą, sutrikdo endokrininę pusiausvyrą, todėl gimdos raumenys nuo menkiausios priežasties gali pradėti ritmiškai susitraukinėti.
Nėščiosios, kurioms praeityje yra buvę persileidimų, ir yra didelė tikimybė neišnešioti vaisiaus ir vėl persileisti, privalo būti itin budrios, ypač per menamas kalendorines mėnesines.
Konsultavo ginekologė Dalia Ulevičienė
„Mamos žurnalas“
