Operos dainininkas Rafailas Karpis su žmona Diana augina dukrytę Rachelę. Mūsų interviu dieną dukrytei išdygo pirmasis dantukas, ir laimingi tėvai prasitarė, kad ta proga padovanos jai pliušinį meškiną.
Ar mėgstate imti dukrytę kartu „pasižmonėti“ į renginius, svečius?
Diana. Jau pora mėnesių lankome „Yamahos“ muzikos mokyklėlę, Rachelė ten gerai jaučiasi, domisi kitais vaikais. O man tiesiog smagu su ja išeiti iš namų, pabendrauti su kitomis mamomis. Kol vaikai dar nekalba, patys tėvai ne visada žino, kokiais būdais su kūdikiu bendrauti. „Yamahoje“ mes bendraujame muzikos kalba, parsinešame kompaktinių plokštelių, klausome namie, plojame į taktą, žaidžiame. Ir Rafailas išmoko daineles. Beje, tėčio dainavimas dukrytę kartais veikia kaip vaistai – kai tris mėnesius vakarais kamuodavo pilvuko diegliai, geriausiai padėdavo jo balsas. Rachelė nustodavo verkti, susidomėjusi pradėdavo klausyti. Aš vakarais jau įsitempusi laukdavau, kada prasidės tie diegliai, ir vaikas, matyt, jaučia nerimą, su manimi ji būdavo kur kas neramesnė. O tėčiui užtekdavo pradėti mėtyti į viršų kokį žaisliuką – ir užmiršdavo visus dieglius, nurimdavo.
Dar su Rachele vaikštome į mamyčių sporto klubą, kur užsiėmimus veda puikus treneris Žanas Klodas. Mamos mankštinasi, vaikučiai sėdi šalia arba miega kėdutėse. Jei kuris nenori sėdėti ir verkia, mankštinasi kartu su mama, pasodintas ant mamos pilvo ar skraidinamas ant kojų. Išbandėme naują SPA Anykščiuose, Rachelė maudėsi vaikų baseinėlyje.
Vardą dukrytei tikriausiai rinko tėtis?
Diana. Man nuo senų laikų pats gražiausias vardas buvo Izabelė, hebrajiškos kilmės, skambus, bet, kaip tyčia, tuo metu, kai pradėjome lauktis, draugų ir pažįstamų šeimose pasipylė Izabelės.
Rafailas. Man tai tas pats, tai populiarus vardas ar ne, bet Dianai buvo svarbu. Pradėjome ieškoti kitų variantų. Abiems patiko Rachelė – biblinis vardas. Kažkodėl Izraelio tautos patriarcho Jokūbo vardu berniukus lietuviai pavadina dažnai, o jo žmonos Rachelės vardu vadina mergaites labai retai. Tikriausiai mokyklos klasėje nebus trijų Rachelių? Rachelė – ir mano prosenelės vardas, deja, aš jos nepažinojau, visa močiutės šeima, išskyrus ją ir jos seserį, žuvo holokausto metu. Ji buvo kilusi iš Tauragnų.
Visiškai apsisprendėme dėl dukros vardo, jai gimus.
Diana. Aš pati nepastebiu, bet visi draugai, atėję į svečius, kartoja, kad Rachelė – maža Rafailo kopija. Rudaakė, tamsi, garbanota.
Ar savo pažiūromis labiau pritariate tradicinei medicinai, ar vaiką gydote alternatyviai, natūralistiškai?
Diana. Rachelę skiepijome visais privalomais skiepais, o jei būtume žinoję, kad pasigavusi rotavirusą sirgs taip sunkiai ir ilgai, būtume paskiepiję nuo rotaviruso ir mokamu skiepu.
Rafailas. Pasitikime gydytojais, juk kuo, jei ne jais, tada pasitikėti? Manau, nė vienas gydytojas iš karto neskirs stipriausių vaistų, kurie turi šalutinį poveikį, o pirmiausia skirs lengvesnių, augalinių. Bent jau mums dėl Rachelės gydytojos pasisekė, užrašėme pas tą, kurią rekomendavo pažįstami, ir esame patenkinti.
Diana. Aš domiuosi ir netradiciniais sveikatinimo būdais. Buvau nuėjusi į paskaitą apie aromaterapiją, sužinojau, kokie eteriniai aliejai tinka auginant vaikus. Prieš miegą į aromaterapinę lempą įlašinu keletą levandų aliejaus lašų, namuose tada taip skaniai kvepia. Dar labai mėgstu vėdinti namus, kad oras būtų grynas, ir dėl to ginčijamės su Rafailu. Jam atrodo, kad namuose skersvėjis, šalta.
Iš tokių neįprastų būdų paminėčiau ir miego specialistės, gydytojos Giedrės Veličkienės paskaitą, kaip migdyti vaikus. Mus Rachelė labai išvargindavo vakarais, nes migdymo ritualas nusitęsdavo vos ne iki vidurnakčio. Žaisdavome, nešiodavome, sūpuodavome, o ji vis tiek nenorėdavo užmigti. Tada pradėjau internete ieškoti informacijos apie kūdikių migdymą ir labai apsidžiaugiau, radusi Giedrės Veličkienės paskaitą. Mums daugelis jos patarimų buvo visiškai nauji ir drąsūs. Pavyzdžiui, migdyti nakčiai vaiką ne 11, o 7 valandą vakaro. Pasak specialistės, ritualas turėtų trukti tik 15–20 minučių, o ne 3 valandas, kaip buvo įprasta mūsų šeimoje. Pirmą kartą naujovišką metodą išbandėme būdami Anykščiuose. Paguldėme 7 val., o po 20 minučių Rachelė ramiausiai miegojo. Mums užteko poros naktų, kad vaikas pereitų prie visai kitokio dienos ritmo. Dabar negalime atsidžiaugti, turėdami laisvus vakarus sau. Galime ir filmą pažiūrėti, ir su draugais pavakaroti. Kambaryje, kur miega Rachelė, esame palikę „elektroninę auklę“ – stebėjimo kamerą, tad jei dukrytė prabunda ar verkia, matome ir galime nueiti nuraminti.
Rafailai, koks yra žydiškas vaikų auklėjimas? Kaip augino tėvai Jus patį? Vertė muzikuoti, mokytis matematikos?
Rafailas. Tai greičiau stereotipai, kad visi žydų tėvai sureikšmina vaikų lavinimąsi. Sutikčiau nebent su tuo, kad žydų mamos linkusios leisti vaikams išbandyti visokią veiklą, kad vaikas surastų savo sritį. Kai pradinėse klasėse paprašiau, kad man leistų lankyti krepšinio treniruotes, namuose įvyko tikra drama, o paskui tėvai pasakė: ,,Gerai, gali eiti.“ Po dviejų treniruočių nusprendžiau, kad man pačiam neįdomu. O muzika mano gyvenime atsirado labai anksti. Darželyje atrinkinėjo vaikus, kurie galėtų lankyti B.Dvariono muzikos mokyklą. Mane atrinko, bet buvau labai mažas, tad pasiūlė muzikos mokykloje likti antriems metams. Tada tėvai atsiėmė mane iš „dvarionkės“ ir užrašė į „Ąžuoliuko“ chorą. Labai norėjau mėgdžioti vyresnius berniukus solistus ir visada galvojau, kad aš neprastesnis. Ąžuoliuke man gerai sekėsi, po pusmečio atrinko prie tų, kurie geriau dainuoja, kartu su choru lankiau ir muzikos mokyklą, buvo privaloma mokytis groti fortepijonu.
Lankiau be jokios prievartos, man ten būdavo labai gera, tarsi antri namai. Daug koncertuodavome, važinėdavome į užsienį.
Net žaisdavome žaidimą: „Kas pramiegos Lenkiją.“ Man trylikamečiui mutavo balsas, bet ir liko gražus. Būdavo keista – dainuoji tarp berniukų, tau 13 metų, ir tu vienintelis tenoras… Ąžuoliukas – labai smagus gyvenimo patyrimas, to paskui jau nebepatyriau mokydamasis Muzikos akademijoje.
O šeimoje mes nemuzikuodavome – augau vienturtis, o tėvai nedainavo ir negrojo jokiu muzikos instrumentu. Bet labai palaikė mano norą dainuoti. Kai reikėjo rinktis profesiją, tik paklausė: „Ar tu tikrai gerai pagalvojai, ar nori?“ Buvau įstojęs ir į Tarptautinių santykių institutą, bet kai sužinojau, kad esu priimtas į Muzikos akademiją, iškart nusprendžiau, kad būsiu dainininkas.
Ar Rachelę pratinate prie klasikinės muzikos?
Diana. Kuo daugiau vaikas girdi, tuo daugiau informacijos gauna. Neklausome namie niūrios, sunkios muzikos, bet lengvesnė klasikinė, pavyzdžiui, „Gulbių ežeras“, – kodėl gi ne? Kartais namuose skamba „Bitlai“. Ir Rafailas dažnai dainuoja.
Rafailas. Namuose aš nedainuoju, daugiau maivausi. Padainuoju Rachelei įvairiausių dainelių. O pilvo dieglius geriausiai ramindavo Gremino arija iš „Eugenijaus Onegino“.
Ar dažnai prašote močiučių ir senelių pagalbos?
Diana. Gaila, bet turime tik mano tėvus, Rafailo abu tėvai jau mirę. Močiutė – geriausia Rachelės draugė. Jos labai gerai sutaria, tarp jų tikrai stiprus ryšys. Kartais ateina močiutė su ja pažaisti, aš tada tvarkau buitį, gaminu pietus.
Rafailui metų pabaiga paprastai būna labai intensyvi, daug koncertų, spektaklių. O kai turi laisvesnio laiko, jis mėgsta su Rachele vaikštinėti lauke.
Rafailas. Dar mano pareiga, kai panos nueina miegoti, sutvarkyti virtuvę.
Kiekvienas Rachelės pasiekimas man kaip stebuklas. Kai ji pirmą kartą man nuėmė akinius, atrodė, kokia ji proto bokštas, beveik Einšteinas. Pirma šypsena, ropojimo pradžia – labai įdomu. Dabar Rachelė jau gerai juda po namus keturiomis, tik atsispiria atbula, tad nuo norimo daikto tolsta, o ne artėja. Tada supyksta, verkia.
O kuris dažniau sukatės virtuvėje? Gaminate kokių nors tradicinių žydiškų patiekalų?
Diana. Dabar jau Rachelė ragauja nuo bendro stalo. Bet žydiškos virtuvės tradicijų mūsų šeima nesilaiko. Nebent Rafailas per Velykas iškepa kiaušinienę su macais. Kadangi tų macų būna daug, dar kepame ir savaitę po Velykų (juokiasi).
Rafailas. Tai vienintelis žydiškas patiekalas, kurį moku gaminti, nes man močiutė jį gamindavo. Ji skaniai farširuodavo karpį, nuolat šiek tiek „pasityčiodama“ iš tėčio dėl pavardės, mokėdavo paruošti skanų paštetą, jautienos ir slyvų troškinį, kapotą silkę ir kitus žydiškus patiekalus. Gal kada ir pats ryšiuosi farširuoti karpį. Tradicinėje žydiškoje virtuvėje daug žuvies receptų, nes būtent žuvis valgoma per Šabą. Šabas – tai šeštadienio šventė. Kai kur dar laikomasi radikalių tradicijų, kai tą dieną neleidžiama dirbti jokio darbo, net lifto mygtuko nuspausti, jau nekalbant, kad negalima gaminti ar šildyti maisto.
Senovėje įdėdavo į krosnį iš vakaro pagamintą maistą ir jis laikydavosi šiltai. Religingi žydai net negali uždegti lemputės.
Mano vienas pusbrolis yra tų tradicijų žinovas, ir pats labai religingas.
Manęs dažnai klausia, kas yra košerinis maistas, – atsakau: košerinė mėsa laikoma tų gyvūnų, kurių kanopos skeltos ir kurie atrajoja maistą. Karvė, arklys, avis, visi paukščiai – košeriniai. Kitas košerinio maisto požymis – galima valgyti viską, kas gyvena vandenyje ir turi žvynus. Sraigės, moliuskai, net šamai ir unguriai – jau ne košerinis maistas, jie neturi žvynų. Mėsos negalima maišyti su pienu.
Aš nesilaikau košerinio maisto tradicijų, nes nuo vaikystės mano šeimoje jų irgi nesilaikė.
Rafailai, kaip jaučiatės, patekęs į lietuviškų tradicijų Dianos šeimą?
Rafailas. Jaučiuosi labai gerai, nes tai jau mano šeima, ir niekas labiau man nepadėjo, kai buvo sunku, kaip Dianos tėvai. Gal dar kai kurie kolegos. Taip jau susiklostė, kad po Rachelės gimimo nepraėjus nė mėnesiui, mirė mano tėtis. Mama mirusi anksčiau.
Praėjusi vasara ir ruduo buvo nepaprastai sunkūs – repetavome „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės legendą“, „Joną ir Gretą“, „Madam baterflai“, buvo ką tik gimęs kūdikis, o aš dar turėjau slaugyti vėžiu sergantį tėtį. Tėtis kovojo su liga, stengėsi, labai norėjo pamatyti anūkę. Pamenu, važiavome iš radijo laidos su Dalia Ibelhauptaite, kai sulaukiau skambučio, kad tėtis mirė. Buvau tarsi kosmose. Dalia po trijų valandų turėjo išskristi į Londoną, bet per tą laiką beveik viską sutvarkė už mane.
Man likimas niekada neleidžia įsijausti ir ramiai apmąstyti esminių gyvenimo įvykių. Kai mirė mama, turėjau vaidinti „Linksmojoje našlėje“, o kitą dieną ją laidoti… Gimus Rachelei, nepasinaudojau ir mėnesio tėvystės atostogomis, kaip kiti Lietuvos vyrai. Turėjau koncertų, repeticijų.
Bet tokia yra mano profesija, kurią pasirinkau – visada turi būti geros formos, visada turi galėti.
Kaip ir kiti profesionalūs dainininkai, labai saugotės virusų?
Rafailas. Augindamas mažą vaiką sterilumą turi pamiršti. Pirmą kartą dezinfekuojančią priemonę rankoms nusipirkome tik tada, kai Rachelė persirgo rotavirusu.
Diana. Namuose turime ir šuniuką, pinčerį. Jį į šeimą atsivedžiau aš. O Rafailui tai pirmasis šuo, nors visą vaikystę svajojo apie šuniuką, išprašydamas draugų palikti savo šunis nors savaitei, kol jie išvažiuos atostogų. Mūsiškis pinčeris nepiktas, be reikalo neloja. Vakar kažkodėl pradėjo loti Rachelei miegant – vaikas nė neprabudo.
Rafailas. Nuostabus jausmas grįžti namo ir pamatyti, kaip šuo tavęs laukia, kaip jis džiaugiasi, nežinodamas, kur iš to džiaugsmo pasidėti. Kai gimė Rachelė, išmokėme nelipti į jos lovytę, bet leidžiame svetainėje įsitaisyti ant sofos. Jis tuo visada pasinaudoja. Sako, kad tuose namuose, kur laikomas šuo, vaikai auga mažiau alergiški.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
