Kartais didžiausi mokymai(si) prasideda nuo visai mažų dalykų – vaiko klausimo, žvilgsnio ar netikėtos idėjos. Šiuolaikinis ikimokyklinis ugdymas vis labiau tolsta nuo vien tik suplanuotų, griežtai struktūruotų veiklų. Vis dažniau jis tampa gyvu, dinamišku procesu, kuris gimsta iš vaikų smalsumo, patirties ir kasdienybės. Viena iš tokių ugdymo formų – ugdymo(si) kontekstai. Tai ne papildoma priemonė ar „dar vienas metodas“, o būdas matyti vaiką, girdėti jo mintis ir paversti jas prasmingu mokymusi.
Kas šiandien mūsų grupėje – kosmosas, restoranas ar dar neatrastas pasaulis?
Ugdymo(si) kontekstas – tai aplinka, situacija ar patirtis, kuri kviečia vaiką veikti, tyrinėti, klausti ir atrasti. Jis gimsta iš gyvenimo – iš to, kas vaikams aktualu čia ir dabar. Tai gali būti netikėta situacija, žaidimas, pokalbis ar patirtis, kuri „užkabina“ vaiką ir išauga į platesnį tyrinėjimą.
Mūsų ugdytinių kasdienybėje tai labai aiškiai atsiskleidžia. Kartais pakanka vienos patirties, kad ji išsiskleistų į visą ugdymo(si) pasaulį. Taip nutiko ir su kosmoso tema. Po vaikų su šeimomis apsilankymo kino teatre, pokalbių ir žaidimų grupėje vis dažniau skambėjo žodžiai „raketa“, „planeta“, „žvaigždės“. Netikėtai grupėje atsirado Žvaigždžių keliautojo laiškas, Saulės sistemos modeliai, teleskopas, skaičiavimai, lyginimai, kūrybiniai darbai. Vaikai ne tik sužinojo faktus – jie gyveno tema, ją kūrė, interpretavo ir per ją mokėsi.
Vaikai diskutavo: „Aš būsiu astronautas, tu būk tas, kuris spaudžia mygtukus“, „Palauk, dar nekyla, dar reikia kuro!“, „Koks raketos kuras? Gal „Coca-Cola“ tiktų?“ arba rimtai svarstė: „O jeigu ta maža planeta vadinasi nykštukinė, tai gal ten gyvena nykštukai?“ Po trumpos tylos kitas vaikas atsakė: „Ne, ten niekas negyvena, tik Žemėje yra gyvybė.“
Tokie pokalbiai tampa ne tik žaidimu – jie yra mąstymo, kalbos ir pasaulio suvokimo dalis. Vaikai tariasi, ginčijasi, ieško atsakymų, mokosi išgirsti vieni kitus. Net prieš pietų miegą dar galima išgirsti tylų šnabždesį: „Aš dar rytoj darysiu didesnę raketą… su dviem varikliais.“
Kontekstai leidžia vaikams veikti ne po vieną, o kartu. Kurdami planetas ar statydami raketas, jie mokosi tartis: „Tu laikyk, aš klijuosiu“, „Ne, čia bus mano dalis, o čia tavo“, „Gerai, darom kartu.“ Iš pradžių tai ne visada paprasta, tačiau būtent tokiose situacijose gimsta tikras bendradarbiavimas.
Ne mažiau svarbios ir priemonės, kurios šiuose procesuose tampa ne tik daiktais, o tikrais tyrinėjimo įrankiais. Kartais tai būna plastilinas ar antrinės žaliavos, kartais – miltai, kuriuose atsiranda gyvūnų pėdsakai, dar kitą kartą – dubuo žemės su jame randamais vabaliukais, sliekais ir vorais. Vaikai sustoja, stebi ir svarsto: „Čia lapės ar šuns?“, „O žinai, kad sliekas daro urvelius žemėje? Aš tau lauke parodysiu.“ Tokie klausimai natūraliai veda į pažinimą, lyginimą, spėjimą.
Kitu metu grupė virsta visai kitu pasauliu. Atsiranda restoranas, kuriame „reikia užsisakyti sriubą“, ligoninė, kur „skauda pilvą ir reikia vaistų“, ar dirbtuvės, kur „reikia sutaisyti, nes sulūžo“. Tokiose erdvėse vaikai ne tik žaidžia, bet ir kuria santykius, vaidmenis, sprendžia situacijas. Ir čia vėl girdisi jų balsai: „Jūs palaukit eilėje“, „Aš dabar gydytoja“, „Tau reikia recepto.“
Ką veikia mokytojas, kai vaikai kuria patys?
Dirbant su ugdymo(si) kontekstais keičiasi ir mokytojo vaidmuo. Mokytojas tampa ne instrukcijų davėju, o stebėtoju, kuris fiksuoja vaikų interesus, klausosi jų kalbos, pastebi pasikartojančias temas ir jas išskleidžia į ugdymo(si) situacijas.
Tai reikalauja jautrumo, lankstumo ir gebėjimo atsisakyti griežto plano. Tačiau kartu tai suteikia labai daug – gyvą, tikrą ugdymą, kuriame vaikai jaučiasi išgirsti.
Ugdymo(si) kontekstai tampa labai stipria stebėjimo priemone. Per juos galime pamatyti ne tik tai, ką vaikas jau moka, bet ir kaip jis mąsto, kaip sprendžia problemas, kaip bendrauja su kitais, kaip reaguoja į naujoves.
Būtent kontekstuose atsiskleidžia ir tos mažos, bet labai svarbios detalės – vaiko humoro jausmas, jo klausimai, netikėtos įžvalgos, bandymai ir atradimų džiaugsmas.
Tokį ugdymą pastebi ir tėvai. Jie dalijasi, kad vaikai namuose vis dažniau „parsineša“ darželį į savo žaidimus. Vieni pasakoja, kad vaikas vakare „stato raketą iš pagalvių“, kiti – kad „gydo visą šeimą“ ar „sudarinėja savaitgalio meniu, karpydami lankstinukus“. Tėvai taip pat pastebi, kad vaikai pradeda daugiau pasakoti, klausinėti, kurti istorijas.
Šie pastebėjimai patvirtina, kad ugdymo(si) kontekstai veikia ne tik grupėje. Jie persikelia į vaiko kasdienybę, stiprina jo smalsumą, pasitikėjimą savimi ir norą pažinti pasaulį.
O jei pasakytume, kad geriausios priemonės dažniausiai nieko nekainuoja?
Mokytojos dažnai klausia apie priemones – „iš kur gaunate viską, ką naudojate?“. Taip pat nerimauja dėl vietos trūkumo ir svarsto, ar įmanoma kurti ugdymo(si) kontekstus ribotomis sąlygomis, nepatogiai išplanuotose grupės erdvėse. Iš tiesų, kontekstų kūrimui svarbiausia ne priemonių kiekis, o kūrybiškas požiūris į tai, kas jau yra šalia. Daug veiklų gimsta iš paprastų dalykų: antrinių žaliavų, gamtinių medžiagų, kasdienių buities objektų. Net ir ribotoje erdvėje galima sukurti prasmingą ugdymo(si) aplinką, kai ji nuolat kinta, prisitaiko prie vaikų idėjų ir kviečia veikti. Vieną kartą ta pati erdvė tampa kosmoso stotimi, kitą – ligonine, dirbtuvėmis ar meninių darbų kūrybos galerija. Svarbiausia, ne kiek turime, o kaip leidžiame vaikams tai panaudoti, tyrinėti ir kurti. Juk pilnos žaislų lentynos savaime neugdo vaikų kūrybiškumo.
Ugdymo(si) kontekstai neatsiejami ir nuo bendradarbiavimo su šeimomis bei mokytojų komandos susitarimo. Tėvai tampa svarbia šio proceso dalimi. Jie ne tik pastebi vaikų susidomėjimą namuose, bet ir aktyviai prisideda prie kontekstų kūrimo, dalindamiesi priemonėmis, idėjomis ar patirtimis. Kartais į grupę atkeliavusi knygelė, antrinių žaliavų dėžė ar paprastas pokalbis namuose tampa naujo tyrinėjimo pradžia. Ne mažiau svarbus ir pačių mokytojų bendras požiūris, gebėjimas susitarti, išgirsti vieniems kitus ir kryptingai plėtoti vaikų idėjas. Tik veikiant kartu kuriama nuosekli, vaikui saugi ir įtraukianti ugdymo(si) aplinka, kurioje kiekviena patirtis tampa prasminga.
Ugdymo(si) kontekstai padeda paversti ugdymą gyvu procesu, kuriame svarbiausia – vaikas ir jo pasaulio suvokimas. Būtent tokie kontekstai kasdien gimsta Vilniaus lopšelio-darželio „Vieversys“ „Pelėdžiukų“ grupėje, kur juos kartu su vaikais kuria mokytojos Malvina Kavoliūnienė ir Giedrė Mingėlienė.
Kai mokytojas išgirsta vaiką ir jo idėją paverčia kontekstu, ugdymas tampa ne užduotimi, o kelione. O kiekviena tokia kelionė – ar ji būtų į kosmosą, ar į profesijų pasaulį, ar į Antarktidą – visada prasideda nuo paprasto, bet labai svarbaus dalyko: vaiko smalsumo.
Straipsnio autorė – Vilniaus lopšelio-darželio „Vieversys“ „Pelėdžiukų“ grupės ikimokyklinio ugdymo mokytoja Malvina Kavoliūnienė
Susiję straipsniai
