Mokyklos ir darželiai naujus mokslo metus pradėjo pasirengę įtraukiajam ugdymui. Pasaulyje tai nėra nauja tendencija, kai kurios šalys įtraukųjį ugdymą praktikuoja jau kelis dešimtmečius.
Pavyzdžiui, kai kuriose JAV valstijose, Europoje Švedijoje net nėra specialiųjų mokyklų, visi vaikai mokosi bendrojo ugdymo mokyklose. Lietuvoje visuomenė įtraukųjį ugdymą dar priima kaip naujovę, kuri kelia ir diskusijų, ir baimių. Socialinės apklausos rodo, kad dar trečdalis tėvų įtraukųjį ugdymą vertina su baime ir nenori, kad jų vaikai mokytųsi kartu su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Galbūt jie niekada neturėjo galimybės pažinti iš arčiau žmonių su specialiaisiais poreikiais, tad normalu, kad bijo ir nepasitiki tuo, ko nepažįstama. Specialieji poreikiai – tai pagalbos ir paslaugų poreikis ugdantis, atsiradęs dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių ar išskirtinių vaiko gabumų.
Pavyzdžiui, ankstesnėse kartose apie autizmą net nebuvo kalbama, žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimą, tiesiog buvo laikomi keistuoliais ir „nurašomi“. Dabar labai pasikeitė diagnostika, galime anksti įvardinti raidos sutrikimus ir pradėti teikti vaikui pagalbą, kurios jam reikia.
Kaip mes priimame įtraukųjį ugdymą, kalbamės su Lietuvos įtraukties švietime centro direktore Sandra Valantiejiene.
Švietimo sistemoje vyksta dideli pokyčiai – ar jiems pasiruošėme?
Pasiruošti visiems gyvenimo atvejams nėra įmanoma, gyvenimą reikia gyventi, pokyčiai vyksta kasdien. Buvo laikai, kai žmonės turėjo neigiamų nuostatų dėl moterų teisės balsuoti ar mergaitėms mokytis su berniukais vienoje mokykloje. Istoriniai įvykiai rodo, kaip keitėsi visuomenė. Ilgainiui visuomenės sąmoningumas auga, žmonių skirtumai tampa suprantamu ir priimtinu dalyku. Dabar mes esame istoriniame kelyje – specialiųjų poreikių turinčių vaikų įtrauktis švietime yra pokytis, ir tas pokytis formuoja visuomenės požiūrį. Prieš kelerius metus buvo daugiau neigiamo požiūrio į įtraukties reiškinį, dabar šitas požiūris pamažu keičiasi. Tai mes matome dirbdami praktiškai. Iš esmės požiūrį lemia žinių trūkumas, kuris kelia nepagrįstų baimių. Kai susipažįstama iš arčiau, suvokiama, kad tai nėra labai baisu.
Kartais tos baimės būna išankstinės, kai tėvai, net nesusidūrę su konkrečiais atvejais, jau iš anksto reikalauja, kad klasėje nebūtų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, nes jie galimai trukdys jų „sveikiems“ vaikams mokytis.
O kartais neigiama nuostata susiformuoja jau praktiškai susidūrus su specialiųjų poreikių vaikais, kai mokytojai neranda problemų sprendimo būdų. Ne paslaptis – visuomenė kur kas atlaidesnė blogai besielgiančiam neurotipiniam vaikui negu taip pat besielgiančiam specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui. O juk jam kaip ir bet kuriam vaikui gali būti adaptacijos problemų, brendimo iššūkių, galbūt tuo metu kažkas vyksta vaiko namuose, jo šeimoje, – yra daug aplinkybių, kodėl vaiko elgesys gali neatitikti konteksto.
Jei problemos kyla jau praktikoje, – kur galima ieškoti pagalbos?
Pirmiausia pagalbą teikia Vaiko gerovės komisija, kuri yra kiekvienoje ugdymo įstaigoje ir net darželyje. Jei atvejis pasirodo sudėtingas, specialiųjų poreikių vaikas gali būti siunčiamas į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kuri atlieka įvertinimą ir parengia rekomendacijas mokyklai, kaip reikėtų organizuoti jo ugdymą.
Kartais ugdymo įstaigai sudėtinga tas rekomendacijas įgyvendinti – atrodo, padaro viską, išsemia savo galimybes, bet problema lieka. Ir čia ugdymo įstaigai gali padėti Regioniniai specialiojo ugdymo centrai, veikiantys nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio. Tai įstaigos 9 regionuose – daugiau informacijos apie jas galima rasti Lietuvos įtraukties švietime centro puslapyje. Tos įstaigos, reikalui esant, suburia komandą, išanalizuoja problemą ir važiuoja padėti mokyklai. Jie gali padėti įvairiausiais klausimais – nuo ugdymo aplinkos pritaikymo, konkrečių rekomendacijų, kaip dirbti su vieną ar kitą sutrikimą turinčiais vaikais, iki klausimų, kaip pritaikyti mokomąjį turinį tam tikro amžiaus vaikams. Šios įstaigos turi terapinius kabinetus, todėl gali pasiūlyti tėvams atvažiuoti į įvairias pagalbos galimybes, jei tam yra poreikis.
Yra ir keletas specializuotų įstaigų, pvz., Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, kuris padeda organizuoti ugdymą regėjimo problemų turintiems vaikams; Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų centras, kuris teikia pagalbą vaikams, turintiems klausos problemų.
Lietuvos įtraukties švietime centras auga ir stengsis padėti įvairių sutrikimų turinčioms grupėms – ne tik autizmo spektro, bet ir skaitymo, rašymo, dėmesio sutelkimo sunkumų turintiems vaikams.
Tėvai gali kreiptis į mūsų įstaigą ir gauti grupinių ar individualių konsultacijų, užsirašyti į savipagalbos grupes. Tokios grupės jau vyksta, jos yra viena efektyviausių pagalbos formų, nes šeimos gali ateiti papasakoti, su kokiomis problemomis susiduria jos, ir išgirsti kitų šeimų patirtį. Savipagalbos grupėse galima sužinoti, kaip vieną ar kitą problemą išsprendė kiti tėvai, ir pritaikyti savo šeimoje.
Lietuvos įtraukties švietime centras pirmiausia padeda mokyklai, o per mokyklą prieinama ir iki šeimos, iki konkretaus vaiko.
Kiek vaikų su specialiaisiais poreikiais yra bendrojo ugdymo įstaigose šiuo metu (galbūt turite statistikos, koks maždaug procentas)?
Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 48 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių. Jie sudaro apie 14 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklose besimokančių mokinių. Net 90 proc. šių vaikų jau mokosi su savo bendraamžiais įprastose klasėse (beveik 43 tūkst.), 3 proc. – specialiose klasėse bendrojo ugdymo mokyklose (beveik 1,5 tūkst. vaikų), o 7 proc. – specialiose jiems skirtose mokyklose (beveik 3,6 tūkst. vaikų).
Tačiau svarbiausia žinoti ne statistiką, kiek tokių vaikų yra, o pažinti kiekvieno vaiko individualius poreikius. Tai pedagogams yra sudėtingiausia. Ir čia labai padėtų tėveliai, jei mokytojams suteiktų informacijos, kas ir kada gali sukelti vaiko sensorines perkrovas. Žinant tai, tų perkrovų ugdymo įstaigoje galima išvengti arba bent jau padaryti, kad jos būtų kuo retesnės.
Be tėvelių, daug pagalbos mokytojams gali suteikti jau minėti Regioniniai specialiojo ugdymo centrai. Jų paskirtis – kuo dažniau važiuoti į mokyklas ir padėti išspręsti konkrečius klausimus.
O Lietuvos įtraukties švietime centras planuoja atvežti kuo daugiau gerosios užsienio patirties, labiausiai pasiteisinusių naujų metodikų apie įtraukųjį ugdymą. Viena iš jų – Empatijos ABC, kuri skirta visai mokyklos bendruomenei, siekiant panaikinti tam tikrus barjerus, stereotipus, susijusius su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Ši metodika skirta formuoti teigiamą nuostatą apie šiuos vaikus ir orientuota į visas grandis: mokinius, pedagogus, tėvus.
Ketinama pritaikyti Lietuvos švietimo sistemai ugdymo metodiką, kuri sukurta autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams. Mes organizuojame įvairias informacines kampanijas, kur galima sužinoti, kas yra įtrauktis, kaip ji vyksta. Internetiniame puslapyje www.įtrauktis.lt susisteminta informacija tėvams, mokykloms ir specialistams, kurie susiję su įtraukiuoju ugdymu.
Kokių iššūkių labiausiai bijo mokytojai, ar jie turės pakankamai pagalbos?
Mokytojai jau studijuodami pedagogiką susipažįsta su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ir metodikomis, o studentai, atlikdami praktiką, su tuo susiduria ir realybėje. Visi specialistai turi bazinių žinių, kaip dirbti su tokiais vaikais, o toliau mokytis ir tobulėti yra didžiulės galimybės – platus įvairiausių mokymų, konsultacijų laukas. Dalis mokymų vyksta nuotoliniu būdu, kad kuo daugiau mokytojų gautų žinių, kaip spręsti konkrečius iškilusius klausimus. Mokytojai gali mokytis ir vienas iš kito, lankyti vienas kito pamokas, perimti gerąją patirtį. Mes važiuojame, stebime ir parsivežame gerosios patirties iš užsienio ugdymo įstaigų, kurios integraciją pradėjusios jau seniau ir turi sukaupusios daugiau žinių.
Mokykloms svarbu ne tik teorinės žinios, bet ir pritaikyta infrastruktūra. Juk, įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, turi būti pritaikyta erdvė, mokykla turi turėti specialiųjų priemonių. Neretai specialiųjų poreikių vaikams skiriamas ir padėjėjo etatas. Tik nuo šio rugsėjo mokytojo padėjėjai jau vadinami kitaip – jie tapo mokinio padėjėjais. Šių švietimo specialistų skaičius auga.
Ginta Liaugminienė