Kokia turi būti mokymosi aplinka specialiųjų poreikių vaikams? Ar visose mokyklose ar darželiuose tokia aplinka reikalinga? Ir kaip ji turėtų būti kuriama? Konsultuoja Vaida Tuskevičė, Lietuvos įtraukties švietime centro ergoterapeutė.
Pritaikant aplinką, kartais rekomenduojama sukurti poilsio saleles. Kodėl jos reikalingos?
Mes visi labai skirtingi, todėl nesvarbu, ar turime poreikių, ar ne, bet aplinka visiems daro poveikį. Mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, turi būti pritaikyta mokymosi aplinka, t. y. ji turi būti individualizuota, atitikti konkrečius mokinio poreikius. Pavyzdžiui, mokiniui, patiriančiam sensorikos iššūkių, sunku susikaupti vizualiai triukšmingoje aplinkoje. Ryškios spalvos, perteklinė nenaudojama informacija, kabanti ant sienų, gali trikdyti mokinį, atitraukti nuo mokymosi proceso, sukelti pervargimą ar net sensorinę perkrovą. Todėl labai svarbu tinkamai pritaikyti klasės aplinką. Svarbu klasėje turėti vietą, kur mokinys galėtų pailsėti nuo aplinkoje esančių dirgiklių, tam, kad galėtų toliau sėkmingai dalyvauti ugdymo procese.
Ar aplinkos pritaikymo gali prašyti pati šeima, ar tai turi būti nurodoma Pedagoginės psichologinės tarnybos rekomendacijose?
Šeima gali pati kreiptis į ugdymo įstaigą dėl aplinkos pritaikymo, nurodydama sunkumus, kurie kelia iššūkių sėkmingai įsitraukti į ugdymo procesą. Tėvai gali pasidalinti geriausiais pagalbos būdais, kurie padeda jų vaikui mokytis. Pavyzdžiui, turėjome atvejį, kai mokiniui būdavo labai sunku išbūti pamokoje ir atlikti mokytojos pateiktas užduotis, jis nuolatos vaikščiodavo, išeidavo iš kabineto. Tėvai papasakojo, kad taip pat vyksta ir namuose ruošiant pamokas. Tačiau tėvai pastebėjo, kad vaikas gerai jaučiasi judėdamas ar sėdėdamas ant gimnastikos kamuolio, geba ilgiau sukaupti dėmesį ir atlikti užduotis. Ugdymo įstaigoje pritaikėme balansinę pagalvę ir aptarėme sensorinės pertraukos organizavimo galimybes. Taip mokinys jautėsi geriau ir galėjo atlikti skirtas užduotis. Žinoma, ir Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) teikia rekomendacijas dėl ugdymosi aplinkos pritaikymo, nes ten dirbantys specialistai atlieka vaiko įvertinimą, o mokykla turi atsižvelgti į PPT teiktas rekomendacijas ir kiek įmanoma geriau jas įgyvendinti. Kai kalbame apie aplinkos pritaikymą, aš siūlau nepamiršti ir ergoterapeutų, kuo didesnė komanda dirba, tuo labiau tikėtina mokinio sėkmė.
Kokie aplinkos dirgikliai kelia iššūkių mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, sėkmingai dalyvauti ugdymo procese?
Jei nepritaikyta fizinė aplinka, mokiniams kyla sunkumų atliekant akademines užduotis, bendraujant su aplinkiniais ir kt. Čia nėra vieno atsakymo, kokie aplinkos dirgikliai labiausiai trukdo susikaupti. Vienus mokinius gali trikdyti garsai, pvz., triukšmas koridoriuose, trepsėjimas, rašymo priemonių skleidžiamas garsas, apšvietimo ar projektoriaus keliamas garsas ir kt. Kitus – kvapai, pvz., kanceliarinių priemonių kvapai, sienų dažų kvapai, aplinkinių kvepalai, maisto kvapai ar net kito žmogaus naudojamo šampūno kvapas. Gali trikdyti vizualinis triukšmas, pvz., perteklinė informacija, kabanti klasėse, koridoriuose ar kitose patalpose. Buvo atvejis, kai ugdymo įstaiga aktų salėje ant šviestuvų užkabino vinilines plokšteles. Vaikas, įėjęs į salę ir pamatęs šias plokšteles, labai išsigando, buvo sudėtinga jį nuraminti. Tai buvo didelė trauminė patirtis, dėl to vaikas iki šiol vengia įeiti į šią patalpą. Turime labai atsakingai įvertinti, ar tikrai tam tikri elementai yra būtini mus supančioje aplinkoje.
Dažnai pasitaikantis dirgiklis yra netinkamai parinkta darbo vieta, per arti lango, skambučio ar kitų blaškančių elementų. Vienoje klasėje mokinio darbo vieta buvo prie radiatoriaus, o mokinys negalėjo įvardinti, kai tampa per karšta. Mokytojai vis sakydavo, kad mokinys negali susikaupti, vaikščioja, trepsi kojomis, supasi kėdėje, dažnai išeina iš klasės, geria daug vandens, jo oda visada raudona. Atlikome mokinio sensorinio profilio vertinimą, pakalbėjome su tėvais ir kitais specialistais. Surinkusi ir išanalizavusi visą gautą informaciją, rekomendavau pakeisti darbo vietą toliau nuo radiatoriaus, naudoti balansinę pagalvę ir elastinę juostą ant stalo kojų. Šie darbo vietos pokyčiai pastebimai pagerino mokinio savijautą, jis gebėjo ilgiau susikaupti pamokos metu ir kartu dalyvauti su kitais bendraklasiais.
Pavyzdžių yra ir daugiau, noriu pasakyti, kad visi vaikai yra labai skirtingi, todėl labai svarbu, kad ugdymo įstaigose būtų kuriama draugiška aplinka, apgalvotos spalvos, priemonių tekstūros, įranga, apšvietimas, baldų išdėstymas, daiktų laikymo vietos, tinkamai parenkama darbo vieta, įrengtos poilsio vietos, parinktos tinkamos sensorinės priemonės. Idealu, jei atsirastų sensorinis žemėlapis, kuriame vizualiai pateikiama informacija apie mokyklos erdves, kuriose jaučiami intensyvesni kvapai, garsai, spalvos, ar kaip tik žinoti, kurioje mokyklos erdvėje galima pailsėti nuo per didelio jutimų kiekio. Dar kartą noriu paminėti, kad tai, kas tinka specialiųjų poreikių turinčiam mokiniui, tas tinka visiems vaikams.
Ar gali tėvai patarti, kokių aplinkos pritaikymo elementų konkrečiai reikia jų vaikui?
Žinoma, tėvai ne tik gali patarti, bet ir būtina juos įtraukti, organizuojant aplinkos pokyčius. Tėvai geriausiai gali pasakyti, kas padeda vaikui susikaupti, kas jį dirgina. Labai puiku, kai vyksta dialogas tarp ugdymo įstaigos, specialistų ir tėvų, juk pagrindinis tikslas ir yra vaiko sėkmingas dalyvavimas mokymosi procese, vaiko gerovė. Tik visoms pusėms bendradarbiaujant, siekiant bendro tikslo, tinkamai galima padėti vaikui įveikti kliūtis. Aš visada esu už palankesnės mokymosi aplinkos kūrimą, įtraukiant visas puses, taip galime rasti puikių sprendimų.
Ar reikia didelių išteklių, įrengiant draugišką aplinką?
Įsigijus tas priemones, kurios svarbiausios ir reikalingiausios, parinkus tinkamas spalvas kabinetuose, kitose erdvėse, tinkamai išdėsčius baldus, klases suskirsčius į erdves, sumažinus vizualinės informacijos, nereikės didelių lėšų. Jei kalbame apie sensorinio kambario įrengimą, tada jau reikė daugiau pinigų, tik pirkti priemones reikia labai atsargiai, yra rizika įsigyti priemonių, kuriomis niekas nesinaudos, todėl patarčiau pasikonsultuoti su ergoterapeutu.
Papasakokite, kaip atrodo ,,ramybės kampeliai“ ugdymo įstaigose, kaip dažnai jų vaikui prireikia? Ar jais paprastai naudojasi ir kiti klasės vaikai?
Man labiau patinka pavadinimas ,,Poilsio vieta“ arba „Poilsio erdvė“. Poilsio vietos ugdymo įstaigose labai skirtingos, tikriausiai taip yra todėl, kad trūksta informacijos, kas tiksliai yra poilsio vieta ir kaip ją įrengti. Įrengiant poilsio vietą, svarbu laikytis reikalavimų, pvz., vieta turi būti parinkta toliau nuo didelio dirgiklių kiekio, būtina turėti pasunkintas antklodes, garsą slopinančias priemones ir kt. Dėl poilsio vietos įrengimo, priemonių parinkimo svarbu konsultuotis su ergoterapeutais, kad būtų išvengta finansų švaistymo ir suteikta tinkama pagalba vaikui. Svarbu nepamiršti, kad poilsio vieta yra skirta poilsiui, ne žaidimui, todėl reikėtų vadovautis principu „mažiau yra daugiau“ ir labai svarbu mokinius supažindinti ir mokyti naudotis šia erdve. Nustatyti, kaip dažnai vaikui reikalinga poilsio vieta, sudėtinga, nes visi vaikai labai skirtingi, tačiau aš rekomenduoju atsižvelgti į mokinių amžių ir suteikti poilsio pertraukėles prevenciškai, pvz., 7 metų mokiniui būtina pertrauka po 15 min. nuo pamokos pradžios. Poilsis yra reikalingas visiems, todėl poilsio vieta gali naudotis visi vaikai, ir mums, suaugusiems, labai pravartu turėti poilsio vietą.
Kuo specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniui gali padėti ergoterapeutas?
Visi vaikai labai skirtingi, todėl pirmiausia būtina įsivertinti kiekvieno vaiko gebėjimus, sensorikos ypatumus, kad galėtumėme nustatyti, kokia pagalba reikalinga. Ergoterapeuto darbas labai platus. Svarbiausias uždavinys, kad mokinys būtų savarankiškas kasdienėse, produktyviose, žaidimo ir laisvalaikio veiklose. Atsižvelgdamas į vaiką, ergoterapeutas pritaiko mokymosi aplinką, parenka pagalbines ir sensorines priemones, dirba su mokinio patiriamais sensorikos iššūkiais, kurie kelia sunkumų sėkmingam mokinio dalyvavimui mokymo procese. Lavina savarankiškumo įgūdžius kasdienių veiklų metu, pvz., apsirengti rūbus, užsisegti sagas, nusiplauti rankas, moko tualeto įgūdžių ir kt. Dirba ir su smulkiąja motorika –lavina rašymo, spalvinimo, kirpimo, piešimo įgūdžius, lavina pažintines funkcijas pvz., atminį, dėmesį ir kt. Aš pati atlieku visus šiuos darbus su vaikais, konsultuoju ugdymo įstaigas dėl sensorinio kambario, poilsio vietos įrengimo, sensorinės pertraukos organizavimo, be to, konsultuoju ir tėvelius dėl vaiko sensorinių ypatumų, sensorinių priemonių įsigijimo.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Priimti kitokį“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 7500 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.08.28.
