Galbūt ne visi tėvai yra girdėję, kad kiekvienoje mokykloje veikia Vaiko gerovės komisija. Gal pats terminas skamba labai rimtai ar net grėsmingai, bet ši komisija skirta ne bausti vaiką, ne išsakyti kaltinimus šeimai. Ji iš tiesų sukurta vaiko gerovei, kai kyla kokių nors iššūkių mokykloje.
Apie šią komisiją plačiau paprašėme papasakoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėją Kristiną Valantinienę.
Kas sudaro Vaiko gerovės komisiją?
Vaiko gerovės komisija yra kiekvienoje mokykloje, jos nariais gali būti mokyklos vadovas, pavaduotojas ugdymui, ugdymą organizuojančio skyriaus vedėjas, pedagogai, švietimo pagalbos specialistai, klasės ar grupės vadovas (kuratorius), karjeros specialistas.
Ši komisija veikia nuolat. Ji rūpinasi mokiniui saugia ir palankia ugdymo aplinka, vaiko gerovės užtikrinimo klausimus sprendžia analizuodama mokyklos bendruomenės narių – vaiko, jo tėvų (globėjų, rūpintojų), mokytojų, mokyklos darbuotojų – veikimą arba neveikimą, remdamasi vaiko interesais, susitarimais ir ieškodama naujų galimybių, problemų sprendimo būdų. Vaiko gerovės komisijos Lietuvos ugdymo įstaigose veikia nuo 2011 metų.
Sprendžiant kokią nors vaiko problemą pirmiausia kalbamasi su klasės auklėtoju. O kada jau tokio pokalbio nebeužtenka, kada jau kviečiama Vaiko gerovės komisija?
Mokyklos Vaiko gerovės komisijos veiklos spektras labai platus – nuo saugios aplinkos mokykloje kūrimo, švietimo pagalbos planavimo, teikimo, jos organizavimo ir veiksmingumo vertinimo, pirminio ugdymosi poreikių vertinimo, minimalios priežiūros priemonių įgyvendinimo, krizinių situacijų valdymo, rekomendacijų teikimo pedagogams ugdymo organizavimo klausimais iki bendradarbiavimo su mokyklos savivaldos ar išorės institucijomis, pasiūlymų įvairiais klausimais teikimo mokyklos administracijai, tėvams, mokykloje dirbančių mokytojų kvalifikacijos tobulinimo vaikų gerovės užtikrinimo srityje inicijavimo.
Daugeliu atvejų raktas į vaiko sėkmę ugdymo įstaigoje yra pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas. Girdėdami vieni kitus ir kalbėdamiesi, suaugusieji, atsakingi už vaiką, gali išspręsti nemažai iššūkių, rasti tinkamiausius konkrečiam vaikui ir konkrečiai situacijai sprendimus.
Į Vaiko gerovės komisiją gali kreiptis ir švietimo įstaigos pedagogai, ir tėvai, ir mokytojai kartu su tėvais, matydami, kad vaikui kyla mokymosi ar socialinių, emocinių, elgesio sunkumų, ieškodami būdų, kaip padėti vaikui juos įveikti. Kartais būtent pedagogai pirmieji pastebi, jog vaikas gali turėti specialiųjų ugdymosi poreikių. Kartais į kylančius sunkumus mokytojų dėmesį atkreipia tėvai.
Lygiai taip pat Vaiko gerovės komisija gali kreiptis ir kviestis tėvus, jei mokyklos atstovai mato, kad vaikui, o gal ir šeimai, reikia pagalbos, jei vaikas nelanko pamokų ir pan.
Gerovės komisija sušaukiama įvykus netikėtam, skaudžiam įvykiui. Kokie įvykiai dažniausi – kai moksleivis patenka į teisėsaugos akiratį, suicidiniai bandymai, svaigalų vartojimas?
Vaiko gerovės komisija veikia nuolat: renkasi į posėdžius pagal numatytą savo darbų, veiklų sąrašą, taip pat iškilus nenumatytoms situacijoms.
Ne vienos švietimo įstaigos Vaiko gerovės komisijos atstovai yra nurodę, kad svarbiausiomis komisijos veiklos sritimis laikomos saugios aplinkos mokykloje kūrimo ir mokyklos mikroklimato vertinimo koordinavimas, švietimo programų pritaikymas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams ir pirminis vaikų ugdymosi poreikių įvertinimas.
Kai mokykloje įvyksta krizinis atvejis, t. y. netikėtas, pavojingas įvykis, sutrikdantis įprastą mokyklos bendruomenės ar atskirų jos narių veiklą, emociškai sukrečiantis visą ar didesnę mokyklos bendruomenės dalį, dažniausiai į krizės suvaldymą įsitraukia Vaiko gerovės komisija, tačiau būna ir tokių atvejų, kai kriziniams atvejams yra sudaroma atskira komisija.
O kaip konkrečiai Vaiko gerovės komisija veikia mokykloje, paklausėme Kristinos Stankutės-Matės, Klaipėdos Vitės progimnazijos direktorės pavaduotojos ugdymui.
Pats terminas „komisija“ skamba labai rimtai, jei tėvams pasakai, kad jie kviečiami dalyvauti tokios komisijos susirinkime, dažnas išsigąsta. Jiems atrodo, kad ateis tarsi į egzaminą, kur prie stalo sėdi didžiulis žmonių būrys, o jie turės stovėti ir nuleidę galvas klausyti pastabų. Iškart pasakysiu – taip nėra. Visi draugiškai susėdame ratu ir tariamės. Labai svarbus paties vaiko dalyvavimas, nes jis irgi turi priimti sprendimus ir būti atsakingas už jų vykdymą. Vien mokytojai ir tėvai problemos neišspręs. Svarbu, kad vaikas nejaustų spaudimo, baimės ar įtampos.
Įsisenėjusį požiūrį į komisiją kaip į baudimo priemonę reikėtų keisti, akcentuojant pirmus du žodžius „vaiko gerovės“ komisija. Mes iš esmės turėtume formuoti teigiamas nuostatas, kad nei tėvai, nei vaikas nebijotų, priimti geranoriškos pagalbos.
Bent jau mūsų mokykloje stengiamasi, kad požiūris į Vaiko gerovės komisiją nebūtų kaip į kažkokią bausmės priemonę. Iš tiesų komisija sprendžia daugybę klausimų, ne tik moksleivių nusižengimus, nelankymą, netinkamą elgesį. Komisija apima begalę darbų, tarp jų ir pirminį vaiko specialiųjų poreikių vertinimą, švietimo pagalbos prioritetų susidėliojimą, sprendimus, kaip galima padėti vaikui.
Nemažai vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, vis dažniau į pirmą klasę ateina jau įvertinti pedagoginės psichologinės tarnybos ir turi rekomendacijų, kokie mokymo metodai jiems tinkamiausi, kokios pagalbos jiems reikia.
Kita vertus, neretai specialieji vaiko poreikiai išryškėja pradėjus mokytis ir iškilus sunkumams. Kai tie sunkumai užsitęsia, tada ir renkasi Vaiko gerovės komisija, tariasi, kaip padėti, kokios pagalbos galima rasti pačioje mokykloje, o kada pagalbos reikia ieškoti iš šalies. Visa komanda atlieka vertinimą, pildo dokumentus, kurie yra įstatymiškai reikalingi. Didelis darbas ir yra specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimas ir prioritetų susidėliojimas, kam kokia pagalba bus skiriama, kokio intensyvumo pagalba turėtų būti.
Kiekvienam vaikui, kurį siunčiame į pedagoginę psichologinę tarnybą, turi būti suruošti dokumentai nustatyta tvarka, pateiktos argumentuotos specialistų išvados. Kartais pedagoginės psichologinės tarnybos pagalbos prašome, kad mokyklai skirtų mokytojo padėjėją ar pan. Mūsų mokykla džiaugiasi turėdama visus pagrindinius pagalbos specialistus: psichologą, logopedą, specialiuosius pedagogus, mokytojo padėjėjus. Jei matome, kad vaikas turi didesnių mokymosi sunkumų, jam padeda šie specialistai, jei būtina, pritaikomas ugdymo turinys.
Esame turėję atvejų, kai patys mokyklos specialistai išbandė viską ir negalėjo suteikti reikalingos pagalbos, nes situacija buvo itin sudėtinga, reikėjo pagalbos iš šalies. Tokių atvejų būna labai retai, bet tada labiausiai nesinori delsti.
Mes savo mokykloje organizuodami Vaiko gerovės komisijos darbą skirstomės darbais ir pareigybėmis, dirbame kūrybiškai. Mokykla įsitraukia į prevencines akcijas prieš patyčias, plečiame bendruomenės žinias, supratimą. Pavyzdžiui, dabar rengiamės Pasaulinės autizmo supratimo dienos minėjimui. Mes jaučiame pareigą keisti visuomenės požiūrį į „kitokius“ vaikus, siekiame, kad kiekvienam vaikui būtų gera mokykloje.
Kaip dažnai tos komisijos prireikia? Mes, specialistai, susirenkame kartą per savaitę ir aptariame aktualius klausimus. Sėkmė mokykloje priklauso nuo komunikacijos, mes tam skiriame daug dėmesio.
Pastebėjome, kad pradinėse klasėse komisija dažniau sprendžia, kaip padėti vaikams mokytis, jei kyla sunkumų. Vyresnėse klasėse aktualesni elgesio, pamokų nelankymo, emocinės būsenos klausimai. Tarkime, vaikas atėjo į mūsų mokyklą, jis su šeima grįžo iš emigracijos. Jis niekada nesimokė lietuviškoje mokykloje, natūraliai kyla sunkumų, nes programų skirtumai didžiuliai. Greičiausiai kils ir emocinių problemų, nes kultūrinė aplinka skiriasi nuo tos, kurioje jis buvo anksčiau.
Problemų gali patirti išsiskyrusių šeimų vaikai. Šiems vaikams reikalingas pastiprinimas, padrąsinimas.
Dabar vaikus motyvuoti gana sudėtinga, jiems didžiulę įtaką daro virtualusis pasaulis, žavi ekranai, kurie atima daug laiko. Savo mokykloje per pertraukas ribojame ekranų naudojimą, tegul vaikai bendrauja tarpusavyje, o ne gyvena mobiliuosiuose telefonuose.
Citata: Pats terminas „komisija“ skamba labai rimtai, jei tėvams pasakai, kad jie kviečiami dalyvauti tokios komisijos susirinkime, dažnas išsigąsta. Jiems atrodo, kad ateis tarsi į egzaminą, kur prie stalo sėdi didžiulis žmonių būrys, o jie turės stovėti ir nuleidę galvas klausyti pastabų. Taip nėra. Visi draugiškai susėdame ratu ir tariamės.
