Kas penktas vaikas – perdėtai jautrus. Patarimai tėvams, auginantiems jautruolį

Jautrūs vaikai stipriai reaguoja į barimą, riktelėjimą ar garsiu balsu „skaitomą moralą“, kur kas daugiau pasiektumėte, jei su jais tartumėtės. Apie viską pakalbėkim iš eilės…

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt, Tel. 8*652 43939

Jautrumo šaknys

Tyrėjų duomenimis, apie 15–20 proc. vaikų yra itin jautrūs, ir šis jautrumas atsinešamas gimstant. Gamtoje galime pastebėti, jog įvairios savybės pasiskirsto taip, kad jas galima išlaipsniuoti nuo pačios silpniausios iki stipriausios, ir didžioji dalis sudarytų „viduriuką“, o abiejuose šonuose išsirikiuotų žmonės, kurių tam tikra savybė yra itin stipri arba itin silpna.

Kalbant apie jautrius vaikus, jie užimtų vieną spektro pusę, o kitoje sustotų impulsyvūs, energingi ir aktyvūs vaikai. Literatūroje rašoma, kad jautrieji pasižymi dideliu jautrumu šviesai, garsams, didelėms grupėms, triukšmui ir kritikai, fiziniam skausmui, jie gali greitai pravirkti ar sunerimti dėl menkiausios priežasties. Sakytume, tokiems žmonėms gyventi nelengva, geriau būti „viduriukui“ ar užimti kitą spektro pusę, tačiau reikėtų žinoti, kad jautrumą lemia motulė gamta, kuriai reikia, kad būtų kuo įvairesnis savybių pasiskirstymas: kuo didesnė įvairovė, tuo didesnė tikimybė, kad išliks bent kai kurie žmonijos atstovai. Drąsieji užkariauja naujas žemes, rasdami vis daugiau galimybių apsigyventi ir prasimaitinti, o atsargieji sugeba reaguoti net ir į labai subtilius pavojaus signalus, tokiu būdu pasirūpindami savo išlikimu. Tiek impulsyvūs, tiek jautrūs vaikai turi savo privalumų ir savo trūkumų, tačiau nereikia stengtis jų „perlaužti“, nes tai gali sukelti kur kas daugiau problemų. Verčiau juos suprasti ir padaryti sąjungininkais, o ne kovoti ir stengtis pakeisti.

Tiesa, didelis jautrumas gali būti ne tik įgimtas. Vaikai gali tapti jautriais ir vėliau, dažniausiai dėl traumuojančios patirties. Taip gali nutikti, jei vaikui teko išgyventi kokią nors krizę, pavyzdžiui, skiriantis tėvams, netekus kurio nors iš tėvų ar kitų artimųjų, patyrus prievartą. Prievarta gali būti ne tik seksualinė, bet ir fizinė (kai vaikas mušamas, taikomos fizinės bausmės) bei emocinė (vaikas žeminamas, iš jo tyčiojamasi, neatsižvelgiama į jo prašymus ir poreikius). Jautrumą padidinti gali ir netinkamas tėvų auklėjimas, pavyzdžiui, kai drausminimui reguliariai taikomi gąsdinimai („Nerėk taip, nes ateis ragana ir tave nusineš“, „Jei neklausysi, tave pasiims policininkas ir pasodins į kalėjimą“) arba kai tėvai juokiasi iš vaiko baimių (tam tikro amžiaus vaikai neretai pradeda bijoti tamsos, baubo ar raganų, ir baimės stiprėjimas arba išnykimas didele dalimi priklauso nuo to, kaip tėvai vaikui padeda ją įveikti ar, priešingai, pasišaipo arba pasinaudoja ja vaikui drausminti). Tiesa, jei vaikas iš prigimties yra ne toks jautrus, jis atsparesnis krizėms ir ne itin tinkamam auklėjimui. Jautresnis vaikas gali įgyti tokį stiprų nerimą, kad gali atsirasti nerimo sutrikimų, fobijų, vaikui ar paaugliui gali būti baisu mokykloje atsakinėti (ne dėl to, kad nemokėtų, o todėl, kad apima didžiulė auditorijos baimė) ar eiti į mokyklą, net paprasčiausiai išeiti iš namų.

Kaip suprasti, ar jūsų vaikas jautrus?

Kad vaikas jautrus, neretai tėvams nereikia nė sakyti: dažnai patys galite pastebėti, ar jūsų sūnus arba dukra drąsiai eina žaisti su kitais vaikais, greitai pripranta naujoje aplinkoje, ar jam reikia ilgo „apšilimo“ laikotarpio, jis linkęs įsitverti į mamos sijoną ar ranką ir reikia ilgai drąsinti arba eiti kartu su vaiku, kad jis išsijudintų. Padidėjęs jautrumas vieniems vaikams pasireiškia nuo pat kūdikystės, kai jie yra neramūs, reiklūs kūdikiai, daug laiko praleidžiantys tėvams ant rankų, sunkiai užmiegantys ir dažnai prabundantys. Kiti vaikai gali neatrodyti itin jautrūs iš pat mažens, tačiau užsitęsia jų pykčio protrūkių laikotarpis: būdami 5–6 metų, jie vis dar gali labai audringai sureaguoti, kai kas nors neleidžiama arba negauna to, ko nori (paprastai pykčio protrūkiai pasireiškia 1–4 metų vaikams, vėliau, išmokus kalbėti, išlavėjus gebėjimams daug ką pasidaryti patiems ir gebant pasakyti, kaip jaučiasi, pykčio protrūkių mažėja, retėja, vaikai išmoksta pyktį reikšti ne veiksmais, o žodžiais). Tokie vaikai gali atrodyti „amžini verksniukai“: jie ima verkšlenti ir skųstis, kai kas nors nesiseka, puola į graudžias ašaras dėl menkiausio jiems nepatikusio žodžio. Iš šono gali atrodyti, kad jie yra puikūs aktoriai ir manipuliatoriai, tačiau iš tiesų jie paprasčiausiai labai jautrūs ir tikrai jaučiasi taip, kaip bando parodyti mums.

Jei svarstote, ar jūsų vaiką galima priskirti tiems, jautriesiems, galite atlikti čia pateikiamą testą. Tačiau ir jo autorė, psichologijos mokslų daktarė E. N. Aron, pastebi, kad ne tiek svarbu surinkti tam tikrą „skaičiuką“, kiek tėvų intuicija: jei jums atrodo, kad jūsų vaikas jautresnis už kitus, net jei ir pažymėjote tik vieną ar du teiginius kaip tinkančius jūsų atžalai, gali būti, kad jis ir yra toks – jautrus, toks, apie kokius dabar ir kalbame.

Tiesa, norisi perspėti, kad kartais patys tėvai perdėtai reaguoja į vaiko emocijas, todėl jiems gali pradėti atrodyti, kad vaikui kažkas negerai ir reikia pagalbos, o gal net gydymo vaistais. Kartais visiškai normalios vaiko reakcijos gali atrodyti labai stiprios ir „neadekvačios“, jei tėvai yra pervargę, daug dirbantys, jaučiantys įtampą. Todėl, jei jums kyla kokių abejonių, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistus (vaikų ir paauglių psichologus ar psichiatrus), kurie padės suprasti, ar vaikui reikia pagalbos. Beje, patarimai apie tai, kaip bendrauti su jautriu vaiku, greičiausiai nepakenks ir bus naudingi ir tada, kai vaikas nėra itin jautrus.

Testas tėvams

Kaip pildyti: pažymėkite varnele tuos teiginius, kurie labai ar vidutiniškai tinka jūsų vaikui, taip pat jei išvardyti ypatumai buvo būdingi kažkada anksčiau. Palikite nepažymėtus tuos teiginius, kurie jūsų vaikui niekada netiko arba netinka dabar.

Mano vaikas:

□ lengvai išsigąsta;

□ skundžiasi, kad drabužiai brūžina odą, erzina pėdkelnių siūlės arba drabužių etiketės;

□ paprastai nemėgsta didelių netikėtumų;

□ geriau pasimoko, jei yra švelniai pataisomas, nei griežtai jį nubaudus;

□ atrodo, kad moka skaityti mano mintis;

□ vartoja jo amžiui nebūdingus pasakymus;

□ pastebi mažiausią neįprastą kvapą;

□ turi gerą humoro jausmą;

□ turi gerą intuiciją;

□ jam sunku užmigti po pilnos įspūdžių dienos;

□ sunkiai priima didelius pokyčius;

□ nori persirengti, jeigu drabužiai šlapi arba smėlėti;

□ pateikia daugybę klausimų;

□ yra perfekcionistas;

□ pastebi, kai aplinkiniai blogai jaučiasi;

□ daugiau mėgsta tylius žaidimus;

□ pateikia gilius, verčiančius susimąstyti klausimus;

□ labai jautrus skausmui;

□ nemėgsta triukšmingų vietų;

□ pastebi subtilius pokyčius (pavyzdžiui, jei nėra kokio nors daikto, žmonių išvaizdos pasikeitimus ir pan.);

□ prieš kardamasis aukštyn pasvarsto, ar tai saugu;

□ geriausiai pasirodo tada, kai nėra nepažįstamų žmonių;

□ geba giliai jausti ir išgyventi.

Jeigu varnele pažymėjote 13 ar daugiau teiginių, jūsų vaikas greičiausiai yra labai jautrus. Tačiau nėra tokių psichologinių testų, kurie būtų labai tikslūs, todėl, spręsdami dėl vaiko jautrumo, remkitės ir savo nuojauta.

Jeigu pažymėjote tik vieną ar du teiginius, bet jie jūsų vaikui ypač tinka, irgi galite apsvarstyti, ar jūsų vaikas nėra labai jautrus.

Jautrūs berniukai

Jautrūs gali būti ir berniukai, ir mergaitės: ši savybė būdinga vienodam skaičiui vyriškos ir moteriškos lyties atstovų. Tačiau būti jautriam berniukui mūsų visuomenėje yra kur kas didesnis iššūkis, nei būti jautria ir greitai į ašaras puolančia mergaite. Vis dar paplitęs požiūris, kad vyrai neturėtų verkti, priešingai, turėtų būti tvirti ir stiprūs, kad už jų damos galėtų slėptis kaip už mūro. Tai labai supančioja berniuką, jei jis yra jautrus. Jautrūs berniukai dažnai patiria patyčias, yra žeminami už tai, kad turi gebėjimą užjausti kitą ir kad yra labai jautrūs fiziniam skausmui (įsivaizduokite paauglį, kuris apsiverkia, įsipjovęs pirštą ar nusibrozdinęs). Jei tokiems vaikams pavyksta sėkmingai prisitaikyti šiame pasaulyje, kuris skirtas ne tokiems jautriems žmonėms, jie išauga puikiais, supratingais, atjaučiančiais vyrais, kurie net gali tapti lyderiais, ypač dvasiniais (pavyzdžiui, kaip Dalai Lama ar Mahatma Gandi), arba kūrėjais (kaip V. A. Mocartas).

Jeigu auginate jautrų sūnų, be kitų vėliau pateikiamų patarimų, labai svarbu, kad stengtumėtės jo nežeminti ir nesudaryti tokių situacijų, kur jis galėtų pasijusti žeminamas, priimtumėte jo jautrumą ir kartu su juo stengtumėtės pamatyti pozityviąsias buvimo jautriu berniuku puses.

Kaip bendrauti su jautriais vaikais

Jautriems vaikams gali būti būdingos dar ir šios savybės:

užsispyrimas,

didelis energijos kiekis,

polinkis greitai supykti,

stiprus teisingumo ir sąžiningumo jausmas (pavyzdžiui, toks vaikas reikalauja, kad visi daiktai būtų padalyti po lygiai).

Be abejo, su tokiais vaikais tiek tėvams, tiek mokytojams gali būti nelengva bendrauti ir juos auklėti bei mokyti, todėl gali prireikti kitokių įgūdžių ir būdų, nei jūs žinojote (žinote) ir taikėte (taikote) su kitais vaikais. Jeigu turite vyresnių vaikų, kurie nebuvo tokie jautrūs, jums gali atrodyti, kad nebežinote, kaip elgtis su jautriu sūnumi ar dukra. Vis dėlto tai nereiškia, kad jūsų žinios apie psichologiją ir vaikų auklėjimą turi apsiversti aukštyn kojomis: tiesiog jautriems vaikams būtinas individualus ir jiems šiek tiek pritaikytas dėmesys.

Tad kokie gi tie būdai, padedantys rasti kelią į jautraus vaiko širdį?

1. Priimkite savo vaiko jautrumą.

Jei auginate jautrų vaiką, greičiausiai jūsų ausys išūžtos nuolatinio zyzimo ir verkšlenimo, be to, būna, kad jautrus vaikas padaro viską, kad negalėtumėte juo pasigirti draugėms ir kaimynėms ar kitoms mamoms vaikų darželyje: neretai jis yra drovus, nelinkęs aktyviai pasirodyti, sakyti eilėraščių, šokti ar dainuoti. Jei jūs esate kitokie, aktyvūs, veiklūs ir jaučiatės pakankamai laimingi – kartais darosi sunku suprasti, kodėl vaikas atrodo toks nelaimingas ir nepatenkintas gyvenimu, nes jūs, atrodytų, darote viską, kad jis jaustųsi gerai. Galite graužtis ir kaltinti save, kad kažką pražiūrėjote, per anksti grįžote į darbą ar per daug dirbate dabar, per ilgai ar per trumpai žindėte, ir dar gali būti atrasta begalė priežasčių, kodėl vaikas yra „ne toks, kaip kiti“. Nurimkite.

Kaip jau ne vieną kartą minėjome, dalis vaikų tiesiog tokių yra – tam, kad gamtoje būtų užtikrinta įvairovė, ir jei dalis vaikų yra itin drąsūs ir aktyvūs, tokia pat dalis vaikų yra nedrąsūs ir jautrūs. Tai duoda savo galimybių, ir iš jautrių vaikų išauga nei kiek ne mažiau ypatingų, įžymių ir garsių žmonių, kaip ir iš tų, drąsiųjų, kurie nė nemirktelėję gali išpyškinti eilėraštį prieš susirinkusius mažai pažįstamus tėvelius darželyje. Taigi nesijauskite kalti ir pasistenkite pamilti net ir tą verkšlenimą ir zyzimą, nes tai rodo, kad jūsų vaikas itin jautriai reaguoja į viską, kas vyksta aplinkoje, o tai reiškia, kad jis jaučia ir jūsų nuotaikas bei jausmus, ir greičiausiai turėsite, kas jums prireikus išties stiklinę vandens.

Nebent iš tiesų jūsų ir jūsų vaiko gyvenime vyko ar vyksta tai, kas sustiprino jo jautrumą: didelė įtampa šeimoje, nuolatiniai priekaištai vaikui dėl to, koks netikęs jis yra, fizinės bausmės ar kitokia prievarta. Jeigu taip, būtinai reikėtų kreiptis į vaikų psichologą ar psichiatrą, kad padėtų jums keisti savo elgesį su vaiku, o vaikui – gauti tinkamą pagalbą. Visi šie įvykiai gali sukelti rimtų sutrikimų, todėl labai svarbu kuo anksčiau padėti taisyti padėtį.

2. Partnerystė ir bendradarbiavimas.

Šio principo nesilaikant gali būti sunku susikalbėti su jautriu vaiku, jis gali būti net papildomai traumuojamas. Jautriems vaikams netinka, kai vyresnieji (tėvai ar mokytojai) jiems tik pažeria nurodymus ir neduoda jokių pasirinkimo variantų (nors toks auklėjimo būdas gali būti pakankamai veiksmingas aktyviems ir drąsiems vaikams!). Leiskite šiems vaikams pasirinkti, paklauskite jų, kaip jiems patiems atrodo, ką jie mano apie viena ar kita. Su jautriu vaiku labai svarbu pirmiausia užmegzti šiltą ir artimą ryšį, kad jis galėtų jumis pasitikėti, tada bendrauti seksis kur kas sklandžiau. Galima pastebėti, kad, barant jautrius vaikus, jie labai greitai užsisklendžia, supyksta ir, būdami užsispyrę, gali atkakliai nedaryti to, ką bandote juos priversti padaryti. Jei tas pačias užduotis duosite ne bardami, prašydami, paaiškindami, kodėl to reikia – kur kas didesnė tikimybė, kad sulauksite sėkmės.

Pavyzdžiui, rengiantis galite pasakyti, kad vaikas turi užsimauti kepurę, apsivynioti šaliką ir užsimauti pirštines, nes lauke šalta, kad ir jūs visa tai velkatės, galite pasiūlyti palenktyniauti, kas greičiau apsirengs. Nors vaikas vis tiek gali niurzgėti ir būti nepatenkintas, tai kur kas geriau, nei riktelėti: „Apsirenk gi tu pagaliau!“, nes šiuo atveju jautruolis greičiausiai paleis dūdas ir tada rengimosi procesas sustos visiškai.

3. Ribokite dirgiklius.

Minėjome, kad jautrūs vaikai itin jautriai reaguoja į šviesą, garsus, dideles grupes, triukšmą ir kritiką, taigi reikėtų pasirūpinti, kad dirgikliai būtų ribojami. Numatykite laiką pailsėti ir atsikvėpti, jei teko, pavyzdžiui, lankytis didelėje parduotuvėje, pasirūpinkite, kad vaikas galėtų tyliai pabūti atskirame kambaryje ar kambario kampe, spalvindamas ar skaitydamas knygas, piešdamas piešinius. Nesitikėkite, kad triukšmingoje aplinkoje vaikas galės išbūti visą dieną ir gerai jausis, ne, greičiausiai tokiu atveju jis pradės ožiuotis ar kitais būdais parodys, kad jam jau gana. Laikykitės dienotvarkės, nes ji padeda nepervargti, nubrėžkite ribas, kas leidžiama ir kas – ne, kad jautrus vaikas neprisiimtų per daug atsakomybės, kuri irgi vargina. Ir, žinoma, venkite kritikos, geriau girkite už tai, kas pavyko gerai.

4. Priimkite vaiko emocijas, bet nepasinerkite į jas.

Normalu, kad, vaikui užsigavus, norime jį paguosti ir užjausti, tačiau jei toks guodimas užtrunka, nenoromis galime vaiko reakciją pastiprinti: tai yra, kartais jis gali verkti net ir tada, kai galėtų savo liūdesį ir skausmą sėkmingai įveikti pats, nes žino, kad visada tokiais atvejais gauna daug dėmesio. Geriau pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi, ir iškart pereiti prie bandymo išspręsti problemą: „Žinau, kad taip užsigavus gali stipriai skaudėti. Gal einam uždėti ką nors šalto, kad neiškiltų gumbas?“

5. Kalbėkite apie tai, kaip jis jaučiasi.

Savo jausmų suvokimas – pirmasis žingsnis į gebėjimą juos valdyti. Ir tai tinka ne tik itin jautriems vaikams, bet ir visiems kitiems, taip pat ir suaugusiesiems. Jautrieji gali būti linkę iškart giliai pasinerti į savo emocijas ir imti verkšlenti, dar iki galo nebaigus aptarinėti jiems svarbaus klausimo. Tokiu atveju įvardinkime jų jausmus: „Suprantu, jog tu pyksti dėl to, kad neperkame šios lėlytės“. Ilgainiui vaikas perima tokį mąstymo modelį ir supykęs ar nuliūdęs pats pradeda mąstyti, kaip jis iš tiesų jaučiasi. Kitas žingsnis būtų aptarti, ką galima daryti su savo jausmais, kai jie yra tokie stiprūs, pavyzdžiui, nueiti pabūti vienam, eiti mušti pagalvę ar išeiti į lauką ir apeiti aplink namą.

6. Suteikite informacijos ir leiskite valdyti situaciją.

Vaikai dažnai blogai jaučiasi tada, kai jiems atrodo, kad nieko negali nuspręsti patys: atsiranda didžiulis bejėgiškumo jausmas, o kartu su juo – pyktis ir noras vis dėlto išbandyti, gal pavyks padaryti kitaip. Kuo vaikas didesnis, tuo daugiau galite su juo pasikalbėti apie tai, kas vyksta, ir leisti pasirinkti. Pavyzdžiui, jei reikia gerti neskanius vaistus, pasakykite, kad tai būtina, jei jis nori pasveikti, ir leiskite pasirinkti (jei tai įmanoma), kuo norės užsigerti po to, kai jau nurys vaistus. Galite leisti pasirinkti, ar išgers vaistus dabar iš karto, ar po kelių minučių: jums (ir vaistų veikimui) tai didesnio skirtumo nesudarys, o vaikas iškart pasijus aktyviau dalyvaujantis vaistų gėrimo procese.

Ašarų kiekį gali sumažinti lūkesčių pavertimas realiais: nelabai realu išmokti važinėti dviračiu nei karto nenukritus, todėl pasakykite, kad beveik visi žmonės nukrinta, kai mokosi važiuoti dviračiu, ir jūs taip pat mokydamiesi esate keletą kartų nukritę.

7. „Nemeskite į vandenį nemokančio plaukti“.

Visi žinome apie vieną iš būdų žmogų išmokyti plaukti: tiesiog įmesti į vandenį, ir besikepurnėdamas, bandydamas nenuskęsti, jis pats išmoks to, ko reikia. Kartais panašus „įmetimas į vandenį“ tinka ir gyvenime, pavyzdžiui, netikėtai gavę darbą, kurio dar nemokame atlikti, turėdami tai padaryti savarankiškai, kartais labai sėkmingai sugebame susidoroti su juo.

Mokymasis iš savo klaidų gali būti labai efektyvus, kur kas efektyvesnis, nei kas nors sėdėtų šalia ir nuolat nurodinėtų. Deja, jautriems vaikams toks metodas netinka: greičiausiai jie to vis tiek nedarytų, ir bet kokiu atveju tai būtų jiems psichologinė trauma, todėl pakartoti būtų dar sudėtingiau. Geriau juos laipsniškai pamokyti ir pripratinti, kartu nuolat pasidžiaugti kiekvienu laimėjimu. Pavyzdžiui, jei darželinukas klykdamas bėga nuo bendro žaidimo grupėje, neverskite jo stotis į ratą, o geriau leiskite jam pažaisti kur nors ramiame kampe. Po kurio laiko galite pakviesti prisijungti vieną ar porą vaikų, vėliau – dar keletą, kol jautrus vaikas galės jaustis ramiai, žaisdamas ir kalbėdamasis su kitais vaikais.

8. Mokykite bendravimo įgūdžių.

Jautrūs vaikai gali būti perdėtai drovūs ar labai emocingi, ir dėl to jiems gali būti sudėtinga bendrauti su kitais vaikais.

Bendravimo įgūdžių galima išmokti, kaip ir bet ko kito. Pasitreniruokite kartu išlaikyti akių kontaktą septynias sekundes: droviam vaikui tokios pamokėlės gali būti labai naudingos. Kartu pažiūrėkite filmo fragmentą be garso ar paveiksliukus, kuriuose vaizduojami ką nors veikiantys žmonės, ir pafantazuokite, kas tie žmonės yra, ką jie gali jausti, kaip jie elgsis vėliau.

Galite aptarti įvairias vaikui nutikusias situacijas, paklausinėkite jo, kaip, jo manymu, jautėsi kiti vaikai, kodėl jie galėjo vienaip ar kitaip pasakyti ar pasielgti ir kaip būtų galėjęs pasielgti vaikas, kad būtų geriau, nei iš tiesų įvyko.

O kas toliau?

Augant jautrumas neišnyksta, ir šie žmonės visada lieka emocingesni, jautresni įvairiems aplinkos dirgikliams, geba užjausti ir suprasti kitus. Visos jautruolio savybės gali būti labai naudingos suaugus: gebėjimas jautriai viską pastebėti reikalingas menininkams, kūrėjams, gali praversti psichologams, tyrėjams, mokslininkams… Dramatiškai, audringai ir ašaringai viską išgyvenantys vaikai galbūt bus aktoriai, jei tik nesutrukdys drovumas. Taigi net ir tai, kas labai apsunkina gyvenimą šiandien, gali būti sėkmės paslaptis rytoj.

„Mamos žurnalas“