Lukas pradėjo bijoti savo šešėlio. Vos jį pamatęs pradeda klykti, turiu imti sūnų ant rankų, kitaip nenusiramina. Lukui 2 metai, ne kažin ką paaiškinsi. Bandau sakyti, kad šešėlis geras, kviečiu jį paglostyti. Kai mato savo šešėlį priešais save, bijo žengti žingsnį, kad neužliptų ant baisiojo šešėlio. Kai kas nors artinasi prie Luko, ir to žmogaus šešėlis uždengia Luko ranką ar koją, berniukas net krūpteli, pradeda drebėti. Kas mūsų laukia, kai ateis vasara ir saulėtos dienos? Padėkite man ir Lukui.
Mama Marija Ruzgienė
Marijai atsako psichologė Erika Kern
Dauguma dvejų metų vaikų nepastebi šešėlio ar nekreipia į jį dėmesio. Jei tėvai anksti parodo, kad šešėlis gali būti žaismingas, vaikai patiki, kad šešėlis – labai linksmas ir juokingas. Jūsų Lukui atsitiko kitaip. Vaikas vieną kartą išsigando šešėlio ir perkalbėti, kad šešėlis labai juokingas, kur kas sudėtingiau. Dvejų metų vaikui pernelyg sudėtinga suprasti, kaip ir nuo ko atsiranda šešėlis.
Aiškinimai gali nepadėti. Net jei vaikas sako, kad supranta, jo supratimo lygis visiškai kitoks, nei mūsų. Tad veltui aiškinsite, kad „tai tik tavo paties šešėlis, ir jis susidaro nuo šviesos“.
Žinau, kad Jums neramu, tačiau pernelyg nesijaudinkite, vaikas atkreipė dėmesį į šešėlį, jis jam atrodo nedraugiškas ir baisus. Tuo jo suvokimas ir pasibaigia. Rekomenduočiau pasistengti nukreipti vaiko dėmesį kitur ir padėti po truputį pamiršti savo baimę. Kitas svarbus dalykas vaikui – neignoruokite jo baimės, geriau nesakykite, kad visai nebaisu, nėra ko bijoti. Kai vaikas pradeda verkti, tiesiog išeikite su juo į kitą kambarį.
Galite pabandyti baimę paversti žaidimu. Kartu su vaiku pasislėpkite nuo šešėlio, ar žaiskite su šešėliu slėpynes. Tačiau tai darykite atsargiai ir vis sekite vaiko reakciją. Jei vaiko akyse matote baimę ir siaubą, o jo įtampa po tokių žaidimų nepagerėja, geriau daugiau taip nesielkite, gal net atidėkite bet kokius pokalbius apie šešėlį kuriam laikui, kai vaikas šiek tiek primirš baimę.
Kai matote, kad vaikas išsigando šešėlio ir pradėjo verkti, paimkite mažiuką ant rankų ir ramindama išeikite į kitą kambarį arba vaiką pasodinkite tokioje vietoje, kur šešėlio nėra. Kai vaikas primirš baimę, galite lauke prie lempų šviesos pažaisti žaidimą „užšok ant mano šešėlio“. Taip straksėdamas ant Jūsų ir savo šešėlių vaikas savotiškai šešėlius nubaus už tai, kad jie jį gąsdino. Tačiau nereikia jokių kalbų apie kerštą šešėliui, pakanka paversti tai linksmu žaidimu, prasmę vaiko sąmonė atras pati, kartais žodžių būna per daug.
Kad neatsitiktų taip, kaip Lukui, šeimoje galite pažaisti šešėlių teatrą, lauką, kai saulė vis keičia žmonių ir daiktų šešėlius, stebėti juos. Juk šešėliai tikrai „gyvi“ ir tokie juokingi. Jei leisite vaikui tai anksti suprasti, šešėlių jis nebijos, o, atvirkščiai, norės su jais žaisti.
„Mamos žurnalas“
