Pasidalinti savo mintimis sutiko etnokultūrologas Aleksandras Žarskus, išleidęs knygų apie gimties virsmą.
A.Žarskus pirmasis pavartojo terminą „dvasinis nėštumas“, o savo knygose kalba apie tai, kad vaikelio siela ateina pas tėvus dar gerokai iki gimimo.
Kalbėdami apie netyčiukus nuklydome ir į kitas temas, bet pokalbį spausdiname netrumpintą, nes dauguma minčių mamos bus tikrai įdomios.
Diskusija apie netyčiukus užvirė po žurnale išsakytų vienos mamos minčių, kad neplanuoti, netyčia gimę vaikai yra mažiau laimingi. Ką manote Jūs?
Sunku pasakyti, ar jie mažiau laimingi, tačiau galima tvirtai teigti, kad daugiau ar mažiau nenorėti vaikai yra psichologiškai pažeisti. Vaikų nenoras gali turėti įvairius atspalvius ir pagal tai nenorėti arba neparankūs vaikai skirstomi į „netyčiukus“, „priverstinius“, „priešlaikinius“ ir „ne tokius“ vaikus.
Netyčiukas – tai netikėtai pradėtas ir nelauktas vaikas. Tokių vaikų būna jaunose šeimose, kurios dar nenori vaikų, arba šeimose, kuriose jau yra vaikų, bet nėra aiškaus noro turėti vaiką.
Priverstinis vaikas irgi atsiranda atsitiktinai, bet prieš vestuves. Tokiu atveju, nėštumas gali tapti priverstine santuokos priežastimi.
Priešlaikinis vaikas iš esmės norimas, bet atsiranda anksčiau laiko, kai šeima dar nepasiruošusi. Šiuo atveju yra lengviausia išlyginti (kompensuoti) trūkstamos meilės jausmus laukiamam ar jau gimusiam vaikui.
Ne toks vaikas būna tada, kai gimsta ne tokios lyties, kokios norėjo vienas arba abu tėvai. Sudėtingiau, kai mama nori vienos lyties vaikučio, o tėtis – kitos. Tokiu atveju vaikas gali gimti žvairas – į vieną žiūri, o kitą mato.
Iš gimusio vaiko ir mamos santykių, kaip tvirtina psichologai, nesunkiai galima nustatyti, ar vaikas buvo lauktas, ar ne.
Ką manote apie mamas, kurios puikuojasi, jog suplanavo nėštumą ir žemina netyčiukų mamas?
Pasitaiko, kad mama, kuri labai rūpinasi vaikelio atėjimu, ima ir pasididžiuoja prieš kitas mažiau ar visai nesirūpinančias. Tai labai pavojinga. Smerkti nieko negalima, o ypač nėščiai ar esant dvasiškai nėščiai, nes viskas sugrįžta mums patiems. Sena taisyklė: Nėščia būdama nieko nepasmerk, nepasipuikuok ir nesistebėk iš kitų, kokie jie blogi, luoši, nenaudėliai ar pan., nes tavo kūdikis gims panašus – galioja ir šiandien. Tik šiandien šią seną taisyklę patvirtina neseniai fizikų atrastų informacinių sąveikų arba torsinių laukų savybė: panašus traukia panašų. Tai reiškia, kad neigiamos mintys ir jausmai traukia į save panašius, kurie vėliau įsikūnija mūsų gyvenime. Taip būna visada, tačiau nėštumo metu tai įvyksta gretai – neigiama informacija įsikūnija kūdikyje. Galima aiškinti ir kitaip. Dievas sukūrė pasaulį meilės principu. Jis viskam leido būti.
Jeigu žmogus ko nors nemyli ar nekenčia – tai Dievas, norėdamas, kad žmogus tai pamiltų, duoda jam tai, ko jis nemyli.
Jeigu taip buvo, kaip minite klausime, skubėkite atsiprašyti. Pakanka tai padaryti mintyse, pasiunčiant priimančius ir mylinčius jausmus. Atsiprašymas turi būti tikrai nuoširdus, o ne iš baimės, kad kažkas gali nutikti. Kad atsiprašymas tikrai būtų nuoširdus, jį verta pakartoti kelis kartus, nes sunku tikėtis, kad po pasmerkimo tuojau pat taptume nuoširdžiai priimantys. Požiūriui pakeisti reikia laiko.
Ar augdamas įsčiose vaikelis jaučia, koks jis – laukiamas ar ne?
Knygos apie nėštumą negalėjau pradėti rašyti, kol nesuvokiau gerųjų ir blogųjų nėštumo pusių. Nė vienas reiškinys nėra tik geras arba tik blogas. Net pats geriausias dalykas turi blogąją pusę, o pats blogiausias – gerąją. Taip, vaikelis, augantis įsčiose, yra nepaprastai jautrus. Toks jautrus, kad net tampa savo jautrumo auka. Jis viską jaučia, jaučia visas tėvų ir kitų šeimos narių mintis, jausmus bei nuotaikas jo atžvilgiu.
Ypač reikšminga mamos reakcija, sužinojus apie nėštumą. Tai pirmoji ir ko gero pati stipriausioji emocinė reakcija (O siaube!
Ne, aš tavęs nenoriu. Apsunkinsi gyvenimą. Tik ne dabar. Kokia gėda ir pan.).
Tačiau tas vaikelio jautrumas suteikia galimybę ištaisyti padėtį. Kitaip sakant, jis jautrus ne tik neigiamoms, bet ir teigiamoms tėvų mintims bei jausmams.
Kaip tai padaryti?
Sena patarlė sako: Yra bėda, yra ir roda. Psichologinių pakenkimų ištaisymo principas labai paprastas. Mintyse reikia grįžti į tą laiką ir situaciją, kai kūdikiui jautėte neigiamus jausmus, atsiprašyti jo, ir neigiamas, blogas mintis bei jausmus pakeisti teigiamomis, priimančiomis mintimis ir mylinčiais jausmais. Kuo anksčiau imsitės atitaisyti, tuo jis bus efektyvesnis.
Susitaikyti galima su dar įsčiose esančiu, su jau gimusiu ir su jau paaugusiu vaiku. Kuo vėliau, tuo sudėtingiau. Kūdikis dar neturi loginio mąstymo, jis reaguoja jausmais. Tu jį myli – ir jis tave myli, tu jį atstumi – ir jis reaguoja panašiai. Jūsų atsiprašymą kūdikis priims besąlygiškai ir tikrai nepriekaištaus (Kodėl tu taip padarei? Galėjai pasielgti kitaip.). Svarbiausia meilę išreikšti nuoširdžiai, nes neįmanoma apgauti vaiko jausmų – jis kaip ekstrasensas, jausmus mato kiaurai.
Jei dar nejaučiate tikros meilės, turite vaikui taip ir pasakyti: „Noriu tave mylėti, bet dar nepajėgiu to daryti. Labai stengsiuos tave pamilti ir tikrai mylėsiu”. Jei sakysite, kad mylite, bet dar nemylėsite, vaikas bus „pasidalinęs“: nori tikėti, kad mylite, bet ir jaučia, kad ne. Tai nors ir silpnas, bet šizofrenijos požymis.
Savo meilę vaikui siųskite ne tik atsiprašydami, bet kuo dažniau, nes kūdikiui ir mažam vaikui jos labai reikia. Taip sudarysite jame gerą saugos jausmą nuo kurio priklausys, kaip vaikas jausis gyvenime – saugus ar ne.
Mamas jaudina Jūsų mintys apie dvasinį nėštumą. Sakote, kad kelerius metus iki gimimo vaikelio siela jau būna pasirinkusi tėvus ir gyvena šalia. Jeigu taip, vadinasi, netyčiukų, kaip tokių, visai nėra. Tie vaikai šiaip ar taip jau gyvena su mumis, tik ateina kiek per anksti, netikėtai?
Įvairūs autoriai nurodo skirtingus terminus, kiek laiko iki gimimo vaiko siela būna šalia. Vieni sako – 3 metus, kiti – 5 metus, o indų vedose rašoma, kad vaiko sielos nusileidimas trunka net 7 metus. Šiais laikais šie terminai yra gerokai sutrumpėję, juk gyvename akceleracijos amžiuje, kai visi procesai labai pagreitėję.
Besileidžiančią vaiko sielą pirmiausia pagauna tėtis. Kūryboje dalyvauja du pradai – idėjinis ir formuojantysis arba įkūnijantysis. Vyras yra idėjinis kūrybos pradas, jis vaiko sielą pagauna kaip idėją, o paskui ta idėja pereina moteriai, kad ji sielą įkūnytų fiziniame kūne. Laiką, kol ateinanti gyvybė yra tik informacinė idėja, ir pavadinau dvasiniu nėštumu. Jį jaučia visi kūrėjai – dailininkai, kompozitoriai, rašytojai ar mokslininkai – jie irgi išgyvena dvasinio nėštumo laiką, kol idėja iš neapčiuopiamos ir tik juntamos ima ryškėti, aiškėti, kol įgauna žemišką pavidalą ir tampa kūriniu ar atradimu. Tačiau didžiausioji kūryba yra motinos kūryba. Be motinos kūrybos, nebūtų jokios kitos kūrybos, juk ji kuria patį kūrėją – žmogų.
Kaip tada nutinka netyčia pastojusioms šešiolikmetėms? Negi jos iki tol dar 7 metus buvo dvasiškai nėščios?
Na, nebūtinai 7 metus, juk dabar viskas vyksta kur kas greičiau. Jei šalia nebus vaikelio sielos, nebus ir jokio nėštumo. Vienos moterys tai jaučia silpniau, kitos – stipriau. Paskaitų metu esu gavęs ne vieną raštelį, kuriame paauglės klausia: „Gal aš nenormali, bet jaučiu šalia esant kūdikį, mintyse jį myluoju, glostau“. Tai ir yra dvasinis nėštumas. Dauguma to nėštumo nejaučia, bet yra ir tokių, kuriuos pradeda traukti maži vaikai, norisi kūdikius stebėti, liesti, šnekinti. Juk sakoma, jei eidamas pro svetimo vaiko vežimėlį nori žvilgterėti į vidų ir pažiūrėti, paimti kūdikį, vadinasi, yra siela, kuri nori per tave ateiti žemę. O ar turėsi vaikų, priklausys nuo tavo pasirinkimo – priimsi juos ar ne.
O jei vaiko siela jau leidžiasi pas tėvus, bet šie saugosi nėštumo, vartodami kontraceptines priemones? Negi tada ta siela taip ir gyvena šalia metų metus laukdama savo progos?
Sunku tiksliai pasakyti, kaip būna, tačiau yra nemažai duomenų leidžiančių teigti, jog neretai taip ir būna. Kai kas kalba apie karminius vaikus, t.y. apie nepriimtus vaikus, kuriuos tenka gimdyti tos pačios giminės moterims.
Atstumtosios sielos, kaip sako jaučiantys dvasinį pasaulį, paprastai grįžta į tą patį kraują, kitaip sakant, į tą pačią giminę, o kartais net į kitą kartą.
Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo planą, ir vaikų skaičius yra žinomas iš anksto.
Tačiau šiais laikais mes neurotiškai nenorime turėti vaikų. Baimę pradėti kūdikį ir kontracepcijos vartojimą lenkų psichiatrė Vanda Poltavska prilygino tam tikros rūšies neurozei. Žmogus nenori ir bijo vaikų, nes mano, kad vaiko gimimas sugriaus žemiškus planus. Priešingai. Man neteko girdėti nė vieno skundo, kad gimus vaikui sugriūtų gyvenimas. O kiek sugriuvo šeimų, kuriose vaikelio buvo atsisakyta! Viena mama prieš kurį laiką guodėsi: „Man 43 metai, jau turiu 4 vaikus, rašau disertaciją, esu mirtinai išvargusi, turiu širdies ydą, būstas ankštas, ir štai – laukiuosi. Visi, kuriems pasakau, griebiasi už galvos“. Tačiau ta šeima išsaugojo vaikelį ir įvyko tikri stebuklai – pagimdžiusi moteris apgynė disertaciją, jai buvo atlikta širdies operacija ir pagerėjo sveikata, o giminės nutarė plėsti namą, ir visiems atsirado vietos.
Nėštumas ir gimdymas yra didžiausia religinė patirtis, nes tuomet esi bejėgis ką nors keisti, gali tik pasitikėti ta gyvybine srove, kosminiu procesu. Gimstantis kūdikis atsineša savo gyvenimo sąlygas, vadinamąjį savo šaukštą. Gimė vaikas – gimė ir jo dalia, – sako sena patarlė. Gimstantys tikrai nieko neatima iš žemės gyventojų. Taip mums tik atrodo, nes mąstome siaurai ir vartotojiškai. Deja, mes nenorime įsileisti tų mums skirtų vaikelių, todėl mūsų gyvenime ir būna nemažai maišaties ir kančios.
Vadovaujantis teorija, kad vaikų skaičius mums numatytas, kyla klausimas, kodėl anksčiau jų būdavo numatoma daugiau (prieš 100 metų lietuvių šeimose gimdavo po 5-10 vaikų), o dabar tas numatytas skaičius sutrumpėjo iki 1-2?
Kuo gyvybė žemesnė, tuo jos vaisingumas didesnis. Augalai ir žemesnieji gyvūnai dauginasi milijonais ir tūkstančiais, aukštesnieji gyvūnai – žinduoliai – dešimtimis, o žmogus jau tik vienetais. Be to, kuo žmogus civilizuotesnis, kuo jo gyvenime daugiau dirbtinybių, tuo jis mažiau pasiryžęs priimti naują gyvybę, nes civilizacija – senstanti kultūra. Ir priešingai, jaunose kultūrose žmonės yra atviri gyvybei. Galima teigti, kad sielos pačios mažiau renkasi ar planuoja gimti senstančioje kultūroje, kur yra neurozinis požiūris į gyvybę, bet daugiau renkasi jaunesnes kultūras, kuriose gyvybė yra mieliau priimama. Todėl kuo aukštesnis pragyvenimo lygis, tuo mažiau priimama gyvybė ir atitinkamai mažesni „planai“ moterims. Tokios civilizacijos laukia dėsninga pabaiga – išnykimas. O jos vietą užims jaunos ir besiplečiančios kultūros.
Juk kultūros gimsta, bręsta ir miršta, panašiai kaip ir žmogus. Na, o civilizacija yra senstanti ir pamažu mirštanti kultūra.
Nors planas yra, tačiau žmogaus pasirinkimas sprendžiant šį klausimą yra lemiamas. Juk moteris nusprendžia, ar jai gerti kontraceptikus, ar ne. Ji sprendžia, ar daryti abortą, ar gimdyti. Dievas planuoja, o žmogus priima arba atmeta jo planus, bet su visomis pasekmėmis…
Ne tik tėvai, bet ir gydytojai imasi to „planuotojo“ vaidmens. Pavyzdžiui, nustato vaiko gimimo datą, skatina gimdymą ir pakeičia vaiko Zodiako ženklą, net atsinešamą vardą.
Vaiko teisę gimti taip, kaip jis nori, pasisavino medikai. Jie atėmė iš motinų natūralią gimdymo teisę suvarydami visas į ligonines, labai brangiai parduodami gimdymus. Viskas tampa preke ir kartu daiktu.
Anksčiau pribuvėjas tik apdovanodavo.
Ateidamas kūdikis atsineša ir savo gimimo laiką, todėl gydytojų suplanuotas gimdymas – tikras mažo žmogučio teisių pažeidimas. Kalbu apie planinius – programuotus – gimdymus, kai gydytojai pasižymi darbo kalendoriuje, kada moteris turi ateiti gimdyti, ir sukelia vaistais kontroliuojamą gimdymą.
Gimdymai ligoninėje atrodo daug saugesni. Tad kodėl senovėje kas trečia numirdavo gimdydama namuose?
Ne taip jau saugu ir ligoninėse. Statistika dažnai yra šališka. Tikriausiai nežinote, kiek gimdančių moterų nuo kraujo užkrėtimo mirdavo XIX amžiaus viduryje geriausiose Europos klinikose? Trečdalis, o kai kuriais metais net pusė. O mirdavo tose klinikose, kur gydytojai, dažniausiai praktikantai, po lavonų skrodimo ateidavo padėti gimdyvėms tik muilu nusiplovę rankas. Tuo metu dezinfekcijos, kaip mes ją suprantame dabar, dar nebuvo. Žinoma, ligoninės turi tam tikrų pranašumų, bet ir didelių minusų. Kad ligoninė taptų palanki kūdikiui, joje reikia daug ką pakeisti. Palankios kūdikiui ligoninės vardas Lietuvoje suteiktas tik 6 ligoninėms. Jau vien tai daug ką sako suprantantiems, kas kūdikiui iš tiesų yra palanku.
Pasakykite savo nuomonę, ar Jūs už racionalų vaikų planavimą, ar už tekėjimą pasroviui su mintimi „kas bus, tas bus“?
Mes išmokyti Aristotelio logikos „arba-arba“, tarytum galime elgtis tik racionaliai arba tik iracionaliai.
Žmonija šiuo metu pereina į Vandenio epochą, kurios pagrindinė idėja yra integracijos, apjungimo idėja – viskas yra ir vienaip, ir kitaip. Todėl reikėtų vadovautis ir racionaliu protu, ir pasitikėjimu. Taip, mes galime apgalvoti, paskaičiuoti, suplanuoti, tačiau jei jau taip atsitiko – vaikelis pasibeldė – turime jį priimti ir pasitikėti tuo, kas vyksta, nes tai yra aukščiau mūsų racionalaus mąstymo ir gebėjimo valdyti. Yra dalykų, kuriuos galime valdyti ir keisti, tai juos ir keiskime. Tik štai gyvenime yra ir dalykų, kurių negalime valdyti ir keisti. Juos reikia priimti.
Juk nėštumą atrodo taip lengva planuoti. Moteris gali galvoti: „Įsidėsiu hormoninę spiralę ir 5 metus nepastosiu, o paskui ją išsiimsiu ir pagimdysiu“?
Taip, mes planuojame ir valdome, bet kokios pasekmės? Taip „suplanavus“ laukia nemažai bėdų. Ne viena moteris man yra sakiusi, kad gyvenimas pasisuko į blogąją pusę įsidėjus spiralę ar pradėjus vartoti kontraceptikus. Štai viena moteris pasakojo: „Netikėtai sulaukiau įkvėpimo ir pradėjau rašyti eiles. Jos tiesiog liejosi ir staiga… nutrūko“.
Kas atsitiko? Pasirodo, tuo metu moteris įsidėjo spiralę, kuri uždarė vartus kosminiam srautui. Jei moteris nenori gyvybės, ji uždaro save ir nebeįsileidžia ne tik tos gyvybės, bet ir kūrybinių minčių, informacijos, planų, žinių, kurios ateina kartu su vaiku. O kur dar fizinės sveikatos sutrikimai, nevaisingumo rizika, psichologinės problemos dėl atstumtų vaikų? Jaunystėje gyventi trukdo vaikai, kurie galėjo ateiti, o vėliau gyventi trukdo vaikai, kurių nėra. Blogai ir tada, ir vėliau. Taigi neurozinė vaikų baimė, yra baimė gyventi pilnutinį gyvenimą.
Vadinasi, negalima nėštumų saugotis?
Svarbu, kaip saugotis. Šiuolaikinės kontraceptinės priemonės – savęs žalojimas. Jos gali paveikti taip, kad po kiek laiko jau užsinorėjus gyvybės galima jos ir nebesulaukti. Nėštumo saugojimasis kontraceptinėmis priemonėmis – tai gyvybės atstūmimas, kuris sukelia didelių bėdų. Pavyzdžiui, vis didėjantis nevaisingumas yra ne kas kita, o saugojimosi pasekmė.
Kodėl žmonės iš turtingų šalių važiuoja ieškoti įsivaikinti vaikų į Lietuvą? Nes patys negali turėti. Jie metų metais saugosi, o tos atstūmimo mintys niekur nedingsta. Kai jau užsimano vaiko, nebegali turėti. Mes žinome medžiagos tvarumo dėsnį, bet nekalbame apie informacijos tvarumo dėsnį. Kiekviena – tiek gera, tiek bloga – mamos mintis persiduoda naujai gyvybei.
O pastebėjote, kaip dažnai būna su nevaisingomis poromis? Iš pradžių saugosi, paskui nebegali pastoti, tada po ilgų bandymų nusiramina ir įsivaikina. Kartais pasitaiko, kad įsivaikinę, susilaukia ir savo. Kodėl? Todėl, kad atsiveria meilei. Kad gimtų vaikai, reikia meilės.
Lengva kalbėti apie geras mintis nėštumo metu. Tačiau juk plūsta ir blogos – baisu, ar neįvyks persileidimas, ar vaikelis įsčiose sveikas, ar gimdamas jis nepatirs traumos ir t.t. Vadinasi, visos šios nevalingos mintys, su kuriomis moteris kartais bejėgė kovoti, žudo vaiką?
Nuo įvairių išorinių įtakų ir pačios mamos blogų minčių vaikelį apsaugo meilės ir pasitikėjimo skydas.
Mama, besąlygiškai mylėdama kūdikį, norėdama jam tik geriausio, ta savo meile jį ir apsaugo. Meilės skydo stiprumas priklauso nuo to, kiek nuoširdžiai mama pasiaukojo ateinančiai gyvybei. Beje, meilės skydas apsaugo ne tik vaiką, bet ir pačią mamą. Jei būsimoji mama vis dar abejoja, vis dar nepamilusi vaikelio, ją lydės visokios bėdos. Manoma, kad 50 procentų nėštumo toksikozių yra psichologinės kilmės, dėl to nenoro, nepriėmimo. Juk dažniausiai pirmoji mintis sužinojus apie neplanuotą nėštumą būna: Nenoriu, ne laiku, kodėl man. Todėl svarbu žinoti apie pradėjimą nuo pirmos dienos. Pirmykštėse bendruomenėse, kur gyvybė būdavo besąlygiškai priimama, nėštumo toksikozių nebūdavo.
Vis dėlto pasakykite receptą, kaip elgtis, jei vaikus iš esmės myli, kada nors jų norėsi, bet dabar dar tikrai ne laikas?
Sakote: „Tikrai ne laikas“. Ne laikas tik mūsų akimis žiūrint. Kai kas naudoja natūralius šeimos planavimo metodus, kurie nežaloja moters sveikatos. Tie, kurie žino apie dvasinį nėštumą ir jo galimybes, sąveikauja su ateinančia siela, bando su ja susitarti. Kaip ir išeinančiųjų (mirusiųjų) vėlės suvokia mūsų mintis ir jausmus, taip ir ateinančiai sielai galima pasakyti savo norus bei pageidavimus. Tokių mamų, kurios sąveikauja su dar negimusiais savo vaikais, yra. Viena moteris man pasakojo, kad aiškiai pajuto šalia esančią vaiko sielą, bet tas kartas pastojimui buvo labai nepalankus, nes moteris buvo patyrusi stresą.
Ji paprašė vaikelio ateiti vėliau. Pasak jos, prašymas buvo išgirstas.
Ačiū už įdomias mintis.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
