Kai kvietėme jus papasakoti apie savo paslaptingus nėštumus, net neįsivaizdavome, kad jie bus tokie… įdomūs. Perskaičius atsiųstus laiškus, iš tikrųjų pradedi manyti, kad vaikai į šią žemę atkeliauja kažkokiais stebuklingais būdais. Na, gal ne gandrai juos numeta pro kaminą, gal angelai?
Nėščia buvau tik 2 mėnesius
Pasakoja Jurgita iš Marijampolės
Rekordiškai trumpai nėščia buvo 18-metė Jurgita. Ji sužinojo, kad laukiasi, tik… 22 nėštumo savaitę. O dar dukrytė Gabrielė gimė mėnesiu anksčiau. Tad nėštumo vargų Jurgita patyrė labai nedaug.
„Praėjo paskutinė rugsėjo pirmoji mokykloje, pradėjau lankyti 12 klasę, tik kažkodėl dingo mėnesinės. Vaikinas, su kuriuo draugavau 2 metus, primygtinai siūlė pasidaryti nėštumo testą. Tačiau aš vaistinėje parduodamais testais nepasitikėjau, nes tarp draugių ir giminių pasitaikė ne vienas atvejis, kai parodymai buvo netikslūs. Paprašiau mamos, kad palydėtų pas ginekologę. Belaukdama savo eilės meldžiau Dievo, kad tik nieko nebūtų. Gydytoja apžiūrėjo ir 100 procentų užtikrino, kad nesu nėščia, man tik užsilaikė mėnesinės. Skyrė ciklą reguliuojančių vaistų, kuriuos aš sąžiningai išgėriau.
Praėjo ruduo, artinosi Naujieji metai, juos sutikome linksmai, draugų būryje. Bet mano draugui buvo neramu, kodėl man neatsiranda mėnesinės.
Manęs nei pykino, nei svaigo galva. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė – tai begalinis noras valgyti. Mokyklos valgykloje niekada nepirkdavau bulvių plokštainio, o po Naujųjų pradėjau pirkti po dvi porcijas. Papilnėjau, sunkiai besusisegdavau drabužius, net klasės draugai pastebėjo, kad pasitaisiau.
Kad nuraminčiau savo vaikiną, po Naujų metų susiruošiau dar kartą pas ginekologę. Vos tik kabinete nusirengiau drabužius, gydytoja iš karto pasakė, kad turėsiu gimdyti. Aš taip ir likau be žado.
Ultragarso tyrimas parodė, kad aš nėščia 22 savaites. Gydytoja niekaip negalėjo patikėti, kad aš iki šiol nesupratau besilaukianti. Bet juk aš šventai tikėjau ankstesnės ginekologės žodžiais, kad nieko nėra. O vaikelio judesius laikiau tiesiog žarnyno sutrikimu, galvojau, kodėl tas oras po žarnas taip vaikšto?
Išėjusi iš poliklinikos nežinojau, kaip visiems pasakyti naujieną. Mano draugas Ramūnas, sužinojęs apie vaikelį, tą pačią dieną pasipiršo. O tėvams pasakyti kaupiausi savaitę. Jie suskubo organizuoti vestuves, kol dar nepagimdžiau.
Vestuvių dieną buvau su gana dideliu pilvuku, vis tik 7 mėnuo. Kai kurie giminaičiai tik atvykę į puotą sužinojo, kad laukiuosi. Jie stebėjosi: „Tai greitai turėsime mažą giminaitį“. Vestuvių puotoje labai linksmintis negalėjau. Gydytoja buvo liepusi visaip saugoti save, gerti vitaminų, geležies preparatų, ko nedariau nėštumo pradžioje.
Balandžio 10–ąją gimė mergytė. Per anksti gimusią, 36 savaičių Gabrielę gydytojai paguldė į inkubatorių, prijungė lašines, zondus. Pirmoji naktis jai buvo lemtinga. Bet širdyje jaučiau, kad mano dukrytė išsikapstys. Ji labai gyvybingas ir geras vaikas. Kol miegodavo, aš spėjau pasiruošti abitūros egzaminams ir gana gerai juos išlaikiau“.
Gydytojai tvirtino, kad niekada nebegalėsiu pastoti
Pasakoja Rasa iš Kauno
Tarp Rasos vaikų Mariaus ir Gabijos 10 metų skirtumas. Po labai komplikuoto pirmojo nėštumo ir gimdymo moteriai buvo smarkiai pažeisti organai. Autoritetinga gydytojų komisija pasakė: „Daugiau vaikų jūs negalėsite turėti“. Bet po 10 nesisaugojimo metų Rasa pasijuto vėl nėščia.
„Pirmasis nėštumas man buvo labai sunkus. Pusę metų pragulėjau ligoninėje.
Pagimdžius Mariuką, man buvo atlikta visiška narkozė, pašalinta priaugusi placenta. Išlydėdami gydytojai sakė: „Džiaukitės, kad turite nors vieną vaiką.
Daugiau pastoti jūs neturite jokių šansų“. Man tada buvo tik 21, nesupratau, kokia laimė auginti vaikus, tad labai ir nesikrimtau.
Išsiskyriau su pirmuoju vyru, ištekėjau dar kartą. Gyvenome visiškai nesisaugodami. Juk abu žinojome, kad stebuklų nebūna. Ir štai, praėjus 10 metų, nei iš šio, nei iš to staiga pradėjau norėti raugintų agurkų. Kai vieną dieną užkaičiau virti agurkų sriubą, pati apstulbau: juk niekada gyvenime jos nemėgau ir neviriau!
Iš pradžių nė negalvojau, kad galiu būti nėščia. Pakartotinas nėštumo testas rodė dvi juosteles. Mano vyras negalėjo patikėti. Dešimtmečiui sūnui kurį laiką nusprendėme nieko nesakyti. Jis užsimindavo, kad gal ir norėtų brolio, bet tik ne sesės. O man kaip tyčia ultragarso tyrimai rodė mergaitę. Gydytojų nuomone, būtent mergaitės lytis ir lėmė sėkmingą nėštumą, nes su berniuku greičiausiai būčiau persileidusi.
Laukiantis antrojo vaikelio, vėl labai pakilo kraujospūdis ir teko gultis į ligoninę. Grįžo Marius iš mokyklos, nėra mamos.
Atvažiavo į ligoninę lankyti ir nustebo: „Mama, tu ką, nėščia?!“ Tik ligoninėje jis pastebėjo suapvalėjusį mano pilvą.
Dabar Gabijai 1 metai. Brolis susitaikė su tuo, kad gimė mergaitė, nors ne visiškai. Kartais, paliktas su mažyle, jai įgnybia ar suduoda. Ir teisinasi: „Brolį mylėčiau kitaip“.
Padauža su pilvuku
Pasakoja Rūta iš Vilniaus
Didžiausia klasės padauža Rūta, kuriai vedybinis gyvenimas atrodė tolimas kaip Amerika, ištekėjo pirmoji, o iškart po vestuvių ėmė lauktis. Vidury nėštumo išaiškėjo paslaptis, kodėl tas pilvas taip greitai didėja. 6 mėnesį buvo išgirstos dvi plakančios širdelės – Lauryno ir Martyno.
„Pirmasis netikėtumas visiems mane pažinojusiems žmonėms buvo skubios vestuvės. Su Tadu padraugavome kelis mėnesius ir nusprendėme tuoktis. Vestuvių dieną (vasario mėnesį) labai snigo, todėl visi svečiai pranašavo turtingą mudviejų gyvenimą. Ir išpranašavo – praėjo trys mėnesiai, ir aš susirgau sunkia liga. Maudžia visus šonus, silpna, o nėštumo testas nieko tokio nerodo. Draugė ėmė gąsdinti, kad nueičiau pas gydytoją, nes liga gali būti sunki.
Gydytoja iškart pasakė, kokia čia „liga“. Tadas, sužinojęs naujieną, gatvėje ėmė šaukti: „Mano žmona laukiasi“. Buvo labai laimingas, nors tuokdamiesi vaikų turėti dar neplanavome. Man buvo tik 20 metų, ketinau baigti mokslus.
Pradėjau pilnėti. Kurso draugės mane vis penėjo pyragaičiais, todėl nieko keista, kad 4 mėnesį pilvas jau pūpsojo gerokai atsikišęs. Galvėje sutikta bičiulė nusistebėjo: „Ką, tu nėščia tik 4 mėnesius? Aš su tokiu pilvu važiavau gimdyti“.
Prisipažinsiu, atrodžiau gan keistai, labai vaikiško veido, mažytė ir su dideliu pilvu.
6 nėštumo mėnesį ultragarso kabinete mūsų laukė staigmena. Vietoj vienos širdelės staiga pasirodė…dvi. Tadas vos neišbučiavo ultragarso aparato ekrano.
36 savaičių nuvažiavau gimdyti. Akušerė manęs klausia: „Ar jaučiate sąrėmius, ar skauda?“ Aš nieko nesuvokdama klausiu: „O ką, turi skaudėti?“ Šitokioje sumaištyje tik pykšt kaip šampano kamštis ir iššoko pirmasis berniukas. Didelis, 2 500 g. O po 9 minučių gimė ir jo brolis, sveriantis 2 800 g. Jie gimė iš skirtingų placentų, bet nepaisant to, yra visiškai vienodi.
Gėda prisipažinti, bet iki šiol berniukų neskiriu nei aš, nei jų tėtis. Kuris Laurynas, o kuris Martynas pažįstame pagal drabužėlius. Tadas naudoja patikimą būdą. „Laurynai“, – pakviečia, ir tas ateina. Jie jau žino, kuris yra kuris“.
Mindaugas ir Mingaudas
Pasakoja Gražina iš Kėdainių
Prieš ketverius metus išgyvenusi siaubingiausią savo gyvenimo košmarą – vaiko mirtį, ponia Gražina palūžo ir fiziškai, ir dvasiškai. Ji smarkiai pasiligojo. Mylimo anūko Mindaugėlio mirties neatlaikė ir senelis, užgesęs praėjus mėnesiui po laidotuvių. Visa šeima jautė didelę tuštumą. Niekas neįsivaizdavo, kad kada nors namuose atsiras nauja gyvybė.
„Iki 4 metų Mindaugėlis augo kaip visi vaikai. Buvo sveikas, žaidė, labai mėgo piešti. Tačiau būdamas ketverių persirgo sąnarių reumatu, kuris komplikavosi į širdies ligą. Gydytojai sakė, kad reikia laukti donoro ir persodinti širdies vožtuvus. Klausiau, kiek vilties, kad operacija pasiseks. Mane tikino, kad 99 procentai, nes nuo tokių operacijų vaikai nemiršta.
Prieš operaciją Mindaugėlis neramiai miegodavo. Būdavo, pašoka iš miegų, rėkia. O paklaustas, ką sapnavo, aiškindavo matęs, kaip jis įkrenta į duobę, o žmonės užpila žemėmis. Aš ramindavau, sakydavau, kad išsigandęs šauktųsi manęs, aš visada ateisiu ir išgelbėsiu.
Vieną dieną sužinojome, kad žuvusio vaiko tėvai sutinka dovanoti mums taip reikalingą organą. Operacija Santariškėse truko 13 valandų. Atrodė, kad viskas pasisekė gerai. Tačiau antrą parą, uždarant krūtinės ląstą, vaikelį ištiko klinikinė mirtis. Tokioje būsenoje jis išbuvo 100 valandų ir… atsigavo. Pamačiau atbėgantį profesorių pasakyti geros žinios, kad atsitiko kažkoks stebuklas, jis gyvas.
Jis mirė ne dėl to, kad neprigijo vožtuvai. Operacija buvo pavykusi gerai, tik vėliau komplikavosi į plaučių uždegimą.
Mindaugėlis užgeso Visų šventųjų dieną – nebeatsigavo po antrąkart ištikusios klinikinės mirties. Kaip tyčia, namuose jis buvo užrašęs man atviruką – sveikinimą su Naujaisias metais, lyg žinodamas, kad vėliau to padaryti nebegalės.
Po laidotuvių sušlubavo mano sveikata. Atsiguliau į ligoninę operuotis atsiradusios cistos. Išgirdau, kad nebegalėsiu turėti daugiau vaikų.
Bet vieną naktį, praėjus keleriems metams, susapnavau savo Mindaugiuką. Jis atėjo pas mane, toks artimas, pasiilgtas, ir pasakė: „Mama, aš pas tave sugrįžtu“. Šokau iš lovos, o širdyje taip negera pasidarė, taip ilgu… Gydytojai po kurio laiko liepė vėl operuotis. Bet man tas sapnas nedavė ramybės. Dėl visa ko paprašiau padaryti tyrimus, ar nesilaukiu. Atsakymas pribloškė ir mane, ir gydytoją – trijų savaičių nėštumas.
Galvojau, kaip pasakysiu vyriausiajam Mantui, kuriam tuo metu buvo jau 17. Bet pokalbį pradėjo jis pirmas. Pasakė: „Mama, labai gerai. Juk po poros metų aš paliksiu namus, o mažiukas bus jums vietoj manęs ir Mindaugiuko“.
Nėštumas buvo labai sunkus. Sveikata mano prasta, o ir amžius jau ne tas. Beveik visus mėnesius praleidau ligoninėje prijungta prie lašinių. Bet viduje tikėjau, kad išnešiosiu. Ėjo aštuntas nėštumo mėnuo, kai vėl susapnavau savo mirusį sūnelį Mindaugėlį. Jis atsistojo man prie lovos ir ištarė: „Jau, mama, ateinu“. Vėl šokau iš lovos ir pajutau tekant vaisiaus vandenis.
Vyras nuvežė į gimdymo namus, o gydytojų konsiliumas skubiai išvežė iš Kėdainių į Kauną. Sakė, kad mano gyvybė pavojuje, o apie kūdikį neverta ir kalbėti, beveik neįtikėtina, kad pavyks išsaugoti. Mat 60 valandų vaikas buvo be vandenų, be to, jam, kaip ir man, didelė mažakraujystė, rezus neigiama kraujo grupė.
Po gimdymo pamačiau savo sūnelį tik trečią parą. Į mano palatą ėjo daug lankytojų, visi nėštumo metu gydę gydytojai. Jie sakė tik dabar galį prisipažinti, kad netikėjo laiminga baigtim, kad sveikas 3 kilogramų svorio sūnus – tikras stebuklas.
O Mantas, pamatęs mažylį, pabučiavo ir pasakė: „Koks jis panašus į Mindaugiuką“. Sūnelį pavadinome Mingaudėliu.
Mūsų mažyliui dabar keturi mėnesiai. Iš tikrųjų jis nepaprastai panašus į mirusį broliuką, net žaislai, barškučiai labiausiai patinka tie, kuriuos mėgo Mindaugėlis. Prarastojo vaiko ilgesys nepraėjo, aš vis dar su skausmu apie jį galvoju, prisimenu, ilgiuosi. Dažnai rašau savo mirusiam sūneliui laiškus, kuriu eilėraščius. Bet mažylio gimimas suteikė man jėgų toliau tęsti gyvenimą ir būti stipria“.
„Mamos žurnalas“