Tokių vaikų daug – juose kunkuliuoja energija, jie nenusėdi ramiai vietoje, atsakinėja, nesulaukę klausimo pabaigos, pertraukinėja pokalbį… Nei darželyje, nei mokykloje tokie vaikai mokytojams nėra „patogūs“. Hiperaktyvūs ir negalintys išlaikyti dėmesio vaikai laikomi turinčiais ADHD sutrikimą. Tiesa, daugelyje užsienio šalių tai net nelaikoma sutrikimu, tik ypatinga smegenų būsena.
Konsultuoja Ugdymo ir laisvalaikio centro „Aviliukas“ direktorė Inga Cibulskaitė
Kodėl turintys ADHD vaikai nėra vienodi?
Padidėjusio aktyvumo ir dėmesio sutrikimo spektras gali būti itin platus – vieni žmonės turi tik šių savybių, nestiprių požymių, o kitiems tai išryškėja jau nuo pat mažų dienų. Tiesa, oficialiai ADHD diagnozuojamas tik nuo 4 metų amžiaus, kai jau galima testuoti pagal įvairius kriterijus. Tokie vaikai labai judrūs, impulsyvūs, juos gali varginti miego sutrikimai, emocijų svyravimai. Kartais jiems būdinga „hiperfiksacija“. Pavyzdžiui: negalėjimas ramiai nusėdėti pamokoje, bet gebėjimas asmeniniu laiku kelias valandas be atsitraukimo konstruoti lego. Kartais tai pasireiškia ir mitybos įpročiuose – visą mėnesį vaikas nori valgyti, tarkime, tik grikius. Jei ADHD diagnozuotas kartu su autizmu, Au ADHD variantas dar sudėtingesnis. Taip yra todėl, kad vaikas gali patirti vidinius konfliktus tarp ADHD impulsyvumo ir poreikio turėti rutiną ir kt.
Moksliškai įrodyta, kad hiperaktyvumas ir dėmesio sutrikimas dažnai būna paveldimas; jei ne iš tėvų, tai tolimesnių giminaičių – dėdžių, tetų, senelių ir t.t.
Ar užtenka sudrausminti?
Kartais tėvai klausia, ar galima tokį vaiką „išauklėti“, dažniau drausminti, barti? Tai pati didžiausia klaida – vaiką paversti tokiu, kaip visi. O jis juk kitoks! Šį sutrikimą turintys vaikai yra gabūs, jų smegenys dirba greičiau nei kitų. Kol mokytoja dar nebaigusi užduoti klausimo, jie jau beria atsakymus; mokytojui neišdėsčius visos temos, – apipila klausimų lavina: kas jiems neaišku, ko nesupranta, kas smalsu…
Tokiems vaikams augant tenka nemenkas iššūkis susidoroti su milžinišku minčių srautu ir chaosu galvoje. Nors vaikai gana greitai įsisavina informaciją ir gali išmokti skaityti nuo trejų/ketverių metukų, jų susidomėjimas dažniausiai būna greitas ir trumpas. Dažnai jis žinos 70 procentų informacijos apie tam tikrą dalyką, bet neįsigilins visu 100 procentų, – tiesiog neužteks kantrybės, todėl nuo pat lopšelio ir darželio ADHD ar Au ADHD turinčiam vaikui reikalinga labai aiški dienotvarkė, kuri yra ramybės, pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindas.
Jei vaikas nelanko darželio, labai tikslus dienos ritmas turėtų būti ir namuose. Mokytojai turėtų nuo mažens padėti suvaldyti minčių srautą, kad vaikas jas susidėliotų į tam tikrus stalčiukus ir treniruotųsi išlaikyti dėmesį. Tai bus labai svarbu sėkmingam tolesniam mokymuisi. Stebėdami vaiką, atkreipiame dėmesį į tam tikrus dalykus. Sunku patikėti, bet patyčios gali prasidėti net lopšelyje! Dar kalbėti nemokantys mažyliai kitą gali atstumti, nepriimti, pavyzdžiui: atsisako duoti rankutę, stumia iš žaidimo rato; tai – pirmieji ženklai, kad kažkas ne taip. Jei mums kelia nerimą sunki vaiko adaptacija, patariame tėveliams stebėti vaiką, kaip jam sekasi namie susidoroti su tam tikrais išbandymais, kartais pasikviečiame stebėjimui psichologus ar kitus raidos specialistus. Jeigu matome, kad darželyje siūlomos priemonės nepadeda, patariame kreiptis į pedagoginę psichologinę tarnybą, kad gautų įvertinimą ir rekomendacijų, kaip jam padėti.
Liūdna stebėti, kaip nuolat baramas ir kritikuojamas vaikas paauglystėje pats atsiriboja nuo kitų, jaučiasi niekam tikęs, nieko nesugebantis, turintis žemą savivertę. Yra kelios klaidos, kurias daro tiek tėvai, tiek pedagogai. Viena iš jų – tokio vaiko nepalaikymas, neskatinimas.
Kodėl svarbūs patyrę mokytojai?
Patyrę mokytojai turi kantrybės ir išminties, kaip rasti raktą į tokio vaiko vidų. Pavyzdžiui, mokytojas užsiėmęs kažkuo kitu, o hiperaktyvuolis nori pasakyti kažką čia ir dabar. „Aš matau, kad tu nori su manimi pakalbėti, bet palauk, kol baigsiu šį reikalą ir tada tavęs išklausysiu. Mes pasikalbėsime po 5 minučiųׅ“. Jei vaikas dar nežino, ką reiškia 5 minutės, galima nustatyti laikmatį. O kad nepamirštų, ką norėjo pasakyti (hiperaktyviems vaikams tai būdinga), galima pasiūlyti nupiešti, jei jau moka rašyti, – užsirašyti mintį. Reikia vaikui parodyti, kad tai, ką jis nori pasakyti, yra svarbu. Vaikas turi ugdyti savyje kantrybę ir pagarbą: „Mane išgirdo, aš palauksiu.“
Yra būdų išspręsti ir judrumo pertekliaus problemą – užuot sėdėjęs ant įprastos mokyklinės kėdės, jis gali sėdėti ant didelio kamuolio. Darželyje mokytojas gali pasiūlyti pamoką vesti ne sėdint, o išėjus pasivaikščioti į lauką. Yra tekę girdėti kitų ugdymo įstaigų nuomonių, kad mūsų „Aviliukas“ specializuojasi dirbdamas su būtent tokiais – „sunkiais“ – vaikais. Mes priimame visus vaikus! Žinoma, tikrai turime patirties, kaip dirbti ir su ADHD ar Au ADHD vaikais, tik būtina atsižvelgti į atvejo sudėtingumą, nes kartais gali būti reikalinga kita ugdymo įstaiga.
Į „Aviliuką“ ateina ir tie, kurių nenori ar nepriima kiti darželiai. Esame turėję traumų patyrusių vaikų, kurie ateina su kritikos „bagažu“. Sakoma, vaikas kaip ežys! Kai gauname tokį „piktą ežį“, natūralu, kad vaikas nežino, kur pakliuvo, yra sutrikęs, išsigandęs, nusiteikęs priešiškai. Pati darželyje buvau ir apdaužyta, ir apkandžiota… Taip „atstatęs spygliukus“ vaikas vaikšto apie du mėnesius (kiekvienas atvejis individualus) ir stebi, kas vyksta, o paskui po truputį „spygliukai sulenda“. Efektyviausia, kai mokytojai dirba savo pavyzdžio metodu: ramiu balsu paaiškina užduotį, bet nuolaidų nedaro: „Palauksiu, kol nusiraminsi, ir tada pabandysime iš naujo.“
Antra klaida – pateisinti jau žinančių, kad turi ADHD ar Au ADHD, tėvų ir paaugusių vaikų nuolatinį netinkamą elgesį – kad vaikas nėra atsakingas už savo netinkamą elgesį kitų atžvilgiu. Viskas teisinama sensorinių pojūčių perkrova, neurotipiškumu ir pan. Jie nemokomi nei šeimoje, nei darželyje ar mokykloje prisiimti atsakomybės, kad panaudojo smurtą prieš kitą, sukandžiojo, laužė daiktus ir pan. Visada drąsinu tėvelius, jog jie gali ir turi padėti vaikui suprasti, kad netinkamas elgesys negali būti teisinamas, tuo kad turi sutrikimą. Jeigu vaikas nuolat girdi, jog tai ne jo kaltė, jis niekada neprisiims atsakomybės už netinkamą elgesį, ir tai palaipsniui taps pavojinga ne tik pačiam vaikui, bet ir aplinkiniams.
Žmonės, kurie dirba su tokiais vaikais ir pažįsta kaip veikia jų pasaulis, supranta, kad toks požiūris ir elgesys su jais yra žeminantis ir juos žeidžiantis. Taip yra parodoma, kad jie yra nekompetentingi būti mąstančiais žmonėmis, juos paverčia neįgaliais būti atsakingais už jų pačių veiksmus, elgesio kontrolę. Jiems tai trukdo užmegzti tvirtą, atvirą ir pasitikėjimo pilną socialinį ryšį su aplinka.
Kokie metodai gali padėti
Mūsų daželyje yra daug veiklų, orientuotų į tokius vaikus. Teatro užsiėmimai labai svarbūs emocijoms suvaldyti, muzika, šokis ar smėlio terapija nuramina, medijų metodas padeda geriau suvokti savo jausmus. „Senoviniais“ metodais dirbančiam mokytojui, kuris nelanko kompetencijas praturtinančių kursų ir neatsinaujina žinių, sunku suprasti, kaip susikalbėti su tokiais vaikais, dažnai juos vertina kaip ligonius. Jiems paprasčiau pasakyti, kad tėvai gautų receptą raminamiesiems vaistams, nes vaikas nevaldomas. Bet juk vaistai – kraštutinė priemonė. Dažniausiai judriam vaikui pakanka adaptuoti veiklas ir pakoreguoti dienotvarkę, kad jis pozityviai išnaudotų savo energijos perteklių.
Kaip gali padėti tėvai?
Koreguoti vaiko elgesį galima tik tada, kai ugdymo įstaiga ir šeima veikia kaip komanda. Norint suvaldyti vaiko vidinį chaosą, reikia nuoseklumo. Tėvai sprendžia, kiek ir kokių būrelių vaikas lankys po pamokų. Kadangi tokie vaikai greitai viskuo užsidega, bet jiems greitai viskas ir nusibosta, reikėtų laikytis susitarimo, kad pasirinktą būrelį vaikas lankys numatytą laiko tarpą. Namuose vertėtų matomoje vietoje pakabinti dienotvarkę, kurioje surašytos visos vaiko veiklos. Kai aiški dienos struktūra, vaiko vidinis chaosas nurimsta, jam lengviau orientuotis.
Ir dar vienas patarimas – nors dabar gyvenimas labai greitas, tėvai turi daug darbų, o laisvalaikiu – kelionių, svečiavimųsi, renginių, visada reikėtų rasti laiko kokybiškam laikui su vaiku be telefono. Kartą dariau socialinį eksperimentą ir stebėjau tėvus su vaikais parke. Iš 10 praėjusių šeimų 8 tėveliai ėjo kalbėdami telefonu, o vaikas tiesiog ėjo šalia. Kad ir kokie „devyndarbiai“ būtume, reikia rasti laiko pokalbiui, kai žiūrėtume vaikui į akis ir iš tiesų išklausytume, ką jis nori pasakyti. Buvimas tėčiu ir mama nėra vien smagus laikas. Tai – darbas, reikalaujantis kantrybės, palaikymo, teisingumo. Labai svarbu skatinti vaiką, padariusį pažangą, bet ir negirti už bet kokią nupieštą makaliūzę.
Reikia paskatinti vaiką, išlaukti gražaus piešinio ir tada pasakyti: „Šaunuolis, labai pasistengei.“ Su visais vaikais reikia būti sąžiningiems, bet su ADHD ar Au ADHD vaikais – ypač. Pokalbiai, pozityvus skatinimas, pritaikyta aplinka leidžia hiperaktyviam vaikui augti pasitikinčiam savimi. Tie laikai, kai ,,nepatogūs“ vaikai būdavo nurašomi, turėtų likti praeityje.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Mikos Savičiūtės
Susiję straipsniai
