Apie ištvermės jojimą ir trylikametį amerikiečių ristūną Pilotą Ollo Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus teisininkė Laura Šarkė kalba nesustodama, veide nedingsta šypsena ir tuo nuoširdžiu užsidegimu negali nesižavėti. Varžybos, pasirengimas joms ir rūpestis sportiniu žirgu užima didžiąją dalį vaiko teisių specialistės laisvalaikio. Pirmą kartą balne ji sėdėjo vos šešių mėnesių, paauglė pasikinkiusi arklį apardavo kaimynių sklypus, o be žirgo šalia šiandien savęs jau net neįsivaizduoja.
Teisininkės darbas – kita ypatingai svarbi Lauros gyvenimo dalis. „Ši profesija įdomi tuo, kad turi daugybę pasirinkimo galimybių. Beveik penkerius metus dirbau Aplinkos ministerijos padalinyje ir saugojau mus supančią gamtą, tačiau norėjau pokyčių ir tobulėti, tad itin jautri sritis – mažiausiųjų mūsų visuomenės narių teisių gynimas pasirodė neįkainojama galimybė išbandyti save ir dirbti prasmingą darbą. Todėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą pasirinkau tikslingai“, – pabrėžia Laura.
Be ilgo pasirengimo nelaimėsi, atkaklumas praverčia ir darbe
„Mano kasdienis darbas yra padėti sunkumus išgyvenančioms šeimoms ir vaikams. Situacijos sudėtingos, o pokyčiai čia ir dabar neįvyksta: link jų einama kryptingai, mažais žingsneliais, iš kurių kiekvienas yra begalinės reikšmės. Todėl dirbti šioje srityje gali tik abejonėms nepasiduodantis, savo darbo prasme tikinti žmogus“, – kalba specialistė.
Šiandien, praėjus metams naujose pareigose, teisininkė tikra, kad darbas pateisino visus jos lūkesčius, o įdomiausia jai tai, kad dirbant Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje nėra standartinių situacijų, kiekvienas sprendimas, tarsi naujas iššūkis, kurį reikia priimti atsakingai, nes jis paliečia ne vieno žmogaus gyvenimą.
Natūralios žirgininkystės propaguotoja atvira: darbe jai labai padeda ir sportuojant išugdyta valia bei atkaklumas. Ištvermės varžybose, kuriose dalyvauja Laura, draudžiamos bet kokios žirgo raginimo priemonės: lazdelės, batų pentinai ir kt. Žirgas turi bėgti savo noru ir laisva valia. Ar žirgas neraginamas, stebima visą varžybų laiką.
„Savo žirgą gali paraginti balsu ar švelniais judesiais. Kad į šeimininko balsą žirgas reaguotų, turi būti labai gerai treniruotas. Išmokti tokiu būdu valdyti žirgą, reikia begalinės kantrybės, – kalba sportininkė. – Nors varžybos per metus Lietuvoje vyksta tik 6-8 kartus, joms rengiuosi visus metus, joju žiemą, intensyviai ruošiuosi pavasarį – pirmos varžybos balandžio mėnesį.“
Sporto šakos pasirinkimą lėmė charakteris
Laura nedvejodama argumentuoja, kodėl pasirinko būtent ištvermės jojimą: „Šioje disciplinoje skatinamas itin atsakingas elgesys su žirgu. Apie tai, kad žirgynuose neretai prioritetas teikiamas kliento norams, o ne žirgo poreikiams, susimąsčiau dirbdama Norvegijoje. Mačiau, kad neatsakingai rūpinamasi žirgų sveikata, jiems nepritaikomas inventorius, pataikaujama tik klientui. Man toks požiūris nepriimtinas, jis neteisingas žirgo atžvilgiu“.
Ištvermės jojimas yra pati jauniausia jojimo sporto šaka. Ji iš kitų išsiskiria tuo, kad joje itin atsakingai vertinama žirgo savijauta ir esant net menkiausiam įtarimui, kad gyvūnas patiria diskomfortą arba skausmą, startuoti varžybose neleidžiama.
„Laimi ne greičiausiai nustatytą distanciją įveikęs žirgas, bet tas, kurio pulsas greičiausiai atsistato į įprastą. Tai rodo, kiek gyvūnas sveikas ir prižiūrėtas. Atvykus į ištvermės varžybas, atliekama veterinarinė patikra: pagal 36 parametrus įvertinami atsivežti kraujo tyrimai, skiepų dokumentai, veterinarai apžiūri žirgą čiuopimo būdu, matuoja spaudimą.
Jeigu žirgo nugara apžiūros metu sutrūkčioja, tai rodo jo patiriamą skausmą, gali būti nepatogus balnas. Tokiu atveju startuoti nebus leista“, – pasakoja jojikė.
Ūkio darbai merginai buvo galimybė valdyti arklį
Nuo vaikystės Lauros gyvenime vien dėsningi, savaime aiškūs pasirinkimai – tiek teisininkės karjeroje, tiek sporte ar bet kur kitur.
„Su šeima gyvenome dideliame ūkyje, tad gyvūnų kvapas, jų artumas man buvo pažįstamas ir niekada nekėlė streso. Arkliai, karviukai, avytės, visokie paukščiai – visi jie mano vaikystėje buvo šalia“, – prisiminimais dalijasi Laura.
Mergina atsimena ir giminaičių kalbas, kad visiems susirinkus, jos senelis Kazimieras didžiuodamasis pasakodavo, kaip atvažiavęs paviešėti pas dukrą į kaimą, pamatė vos savarankiškai sėdėti pradėjusią anūkę žirgo balne. Arklių mylėtoja teta Rima savo krikšto dukrą tuokart tik prilaikė. Teta ir buvo tas žmogus, kuris perdavė Laurai meilę žirgams. Jojimas – tetos viso gyvenimo aistra. Ji nusivedė krikšto dukrą į žirgyną, veikusį netoli namų, Garliavos apylinkėse. Pirmasis Lauros treneris ir mokytojas buvo Rimas Karmazinas, tebesidarbuojantis ir šiandien.
Paauglei nepakako treniruočių, ji ieškojo progų, kad galėtų ilgiau pabūti su ją dominusiais galingais ir protingais gyvūnais. Todėl ji ėmėsi visų ūkio darbų, kuriems reikalingas arklys: „Nuo keturiolikos metų dirvą akėjau, ankstyvoms bulvėms vagas dariau, net padėdavau kaimynėms pavasariui pasiruošti kolektyvinių sodų sklypelius“.
Būdama moksleivė, Laura apvažiavo daugumą Lietuvos žirgynų. Studijų metais jai pavyko padirbėti keliuose jojimo mokyklose Norvegijoje. O baigusi studijas, įsigijo du pirmuosius savo žirgus ir ištvermės jojime startavo profesionaliai.
Neabejodama pasitiki Pilotu
Lauros žirgui Pilotui Ollo dabar trylika metų. Labiausiai ji džiaugiasi nuostabiu jųdviejų ryšiu ir žirgo gebėjimais.
„Per varžybas žirgas bėga nuo 20 iki 80 kilometrų. O aš visiškai neturiu navigacinių gebėjimų. Kai mama sužinojo, kad dalyvausiu varžybose, juokėsi, kad išvažiavusi grybauti pasiklystu vos per žingsnį nuo automobilio. Tačiau man ramu, mano Pilotas, nesvarbu kur bejotų, jei tik pasiklysiu, visada mane parneš atgal“, – sako jojikė.
Laura pasakoja, kad draugystė su žirgu jai teikia ne tik džiaugsmą, bet ir grąžina ramybę.
Dirbant vaiko teisių gynėja, dažnai pasitaiko įtampos kupinos situacijos, kuomet reikia ne tik teisiškai įvertinti esamas situacijų šeimose aplinkybes, bet ir stengtis atliepti kiekvieno vaiko geriausius interesus. Tai – daug atsakomybės reikalaujantis darbas, todėl prasiblaškyti arba kaip tik sukoncentruoti mintis jai geriausiai pavyksta išjojus su Pilotu.
„Penkta ryto, miškas, dar tik brėkšta. Išjoju į tą mišką ir užtenka tik pasvirti, vos tik priglausti koją ir mano žirgas jau žino, į kairę ar dešinę jam bėgti. Kaip niekas kitas, žirgas pažįsta žmogų iš kvapo ir balso, reaguoja į balso toną. Nors Pilotas charakteringas, gal kiek įnoringas, bet šeimininkei atsidavęs be galo“, – pagyrų savo žirgui negaili Laura.
Praėjusiais metais ištvermės varžybose jojikė startuoti negalėjo. Tačiau prieš dvejus ir trejus metus Lietuvos žirginio sporto federacijos ištvermės raitelių reitinguose Lauros Šarkės pavardė puikavosi pirmajame dešimtuke. Visgi, pašnekovė pabrėžia, kad nors startuoja su profesionaliais raiteliais, jojimas tėra jos hobis: prioritetas yra vaiko teisių gynėjos darbas ir pasiekimai šioje srityje.
Susiję straipsniai
