„Darbas Tarnyboje nėra lengvas: ir kirviais apmėtyti buvome, ir vaikus kartu su gyvuliais gyvenančius matėme. Kasdien daug sudėtingų situacijų, nelaimingų vaikų ir įvairiausių emocijų, tačiau kai išgirsti nuoširdų vaiko „ačiū“, pamatai žibančias akis, kai pajunti, kaip prigludęs prie tavęs jis nurimsta, supranti – šis darbas ypatingai prasmingas“, – pasirinktu profesiniu keliu didžiuojasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos gynėja dirbanti uteniškė Irena Atkočienė.
Irena vaiko teisių apsaugos srityje darbuojasi jau 15 metų. Lietuvių kalbos mokytojos išsilavinimą turinti moteris sako, kad jos akyse užaugo ne viena Utenos miesto ir rajono karta, o savo profesiją ir gyvenimo kelią pasirinkusi iš meilės vaikams.
Iš lituanistės – į vaiko teisių gynėjas
„Baigusi studijas gavau paskyrimą dirbti Utenos rajone, Kuktiškių aštuonmetėje mokykloje. Buvau vaikų mylima mokytoja ir juos labai mylėjau. Tačiau gimus sūnui, kaimo mokyklą teko palikti ir atėjau dirbti į vieną Utenos gimnaziją. Po jos dirbau dar vienoje mokykloje, o tada pasukau į vaiko teisių apsaugos sritį“, –prisiminimais apie savo profesinį kelią dalinasi I. Atkočienė. Moteris pasakoja, mokyklas palikusi ne savo noru – mažėjantis vaikų skaičius ugdymo įstaigose lėmė pedagogų etatų mažinimą, o vėliausiai atėjusi dirbti Irena nenorėjo būti kliūtimi ilgiau dirbantiems kolegoms, todėl iš mokyklų išėjo savo noru.
Kaip tik tuo metu, kai Irena pasitraukė iš mokyklos, buvo paskelbtas konkursas ir darbuotojo ieškojo Utenos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius.
„Man svarbiausia buvo dirbti su vaikais ir labai norėjau pastovumo, todėl pasukau į vaiko teisių apsaugą. Tuo metu viskas buvo kitaip: daug vaikų augo vaikų namuose, buvo rizikos šeimos ir jų sąrašai, o paslaugų, krizę išgyvenančios šeimos, sulaukdavo labai mažai“, – prisimena I. Atkočienė.
Prisiminus vaikų istorijas, kaupiasi ašaros
Patirtį sukaupusi vaiko teisių gynėja žino, kaip su vaikais rasti bendrą kalbą, supranta, koks svarbus jiems ramus, paguodžiantis žodis, gebėjimas išgirsti, išklausyti ir įsiklausyti.
„Dabar žinau ir suprantu, kaip elgtis, valdyti emocijas, o darbo pradžia buvo labai sunki“, – pasakoja moteris. Grįžusi kone iš kiekvienos šeimos, ji sako, verkdavusi, gėdydavosi kolegų, bet su savimi nieko negalėjo padaryti. Ji gerai žinojo, kad negali vadovautis tik jausmais, turi gerai ir teisingai atlikti savo darbą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė sako, kad yra istorijų, kurias prisiminus ir šiandien akyse kaupiasi ašaros.
„Buvo Kučių pavakarys, visi eglutes puošė ir gyveno prieššventine nuotaika. Mes su kolega turėjome pervežti vaiką iš laikinų namelių (Laikinųjų vaikų globos namų – aut. past.) į nuolatinius. Visų mūsų nuostabai, vaiko išlydėti atėjo ir biologinė jo motina. Vaikas pasimetęs, neturi kur dėtis ir su viltimi žiūri – gal mama persigalvos. O ji – atsinešė gitarą ir nusprendė išleistuves padaryti. To virpančio, prie manęs prigludusio vaiko negaliu pamiršti dar ir šiandien. Jam tuomet buvo 12 metų, jis puikiai suprato, kas vyksta“, – jautriai rinkdama žodžius, pasakoja Irena Atkočienė. Moteris sako, tada supratusi, kiek nedaug reikia vaikui – apkabinimo ir šilumos. Dėkingas berniukas vaiko teisių gynėjos nenorėjo paleisti iš glėbio.
„Kai grįžusi į namus pamačiau savo sūnų prie eglutės su dovanomis, apsuptą dėmesio – išbėgau iš kambario ir verkiau balsu – džiaugiausi už savo ir gailėjau ano vaiko. Jautrių istorijų šiame darbe labai daug“, – sako vaiko teisių gynėja.
Dirbama su visa šeima
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja įsitikinusi, kad nesvarbu, kokioje šeimoje vaikas auga – kiekvienas vaikas yra su savo jausmais, išgyvenimais, norais, todėl kiekvienas turi būti išklausytas ir išgirstas.
„Kiek dirbu, neteko nė vieno karto priimti lengvų sprendimų. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų Tarnyboje dirbantiems žmonėms svarbiausia – vaikas. Net ir sunkiausiose situacijose viskas daroma dėl vaiko: kad jis būtų kuo arčiau šeimos, artimųjų, kad patirtų kuo mažiau išgyvenimų ir streso,“ – sako vaiko teisių gynėja.
Moteris atsimena ir tuos laikus, kai vaikai iš į krizę patekusių šeimų būdavo paimami gerokai dažniau. „Būdavo, atskiri vaiką nuo šeimos, kai kurios mamos paverkia iš pradžių, o paskui jų žaizdos labai greitai užgyja ir vaikai nebebūna svarbiausi. O dabar dirbame su mamomis, tėvais – visa šeima. Ir vaikui lengviau, ir tėvai sulaukia pagalbos, turi dėti pastangas ir keistis. Dabar visai kita situacija ir su laiku ji bus tik geresnė, tikiu“, – neabejoja I. Atkočienė.
Gynėja pasakoja, savo darbą kartais prilyginanti medikų darbui. „Jie kovoja už gyvybes, bet ir mes giname vaikus, o kartais tenka kovoti ir už jų gyvybes. Buvo toks atvejis – nuvažiuojame į šeimą, kur vežime guli naujagimis. Vežimas raudonas ir to vaikučio veidelis lygiai tokios pat spalvos. Kviečiame medikus, prašome, kad vežtų į ligoninę. Vėliau paaiškėjo, kad vaikutis buvo išsekęs ir netekęs skysčių. O kaip būtų buvę, jei nebūtumėme atvykę? – retoriškai klausia moteris, – Grįžti namo ir galvoji: gerai ar negerai padariau, reikėjo ar nereikėjo vaiką apgyvendinti pas artimuosius, gal tėvai išsiblaivys ir vaikui viskas bus gerai, gal trauma – kad atskyrėme – didesnė. Bet visada pirmiausia galvoji, kaip ir kur saugiau vaikui – su tokiomis mintimis gyveni“.
Dirbti įkvepia vaikų padėka
I.Atkočienė išbandė įvairiausias veiklas – dirbo specialiste dar tuomet, kai naktimis visiems specialistams tekdavo budėti ir vykti į šeimas, dirbo gynėja. Per tiek metų pašnekovė sako, išmokusi atrasti teigiamų dalykų net ir liūdnose istorijose.
„Atrodo, taip liūdna, vaikai liko be tėvų, bet matai, kad jie saugūs ir laimingi. Sunku, kai nuvažiuoji aplankyti vaikų, o jie sako, kad pas globėjus labai gera – yra televizorius, visada yra ką valgyti, jie nesimuša ir negeria, niekada nerėkauja. Tokie atvejai motyvuoja dirbti mus ir tampa pačiu rimčiausiu spyriu tėvams susiimti“, – sako vaikų gynėja ir dalinasi dar viena istorija.
„Dvi mažos mergytės, o mama neblaivi – atsikelia ir griūna – visai ant kojų nepastovi. Tas margytes radau tvartelyje, girdančias arklį. Joms buvo kokie 4-5 metukai. Įsivaizduokite, tie vaikai vaikšto po arkliu, kibirą tampo. Sunku mums prie gyvulio prieiti, kad neišsigąstų, nei kaip vaikus iš ten išvesti. Tas arklys, matyt, protingesnis už kai kuriuos žmones, gal saugojo tuos vaikelius, kad taip atsargiai judėjo, – pasakoja vaiko teisių gynėja, – O kai nuėjome į namus paimti vaikų daiktų, prisiminiau, kad mašinoje likę bandelės, kurias turėjau nupirkusi sūnui. Atsinešiau tas bandeles, padėjau ant stalo, kad mergaitės bent kažką suvalgytų, nes sakė, kad nieko nevalgiusios. Prie bandelių ne tik mergaitės puolė, bet ir kačiukų pulkas, iš tų bandelių net trupinių neliko“, – liūdną istoriją pasakodama I. Atkočienė prisimena, kad sesutės sugrįžti į tėvų namus daugiau nebenorėjo.
Visgi, per savo darbo metus I. Atkočienė sako pastebėjusi, kaip keičiasi vaikai: „Dabar mažieji žino savo teises ir kur kreiptis, jeigu prireiktų pagalbos, yra drąsesni ir už save labiau pastovintys. Labai malonu, kai susitinki ir išgirsti „ačiū“ iš tų vaikų, su kuriais teko bendrauti. Pradžioje visko būna: ir keikia, ir pyksta. O po to: susiranda, rašo, dėkoja, tai labai miela ir įkvepia – supranti, kad ne veltui dirbame, o kai matai prasmę lengviau ir dirbti, ir priimti sprendimus“.
Susiję straipsniai
