Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.
Gamtos sūnus
Šį mėnesį Pijus, kaip tikras lietuvis, smaginosi gamtos prieglobstyje gražiausiuose šalies kampeliuose. Savo namuose Vilniuje berniukas pabuvo vos kelias tranzitines dienas, kai šeima sugrįždavo persikraustyti lagaminų. Savaitė Juodkrantėje praėjo gana tykiai – visą laiką lynojo, tad šeima mėgavosi ilgais pasivaikščiojimais prie jūros. Maudytis išdrįso tik tėtis su Adele – turškėsi ir per lietų, ir per vėją. Nuo lietaus saugojo nuo Dainų šventės likę lietpalčiai ir polietileno plėvelė, kuria apdengdavo Pijaus vežimėlį. „Namie Pijų reikia migdyti, būti šalia, o gamtoje jis tuoj pat užsiliūliuodavo – žvilgsnis į dangų, ir jis jau miega“, – pasakoja mama.
Būsimasis klebonas
Iš Juodkrantės Zajančkauskai patraukė į Pakutuvėnų miestelį, kur jau kelerius metus iš eilės dalyvauja šeimų stovykloje „Pakūta“. Šį stovyklavimą Ineta vadina tikru iššūkiu – juk 9 dienas reikėjo gyventi po atviru dangumi, miegoti palapinėse. Šeima vietoje senosios trivietės įsigijo šešiavietę palapinę, kad tilptų ne tik žmonės, bet ir daiktai. O amunicijos į „Pakūtą“ vežėsi tiek, kad iš mašinos tik nosys kyšojo.
Daugiausiai turto vežėsi Pijus – vien kiek vietos užėmė dubuo prausimuisi, naktipuodžiai, pakaitinė patalynė, indai. „Pirma naktis buvo labai šalta. Pijuką prirengiau vilnoniais drabužėliais, užrišau kepurę. Sugulėme, o Pijus nemiega. Kad ir ką darytume, jis kažką šneka, dairosi, bet nemiega. Tik tada supratome, kad jam nepatogu gulėti ant pripučiamo čiužinio išlinkimų – patiesėme ant čiužinio storesnę antklodę ir Pijukas tą pačią minutę užmigo. Buvo jau 3 valandos ryto“, – prisimena Ineta. Visas kitas naktis Pijus miegojo be jokių problemų. Kadangi nei dieną, nei naktį berniukas nė karto nesuverkė, stovyklautojai sakė: „Toks ramus, bus klebonas“. O kai kartą šventoriuje Pijų „pašventino“ praskrendančios kregždės, visi nutarė – tai ženklas, klebono karjera garantuota.
Nuostabios dienos su bendraminčiais
„Šiais metais į stovyklą suvažiavo itin daug vaikų. Ėjome ir stebėjomės – ir jūs jau turite? Ir jūs? Per metus užderėjo gražus derlius. Iš 500 žmonių, suvažiavusių į stovyklą, daugiau nei pusė buvo vaikai“, – sako Ineta.
Laikas, praleistas stovykloje, buvo nuostabus. Diena prasidėdavo budinimo giesmėmis – stovyklos jaunimas su gitaromis apie 8 valandą visus pažadindavo. Tada prausynos – kas į upę, kas į „baleikas“.
Pijus prausdavosi vasaršilčiame vandenyje, kartais – net ir šaltame. Nors šiaip šalto vandens nemėgsta, „Pakūtoje“ nereiškė jokių pretenzijų. Vyresni vaikai buvo suskirstyti pagal amžiaus grupes, jiems buvo organizuojama įvairiausia veikla. Daug smagių įspūdžių suteikdavo bendri pietūs (tai kas, kad maistas buvo dietinis – dažniausiai makaronai, kruopos), kaimo kioskelis su ledais, vakariniai koncertai, pamaldos, maudynės. Stovyklautojų bendruomenė draugiškai skirstydavosi darbus – vieni tvarkė aplinką, kiti – bažnyčią, treti rūpinosi maisto atvežimu ir padalinimu.
Mama su lėlėmis, tėtis – su Pijumi
Kūdikių mamos sudarė atskirą kuopelę. Ineta, kaip ir kasmet, vadovavo rankdarbių būreliui. Prieš kiekvieną stovyklą Ineta sugalvoja, ką su mamomis veiks. Vienais metais vėrė karoliukus, kitais – siuvinėjo marškinius vaikams (drobinių marškinių Ineta prisiuvo prieš stovyklą). Šį kartą mamos siuvo lėles. Iš anksto susitarusios prisivežė įvairiausių medžiagų, vilnos. Siuvamos lėlės buvo ne bet kokios – sudėtingos, su suformuotomis akiduobėmis ir veido bruožais, kruopščiai pasiūtais plaukučiais. Ne visos mamos per 9 dienas baigė savo lėles, tad Ineta grįžusi išsiuntinėjo draugėms žinutes: „Kimbame prie darbo!Reikia užbaigti lėles“. Pati Ineta yra pasiuvusi 5 tokias lėles.
Inetai stovyklavimo laikas buvo tikros atostogos, nes Pijuką vyras jai prinešdavo tik tada, kai reikėdavo pamaitinti. Visą laiką nuo ryto prausynų iki vakarinio migdymo su Pijuku leido tėtis. „Tėtis tiesiog sužibėjo savo tėviškumu. Galėjau atsijungti panirusi į rankdarbius“, – džiaugėsi Ineta.
„Per stovyklavimo laiką visiškai atitolome nuo civilizacijos. Ten neturėjau nei veidrodžio, nei makiažo priemonių. Kai grįžinėjome namo, užsukome į degalinę. Tualete pažvelgiau į veidrodį, šalia rankas plovėsi kita moteris. Pajutau, kad atrodau tikrai „kitokia“. Ana moteris išpuoselėta, susitvarkiusi plaukus, pasidažiusi, o aš – nudegusiu veidu, raudona, bet kaip perbraukusi plaukus šukomis. Užtat kaip gera grįžus buvo išsimaudyti, susitvarkyti“, – sako Pijaus mama.
Trečiai stovyklai jėgų pritrūko
Zajančkauskai buvo susiplanavę tiesiai iš Pakutuvėnų važiuoti į dar vieną šeimų stovyklą Dzūkijoje, tačiau pritrūko jėgų – tenuvažiavo tik vienai dienai, nes Ineta buvo pasižadėjusi tos stovyklos mamas pamokyti siūti lėles. Šeima nesivežė palapinės ir daiktų. Jei būtų pasiėmę, garantuotai būtų likę – taip sužavėjo graži gamta, jauki kompanija. Žinoma, kartu važiavo ir Pijukas, kuriam besikeičianti aplinka nesukelia jokių problemų – svarbu, kad šalia būtų tėvai, medis ir lopinėlis dangaus. Kai tėčiui baigėsi atostogos, vasarinius vojažus pratęsi tik Ineta su vaikais – važiavo į Marijampolę pas tetą, į Ukmergės rajoną pas krikšto mamą. „Nepatikėsite, bet jau pasiilgau ramaus, sėslaus gyvenimo namuose, kai rytais liksiu viena su Pijumi“, – sako Ineta. Moteris sako, kad jai rankas atrišo automobilis. Kai augino Adelę, šeima turėjo tik vieną automobilį, su kuriuo vyras rytais išvažiuodavo į darbą, o Ineta su kūdikiu likdavo namie. „Aišku, ir tada judėdavau – investavau į taksi, važinėjau su vežimuku troleibusais. Tačiau to nesulyginsi su dabartine situacija, kai turiu savo mašiną ir galiu su vaikais važiuoti kur noriu ir kada noriu“, – sako mama.
Vartosi ir riečiasi
Vasarą Ineta nutarė į polikliniką neiti, todėl apie Pijuko svorį galėjo tik spėlioti. Paprašėme, kad namuose pasisvertų pati, o paskui laikydama ant rankų Pijų. Kad berniukas nemažai priaugo, mama pajuto jį nešiodama ir lygindama su kitais vaikais. Neseniai sutikta 7 mėnesių mergaitė prieš Pijų atrodė kaip coliukė…
Nesulaukęs nei pusės metų, Pijus atrodo ir elgiasi kaip galiūnas. Plačioje lovoje, kurioje miega kartu su tėveliais, jis vartosi į visas puses. Naktį apsauga yra mama ir tėtis, gulintys iš abiejų šonų, tačiau kai ryte tėtis išeina į darbą ir apsaugos iš vienos lovos pusės nebelieka, Pijus grėsmingai nusiridna prie krašto. Nepadeda nei antklodžių bei pagalvių barikados – berniukas nesunkiai įveikia užtvaras ir kartą mama rado jį jau pakibusį: kojos mataravosi už lovos ribų. Kitas laimėjimas – begalinis noras riestis, sėstis.
Ne vaikas, o svajonė
Tikriausiai skaitydamos šį skyrelį daugybė mamų pavydės baltu pavydu. Pijus toks ramus ir geras, kad jo verkimo patys tėvai pasiilgsta. Naktį jis net nežadindamas mamos pavalgo (ieškodamas krūties nosimi pabaksnoja ir tėčio nugarą). Ineta sako, kad dažniau naktį dėl Pijaus pabunda vyras nei ji. Ryte prabudęs berniukas tyliai žaidžia su paklodės kampuku ar pagalve, bet neišleidžia nė vieno pikto garso. Jei po valandos mama neparodo jokio dėmesio ir toliau snūduriuoja, Pijus mandagiai primena apie save, bet ne rėkimu, o nepiktu gugavimu. Net ir tada mamai nebūtina keltis, – pakanka atkišti Pijui plaštaką ir judinti pirštus. Judančiais pirštais Pijus gėrisi dar mažiausiai pusvalandį. Tik tada prasideda dienos rutina – pusryčiai, higienos procedūros.
Vakarais Pijaus nereikia migdyti – mama jį pamaitina ir nusisuka skaityti knygą. Berniukas paniūniuoja, pamurkia ir užmiega.
Su svetimais žmonėmis Pijus jaučiasi saugiai – džiaugiasi nešiojamas, kalbinamas, visiems šypsosi. Kai pas Zajančkauskus svečiavosi Inetos mama, šeima pirmą kartą paliko Pijų 3 valandoms su močiute ir nuėjo į filmą „Simpsonai“. Per tą laiką Pijus net nesureagavo, kad kažkas ne taip.
Minimalios investicijos
Ineta gana ilgai turėjo pagalvoti, kai užklausėme apie šio mėnesio pirkinius. Kad ir kaip skaičiuotume, Pijukas kol kas auga nemokamai. Valgo tik mamos pieną, kuris nekainuoja. Vystyklus Ineta naudoja daugkartinius, kuriuos vakare prasuka skalbimo mašinoje. Sauskelnių prireikia tik nakčiai ir važiuojant į svečius, bet jų pridovanojo artimieji. Žaislų kol kas irgi nereikia – labiau berniuką domina judantys lapai, žolės, aplinkui vykstantis gyvenimas. Tėvai Pijui nupirko medinius skrabaliukus, kabinamus virš vežimėlio ar lovytės (tai vienintelė mėnesio investicija, kainavusi 18 Lt). Pijus jų nepamėgo – gal jį suerzino skrabalų skleidžiamas garsas, ar tai, kad jų nepajėgė įsikišti į burną. Skrabalus jis daužė su baisiausiu įniršiu. Teko juos nukabinti ir nebedirginti vaiko. Užtat mamos nuveltais vilnos bumbulais, kuriuos pakabino virš vežimėlio, Pijus negalėjo atsidžiaugti – minkė, glostė ir seiliojo.
Drabužių Pijui irgi nereikia – vasarą pakanka drobinių marškinėlių, kurių mama prisiuvo dar iki gimimo, o kai šalta – vienintelio megztuko. Pijaus tėtis net išsakė pastabą, kad „mūsų vaikas visuose „Mamos žurnaluose“ aprengtas tuo pačiu dryžuotu megztuku, reikia nupirkti naują“. Ne iš reikalo, o dėl įvairovės tėtis iš vienos komandiruotės parvežė Pijui megztuką, tačiau šis – skandinaviškas, storos vilnos su raštais ant krūtinės – turės palaukti šaltų orų.
„Vis tiek sau patinku“
Nors frazė „sėdėjimas su vaiku“ Inetai nelabai tinka, visas moters gyvenimas sukasi apie kūdikį. Tačiau liūdesys, kuris aplanko ne vieną jauną mamą, izoliuotą nuo gyvenimo, Inetai negresia. „Tai, kad maitinu, nepakeitė jokių mano įpročių – niekada nemėgau aštraus maisto, svogūnų, česnakų, tad dabar maitinuosi lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Niekada nerūkiau, o didžiausia alkoholio dozė man būdavo du gurkšniai raudonojo vyno. Žindydama nieko nepraradau, nebent labiau slenka plaukai. Bet apsikirpau – ir sulaukiau daug komplimentų, kad gerai atrodau. Vakar guliu ir galvoju – na ir kas, sėdžiu namie, maitinu, o vis tiek sau patinku ir tikrai nesijaučiu nurašyta“, – sako Ineta.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
