Pastaruoju metu daug kalbama apie vaikų tarnybas Norvegijoje, kurios gina vaikų teises. Vis pabrėžiama, kad seniai demokratijos tradicijas puoselėjančiose valstybėse požiūris į vaiko gerovę ir jo teises labai skiriasi nuo mūsiškių, postsovietinių. Mes vis dar taikome fizinį ar psichologinį smurtą, manydami, kad tai normalu.
Kartą laukiau dukros viename būrelyje. Kadangi užsiėmimas truko tik apie puslavandį, likau sėdėti laukiamajame, kaip ir dauguma tėvų. Vienas tėtis laukė su dvimečiu sūneliu. Vaikas dar mažai kalbėjo, bet puikiai mokėjo žaisti kažkokiu išmaniu žaislu, primenančiu planšetę. Vaikas vis braukė per ekraną, ir pasigirsdavo atitinkami garsai – kažkoks veikėjas tai kvatodavosi, tai vemdavo, tai raugėdavo arba „gadindavo orą“. Po kokių dešimt minučių tėvas bandė atimti tą žaislą, nes jo, kaip ir visų kitų ten buvusių žmonių, nervai nebeatlaikė. Bet mažylis ėmė klykti ir raitytis, tad „vėmyklę“ paliko. Juk negalima smurtauti prieš vaiką, atimti jėga ar naudoti psichologinį spaudimą.
Man tuo metu taip norėjosi pasielgti postsovietiškai…
Redaktorė Ginta
Jūratės Čiakienės nuotr.